Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

Kartais jis imdavo smagiai šokinėti, ir motina truktelėdavo jį už rankos.

Džemis palaukė, kol jie praeis.

— Tas mažylis yra mulatas, — pasakė jis.

— Iš kur tu žinai? — paklausė Dilas. — Man jis atrodė tikras negriukas.

— Kartais sunku atspėti, tiesiog reikia žinoti, kas jis. O tas vaikutis — pusė Reimondo.

— Bet kaip tu atspėjai? — paklausiau aš.

— Juk ką tik pasakiau, Paukšteli, reikia žinoti, kas jis yra.

— Tai iš kur tu žinai, kad mes ne negrai?

— Dėdė Džekas Finčas sako, kad tikrai negalim būti dėl to tikri. Jis sako, kad Finčai, kiek jam žinoma, nebuvo negrai, ir vis dėlto Senojo Testamento laikais mūsų proseneliai galėjo būti kilę iš Etiopijos.

— Jeigu Senojo Testamento laikais, vadinasi, labai seniai, ir tai nieko nebereiškia.

— Ir aš taip manau, — pasakė Džemis, — bet čia, pas mus, jeigu turi bent lašą negrų kraujo, jau esi negras. Ei, žiūrėkite...

Lyg kažkam davus slaptą ženklą, staiga visi užkandžiavę žmonės pakilo ant kojų. Ant grindinio liko dryksoti laikraščių lapai, celofaniniai maišeliai, vyniojamojo popieriaus skiautės. Vaikai glaudėsi prie motinų, motinos laikė kūdikius ant rankų, vyrai prakaituotomis kepurėmis, surinkę savo šeimas, vedėsi jas it piemenys bandas į teismo salę. Negrai tolimajame aikštės gale irgi sukilo. Misteris Dolfus Reimondas valėsi nuo kelnių dulkes. Tarp negrų buvo labai mažai moterų ir vaikų, todėl neatrodė, kad jie būtų susirinkę į kokią šventę. Jie kantriai laukė, kol į vidų sueis baltieji.

— Eime, — pasakė Dilas.

— Ne, geriau palūkėkime, kol visi sueis, nes Atikus, ko gero, supyks mus pamatęs, — tarė Džemis.

Meikombo apygardos teismo rūmai šiek tiek priminė Arlingtoną: betoninės kolonos, laikančios stogą pietų pusėje, buvo per stambios tokiai lengvai naštai. Tos kolonos vienintelės išliko po gaisro 1856-aisiais. Prie jų ir buvo pristatyti naujieji rūmai. Tiksliau sakant, jie buvo pastatyti neatsižvelgus į tas kolonas. Dėl pietinio fasado Meikombo apygardos teismo rūmai buvo ankstyvojo Viktorijos stiliaus ir iš šiaurinės pusės atrodė visai žmoniškai. Tačiau iš kitos pusės sumodernintos graikiškos kolonos baisiai nesiderino su didžiuliu devynioliktojo amžiaus laikrodžio bokštu; beje, aprūdijęs laikrodis niekada teisingai nerodė laiko. Visa tai liudijo, kad meikombiečiai pasiryžę šventai saugoti kiekvieną praeities liekaną.

Norint patekti į teismo salę antrame aukšte, reikėdavo praeiti pro daugybę įvairiausių nejaukių kambarėlių: ten už durų sėdėjo mokesčių inspektorius, mokesčių rinkėjas, apygardos sekretorius, apygardos prokuroras, išvažiuojamųjų teismo sesijų sekretorius, teisėjas palikimo byloms nagrinėti — visi jie dirbo vėsiose, tamsiose kamarėlėse, dvokiančiose suplėkusiais popieriais, drėgnu betonu ir šlapimu. Šie tarnautojai labai tiko prie aplinkos — nedideli žmogėnai papilkėjusiais veidais, tarsi niekada nemačiusiais saulės ir vėjo.

Žinojome, kad žmonių daug, bet neįsivaizdavome, kad pirmo aukšto koridorius bus taip užsikimšęs. Nejučia atsiskyriau nuo Džemio su Dilu ir viena nusigrūdau pasieniu iki laiptų: žinojau, kad Džemis vis tiek mane suras. Netyčia įsimaišiau tarp Dykūnų klubo narių ir labai išsigandau, kad jie manęs nepastebėtų. Tie seniai vilkėjo baltus marškinius ir mūvėjo chaki spalvos kelnes su petnešomis; jie niekada nieko neveikė ir dabar, savo gyvenimo saulėlydyje, lygiai taip pat nieko neveikdavo, tik sėdėdavo per dienas aikštėje po ąžuolais ant pušinių suolų. Jie amžinai tupėdavo teisme ir priekabiai stebėdavo teismo procesus. Atikus sakydavo, kad iš tokios didelės praktikos jie išmano įstatymus ne blogiau už vyriausiąjį teisėją. Šiaip jau jie būdavo vienintelė teismo publika ir šiandien atrodė labai nepatenkinti, kad sudrumsta tvarka, prie kurios jie buvo pripratę. Teikdavęsi prabilti, jie kalbėdavo atsainiai ir išdidžiai. Dabar jie šnekėjo apie mano tėvą.

— Jis tariasi žinąs, ką daro, — pasakė vienas.

— O ne, aš taip nepasakyčiau, — tarė kitas. — Atikus Finčas tikras galvočius. Jis skaito įstatymus nuo ryto iki vakaro.

— Jis tik skaityti juos ir moka.

Seniai sukikeno.

— Paklausyk, Bili, ką tau pasakysiu, — tarė trečiasis. — Teismas pats jį paskyrė to juoduko gynėju.

— Aha, bet Atikus nori jį ir išteisinti. Štai kas man nepatinka.

Tai buvo naujiena, kuri viską nušvietė kitokia šviesa: teismas paskyrė Atikų jo nesiklausęs. Man atrodė keista, kad jis mums apie tai nesakė... Mes būtume pasinaudoję tuo, gindami jį ir gindamiesi patys. Jį paskyrė ginti Tomą Robinsoną — jei būtume tai žinoję, mums būtų tekę mažiau peštis, mažiau ginčytis su vaikais. Bet kodėl tada visas miestas nepatenkintas? Teismas paskiria Atikų negro gynėju. Atikus pasiryžęs apginti negrą. O žmonės nepatenkinti. Nieko nesupratau.

Palaukę, kol sueis baltieji, laiptais ėmė kopti negrai.

— Palaukite, neskubėkite, — pasakė vienas iš Dykūnų, iškėlęs savo lazdelę. — Spėsite dar susigrūsti.

Dykūnai ėmė lėtai lipti į viršų, ir Džemis su Dilu, bėgdami atgal manęs ieškoti, užlėkė tiesiai ant jų. Jie prasibruko pro senius, ir Džemis sušuko:

— Eik šen, Paukšteli. Ten jau nėra nė vienos vietos atsisėsti. Turėsime stovėti. Matai, kas darosi, — piktai pridūrė pamatęs, kaip skuba į viršų negrai. — Jau vien seniai, kurie kopė pirmieji, užims beveik visas stovimas vietas. Mums labai nepasisekė, ir viskas per tave, — pareiškė man Džemis. Nusiminę stovėjome pasienyje.

— Negalite įeiti?

Prieš mus stovėjo pastorius Saiksas su juoda kepure rankoje.

— Laba diena, pastoriau, — tarė Džemis ir mostelėjo ranka į mane. — Įstrigome čia per ją.

— Pažiūrėkime, gal mums pasiseks.

Pastorius Saiksas nusiyrė į viršų. Netrukus jis grįžo.

— Salėje nebėra vietų. O gal eitumėte su manimi į galeriją?

— Žinoma, — tarė Džemis.

Laimingi nukūrėme į viršų, nelaukdami pastoriaus. Trečiame aukšte, prie durų, sustojome. Pastorius Saiksas uždusęs atėjo iš paskos ir atsargiai nusivedė mus pro negrų minią į galeriją. Keturi negrai užleido mums savo vietas pirmoje eilėje.

Negrų galerija juosė teismo salę iš trijų pusių kaip balkonai. Iš čia mes viską galėjome matyti.

Prisiekusieji sėdėjo kairėje, po aukštais langais. Visi jie buvo fermeriai — saulėje įdegę ilgšiai, ir tai nenuostabu, nes miestelėnai retai kada sėsdavo į prisiekusiųjų suolą. Juos arba nušalindavo, arba jie patys atsisakydavo. Keli iš prisiekusiųjų buvo panašūs į Kaningemus, tik dailiau apsirengę. Dabar jie visi sėdėjo pasitempę ir suklusę.

Apygardos prokuroras ir dar vienas žmogus, taip pat ir Atikus su Tomu Robinsonu sėdėjo už stalų nugara į mus. Ant prokuroro stalo gulėjo ruda knyga ir keli geltoni bloknotai; Atikaus stalas buvo tuščias. Prie pat tvorelės, kuri skyrė teismą nuo publikos, ant oda apmuštų kėdžių irgi nugaromis į mus sėdėjo liudytojai.

Ant pakylos tūnojo teisėjas Teiloras, panašus į seną mieguistą ryklį, o žemiau kažką greitai rašė jo žuvis locmanas. Teisėjas Teiloras buvo panašus į daugelį teisėjų, kuriuos aš buvau mačiusi: geraširdis, baltais plaukais, rusvu veidu. Nagrinėdamas bylas, jis elgdavosi kaip namuose — tai užsikeldavo kojas ant stalo, tai imdavo krapštyti panages kišeniniu peiliuku. Šalims ėmus įnirtingai ginčytis, atrodydavo, ypač po pietų, kad jis snaudžia, bet šis spėjimas buvo amžiams sutriuškintas, kai vienas advokatas, ryžtingai nusprendęs žūtbūt jį pažadinti, tyčia nutrenkė ant žemės visą šūsnį knygų. Taip ir neatmerkęs akių, teisėjas Teiloras suniurnėjo: