Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Atikus atsigręžė į misterį Teitą.

— Tai kuri, sakėte, pusė, Hekai?

— Dešinė pusė, misteri Finčai, bet mėlynių buvo ir daugiau... Norite, kad apie jas papasakočiau?

Atrodė, kad Atikus jau turi paruošęs naują klausimą, bet jis apsigalvojo ir tarė:

— Taip, papasakokite ir apie kitas mėlynes.

Kol misteris Teitas kalbėjo, Atikus grįžtelėjęs pažvelgė į Tomą Robinsoną, tarsi norėdamas pasakyti, kad šito jie nesitikėjo.

— Ant rankų buvo mėlynių, paskui ji parodė man savo kaklą. Ten buvo matyti aiškios pirštų žymės...

— Aplink visą kaklą? Ant sprando irgi?

— Taip, misteri Finčai, savaime aišku.

— Savaime aišku?

— Taip, sere, toks plonas kaklas, kiekvienas galėtų apimti jį su...

— Prašau atsakinėti į mano klausimus tik taip arba ne, šerife, — šaltai pareiškė Atikus, ir misteris Teitas nutilo.

Atikus atsisėdo ir linktelėjo prokurorui. Tas papurtė galvą ir pažvelgė į teisėją, o teisėjas savo ruožtu linktelėjo misteriui Teitui. Misteris Teitas pakilo ir nerangiai nulipo nuo liudytojų pakylos.

Apačioje, salėje, žmonės gręžiojosi čia į vieną, čia į kitą pusę, čiužėjo kojomis, kėlė aukščiau kūdikius, keletas vaikų tekini išbėgo iš salės. Už mūsų nugarų tylutėliai šnibždėjosi negrai; Dilas paklausė pastoriaus Saikso, kaip čia viską suprasti, bet pastorius atsakė nežinąs. Kol kas buvo labai nuobodu: niekas nesisvaidė žaibais, teismo nariai nediskutavo vieni su kitais; atrodė, kad ir publika dėl to labai nusivylusi. Atikus buvo nusiteikęs labai taikiai, tarsi čia būtų buvusi svarstoma kokia menkutė byla dėl turto. Atikus turėjo nepaprastų gabumų numalšinti įsiplieskusias aistras, jis ir išprievartavimo bylą galėjo paversti nuobodžia it pamokslas. Ir aš jau nebeprisiminiau nei savo išgąsčio, nei degtinės ir tvarto smarvės, nei mieguistų, paniurusių vyrų, nei prikimusio balso, klausiančio iš tamsos:

— Misteri Finčai, jų nebėra?

Baisūs sapnai išsisklaidė dienos šviesoje; viskas baigsis gerai.

Visa publika, išskyrus Džemį, elgėsi taip pat laisvai, kaip ir teisėjas Teiloras. Džemis reikšmingai šypsojosi lūpų kampučiais, žvalgėsi aplink, o kai kažką pasakė apie paremiamuosius parodymus, aš galutinai supratau, kad jis puikuojasi.

— Robertas Li Juelas! — sugaudė sekretorius.

Mažas žmogelis, panašus į kovinį gaidžiuką, pašoko iš vietos ir nudrožė prie pakylos; kai jis išgirdo savo pavardę, jam net sprandas paraudo. Žmogelis atsigręžė duoti priesaiką, ir mes pamatėme, kad jo veidas toks pat raudonas, kaip ir kaklas. Jis nė per nago juodymą nebuvo panašus į generolą, kurio garbei jį pakrikštijo. Virš kaktos jam styrojo kuokštelis retų, ką tik išplautų plaukų; nosis buvo plona, smaili, blizganti, o smakro beveik išvis nebuvo — jis atrodė suaugęs išvien su kaklu.

— ...ir tepadeda man Dievas, — išgiedojo jis.

Kiekvienas į Meikombą panašus miestas turi savų Juelų.

Ekonominės permainos nepakeičia jų gyvenimo būdo — tokie žmonės gyvena kaip svečiai savo apygardoje tiek klestėjimo, tiek giliausios krizės laikotarpiu. Atkakliausias mokyklų inspektorius neįstengdavo priversti visų gausiųjų atžalų lankyti mokyklą, nė viena medicinos įstaiga nesugebėdavo išvaduoti jų nuo įgimtų defektų, parazitų ir ligų, kurios plinta nešvaroje.

Meikombo Juelai gyveno už miesto šiukšlyno, kažkada negrams priklausiusioje lūšnoje. Lentinės lūšnos sienos buvo užlopytos skardos lakštais, stogas uždengtas suplotomis konservų dėžutėmis; buvo galima tik spėti, kokia ta lūšna buvo anksčiau — keturkampė, vidury keturios kamarėlės, tarp jų siaurutėlis koridorius. Lūšna kėpsojo ant keturių apykreivių akmeninių luitų. Langus čia atstojo paprastos angos sienoje, vasarą purvina marle uždangstomos nuo musių, kurių knibždėte knibždėjo atmatose.

Musėms čia irgi buvo skurdu gyventi, nes Juelai kasdien išknisdavo sąvartyną ir savo triūso vaisius (tuos, kurie nevalgomi) tempdavo prie namų, todėl vieta aplink lūšną atrodė taip, tarsi čia būtų žaidęs koks pamišęs vaikas: kažką panašaus į gyvatvorę čia sudarė sumesti visokie pagaliai, šepečių ir kitokių įrankių kotai drauge su rūdžių suėstais plaktukais, bedančiais grėbliais, kastuvais, kirviais ir kauptukais, suraišiotais spygliuota vieta. Už šios barikados buvo purvinas kiemas, o jame paremti akmenimis stovėjo seno fordo likučiai, suirusi dantisto kėdė, senovinis šaldytuvas ir daug smulkių daiktų: senų batų, atgyvenusių radijo aparatų, paveikslų rėmų, konservų dėžučių, o tarp visų tų daiktų viltingai kapsnojo žemę liesi viščiukai.

Bet vienas to kiemo kampas glumino visą Meikombą. Palei tvorą, išrikiuoti vienas šalia kito, stovėjo apsilupinėję emaliuoti kibirai, kuriuose vešėjo puikūs raudonžiedžiai snapučiai, taip gražiai išauginti, tarsi juos būtų prižiūrėjusi mis Modė Atkinson, jei tik ji būtų galėjusi pakęsti snapučius. Žmonės kalbėjo, kad gėles auginanti Meijela Juel.

Niekas gerai nežinojo, kiek toje šeimoje vaikų. Vieni sakydavo šeši, kiti — devyni. Eidamas pro šalį, kiekvienas matydavo keletą purvinų veidukų, spoksančių pro langą. O pro šalį retai kas eidavo, nebent tik per Kalėdas, kai parapija duodavo išnešioti dovanas nepasiturintiems ar kai Meikombo meras prašydavo padėti šiukšlių išvežiotojui, ir mes patys išgabendavome savo eglaites ir kitokias atliekas.

Pernai po Kalėdų, važiuodamas į sąvartyną, Atikus pasiėmė drauge ir mudu su Džemiu. Siauras keliukas suko iš plento pro sąvartyną, toliau stovėjo Juelų lūšna, o dar už kokių penkių šimtų jardų buvo nedidelis negrų kaimelis. Į plentą buvo galima išvažiuoti atbulu automobiliu arba nuvažiuoti iki negrų namų ir ten apsisukti. Dauguma taip ir darydavo. Šaltose gruodžio sutemose negrų trobelės atrodė dailios ir jaukios: iš kaminų kilo melsvi dūmeliai, atvirų durų angos švietė gintariniu atšvaitu nuo viduje pakurtos krosnies. Kvepėjo vištiena ir gaiviais kaip vakaro oras spirgučiais. Mudu su Džemiu užuodėme verdamos voverės kvapą, bet Atikus, senas kaimo gyventojas, pareiškė, kad čia kvepia dar ir oposumas bei triušis. Malonus aromatas dingo, kai važiavome pro Juelų buveinę.

Mažasis žmogėnas ant liudytojų pakylos turėjo vieną pranašumą prieš savo artimiausius kaimynus — jo oda, gerai nutrynus ją pelenų šarmu ir karštu vandeniu, galėjo būti visai balta.

— Misteris Robertas Juelas? — paklausė misteris Džilmeris.

— Žinai gi, kad aš, viršininke, — atrėžė liudytojas.

Misteris Džilmeris šiek tiek loštelėjo atgal, ir man jo pagailo. Dabar aš turėčiau kai ką paaiškinti. Esu girdėjusi, kad juristų vaikams, klausantiems, kaip karštai argumentuoja jų tėvai teismuose, susidaro neteisingas įspūdis: jiems atrodo, kad priešingos šalies advokatas yra asmeninis jų tėvų priešas. Todėl jie labai jaudinasi, klausydami bylos, o paskui negali atsistebėti, kai per pirmąją pertrauką jų tėvas išeina kartu su savo kankintojais. Mudu su Džemiu nebuvome tokie. Ar mūsų tėvas laimėdavo bylą, ar pralaimėdavo, — mudu nesielvartaudavome. Labai gaila, bet aš negaliu papasakoti nė vieno panašaus išgyvenimo, o jeigu pasakočiau, sakyčiau netiesą. Tačiau mes visada suprasdavome, kada ginčai ne tiek dalykiški, kiek kandūs, bet to išmokome stebėdami ir kitus advokatus, ne tik savo tėvą. Kaip gyva nebuvau girdėjusi Atikaus šūkaujant teisme, nebent tik tada, kai liudytojas būdavo apykurtis. Misteris Džilmeris dirbo savo darbą, Atikus — savo. Be to, misteris Juelas buvo misterio Džilmerio liudytojas, tai bent jau galėjo mandagiau kalbėti su juo prie visų žmonių.