Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Dabar galim keliauti namo?

Jis linktelėjo galvą, išsitraukęs nosinę persibraukė per veidą ir garsiai nusišnypštė.

— Misteri Finčai, — pašaukė tylus, prikimęs balsas iš viršaus, kur buvo tamsu, — jų nebėra?

Atikus žingtelėjo atgal ir pažvelgė į viršų.

— Nuvažiavo, — atsakė jis. — Eik miegoti, Tomai. Jie nebekibs prie tavęs.

Staiga iš kitos pusės nakties tylą perskrodė šaižus balsas:

— Žinoma, nebekibs, po šimts. Aš laikiau pirštą ant gaiduko, Atikau.

Mes pamatėme misterį Andervudą su dvivamzdžiu rankose, persisvėrusį per langą virš „Meikombo tribūnos“ redakcijos.

Man jau seniai buvo laikas miegoti, pavargau baisiausiai, bei Atikus, atrodė, iki pat ryto nebaigs kalbų su misteriu Andervudu: pastarasis žiūrėjo pasilenkęs žemyn pro langą, o Atikus stovėjo pakėlęs galvą į viršų. Pagaliau jis atsigręžė, užgesino lemputę virš kalėjimo durų ir pasiėmė savo kėdę.

— Leiskite, aš jums padėsiu, misteri Finčai, — pasakė Dilas. Iki šiol jis nebuvo prataręs nė žodžio.

— Gerai, ačiū, sūnau.

Iki banko Atikus su Džemiu ėjo pirmi, o mudu su Dilu — iš paskos. Dilas nešė kėdę, todėl žengė lėčiau. Atikus su Džemiu tolokai nuėjo į priekį, ir aš įsivaizdavau, kad jis ima Džemį į nagą, kodėl tas nepakluso ir nėjo namo. Bet aš klydau. Kai jie ėjo pro gatvės žibintą, pamačiau, kaip Atikus ištiesė ranką ir suvėlė Džemiui plaukus — kitokių meilės apraiškų Atikus nepripažino. 16

Džemis išgirdo mane. Jis įkišo galvą į mano kambarį. O kai priėjo prie mano lovos, pas Atikų užsidegė šviesa. Mes laukėme apmirę, kol ji užges, paskui išgirdome jį verčiantis ant kito šono, ir tūnojome nejudėdami, kol viskas nutilo.

Džemis nusivedė mane į savo kambarį ir pasiguldė šalia į lovą.

— Pasistenk užmigti, — pasakė jis. — Gal jau poryt viskas baigsis.

Mes grįžome į namus patyliukais, kad nepažadintume tetulės.

Atikus išjungė variklį dar gatvėje ir tyliai įstūmė automobilį į garažą; įėjome į namus pro kiemo duris ir išsivaikščiojome į savo kambarius be žodžių. Aš buvau labai pavargusi ir tuojau ėmiau snausti. Prieš akis man stovėjo vaizdas, kaip Atikus ramiai lanksto laikraštį ir nusmaukia ant pakaušio skrybėlę, o paskui man pasivaideno, kad Atikus stovi vienui vienas tuščioje gatvėje, pakėlęs ant kaktos akinius, ir kad čia tuoj kažkas turi įvykti. Staiga atsikvošėjusi supratau, kas šįvakar vyko, ir pradėjau verkti. Džemis buvo be galo geras: jis net neužsiminė, kad nedera verkti, kai tau jau beveik devyneri.

Kitą rytą visi neturėjome apetito, išskyrus Džemį, kuris sušveitė net tris kiaušinius. Atikus pažvelgė į jį, neslėpdamas susižavėjimo; teta Aleksandra siurbčiojo kavą, visa savo esybe rodydama didžiulį nepasitenkinimą. Vaikai, kurie naktį išslenka iš namų, anot jos, daro gėdą šeimai. Atikus pasakė, kad jis labai džiaugiasi, laiku sulaukęs tokios gėdos, bet tetulė pareiškė:

— Niekai. Misteris Andervudas visą laiką buvo pasirengęs ateiti tau į pagalbą.

— Juokus krečia tas Brekstonas, — pasakė Atikus. — Juk jis nekenčia negrų, žiūrėti į juos negali.

Meikombo visuomenė laikė misterį Andervudą užkietėjusiu nusidėjėliu; jo tėvas iškrėtė jam rimtą pokštą pakrikštijo sūnų Brekstonu Bregu, ir misteris Andervudas kaip įmanydamas stengėsi pateisinti savo vardą. Mat Atikus sakydavo, kad žmonės, pakrikštyti Pietų armijos generolų vardais, palengva virsta nepataisomais girtuokliais.

Kelpurnija įpylė tetai Aleksandrai dar kavos ir papurtė galvą, pamačiusi maldaujantį mano žvilgsnį.

— Tu dar per maža, — tarė ji. — Kai paūgėsi, tada pati tau pasiūlysiu kavos.

Aš pasakiau, kad nuo kavos man imtų geriau veikti skrandis.

— Na, gerai, — nusileido Kelpurnija ir išėmė iš bufeto puodelį. Ji įdėjo šaukštelį kavos ir iki pat kraštų pripylė pieno. Aš padėkojau jai ir kyštelėjau į puodelį liežuvį, bet pakėlusi akis pamačiau susiraukusią tetulę. Bet raukėsi ji dėl Atikaus. Palaukusi, kol Kelpurnija išeis į virtuvę, ji tarė:

— Nekalbėk taip, jiems girdint.

— Kaip nekalbėti ir kam girdint? — paklausė Atikus.

— Taip, kaip tu kalbi, girdint Kelpurnijai. Tu pasakei, kad Brekstonas Andervudas nekenčia negrų, o ji buvo čia.

— Kelpurnija pati tai žino. Visas Meikombas žino.

Tomis dienomis aš pastebėjau, kad mano tėtis truputį pasikeitęs; tai jautėsi, kai jis kalbėdavo su teta Aleksandra. Negalima sakyti, kad jis būtų širdęs, bet visada ramiai atremdavo jos žodžius. Ir dabar jo balse pasigirdo aštri gaidelė:

— Prie šio stalo galima kalbėti viską, girdint Kelpurnijai. Ji žino, kiek mes jai skolingi.

— Nepasakyčiau, kad tai geras įprotis, Atikau. Tai skatina jų įžūlumą. Tu juk žinai, kokie jie liežuvininkai. Kas tik nutinka mūsų mieste, negrų kvartalas viską sužino dar iki saulėlydžio.

Mano tėvas padėjo peilį ant stalo.

— Nežinau tokio įstatymo, kuris draustų jiems kalbėti. O jeigu mes duotume jiems mažiau progų šnekėti, gal ir jie būtų tylesni. Ko negeri kavos, Paukšteli?

Aš makalavau šaukšteliu po puodelį.

— Maniau, kad misteris Kaningemas mūsų bičiulis. Kadaise tu sakei, kad jis bičiulis.

— Ir dabar sakau.

— Bet vakar vakare jis norėjo tave sumušti.

Atikus padėjo šakutę šalia peilio ir pastūmė lėkštę į šalį.

— Iš esmės misteris Kaningemas yra geras žmogus, — pasakė jis, — tik turi silpnybių, kaip ir mes visi.

Tada prabilo Džemis:

— Argi čia silpnybė? Vakar vakare, kai jie atvažiavo, jis buvo pasiruošęs tave užmušti.

— Gal ir būtų kiek kumštelėjęs, — sutiko Atikus, — bet tu, sūnau, geriau suprasi žmones užaugęs. Minia visada susideda iš atskirų žmonių, įvairių žmonių. Vakar vakare misteris Kaningemas buvo dalelė minios, bet jis išliko žmogumi. Visuose mažuose Pietų miesteliuose minią sudaro žmonės, kuriuos mes pažįstame, bet tai rodo, kad jie nėra labai protingi, ar ne?

— Tikrai neprotingi, — pritarė Džemis.

— Todėl aštuonerių metų vaikas padėjo jiems atsipeikėti, — pasakė Atikus. — O ką tai reiškia? Kad laukinių žvėrių gaują galima sutramdyti paprasčiausiai dėl to, kad žmogus išlieka žmogumi. Hm, gal mums reikia policijos, kurią sudarytų vaikai... Juk jūs, vaikai, vakar privertėte Valterį Kaningemą valandėlę pabūti mano kailyje. Ir to pakako.

Nežinau, gal Džemis ir geriau supras žmones, kai užaugs, bet aš tai tikrai ne.

— Tegu tik Valteris pasirodo mokykloje, — tvirtai pareiškiau aš, — aš jam parodysiu...

— Tu jo nė piršteliu nepaliesi, — ryžtingai pasakė Atikus. — Kad ir kas atsitiktų, jums nevalia griežti danties ant jų.

— Dabar matai, — tarė teta Aleksandra, — kas iš tokių dalykų gali išeiti? O gal sakysi, kad aš tavęs neįspėjau?

Atikus pasakė, kad niekada taip nesakys, tada atstūmė kėdę ir atsistojo.

— Atleiskite, manęs laukia darbai. Džemi, aš nenorėčiau, kad judu su Paukšteliu šiandien eitumėte į miestą.

Kai Atikus išėjo, į valgomąjį pasišokinėdamas įbėgo Dilas.

— Visas miestas šiandien tik ir šneka, kaip mes plikomis rankomis sutramdėme šimto žmonių minią... — pranešė jis.

Teta Aleksandra taip pažiūrėjo į Dilą, kad tas iš karto nutilo.

— Ten nebuvo šimto žmonių, — pasakė ji, — ir nebuvo ten ko tramdyti. Susirinko būrelis girtų riaušininkų Kaningemų.

— Nekreipkite dėmesio, tetule, Dilas visada taip perdeda, — pasakė Džemis ir davė mums ženklą eiti paskui jį.