Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Mis Meijela, — pasakė Atikus lyg nenoromis, — tokia jauna mergaitė visada turi draugų. Su kuo draugaujate?

Liudytoja nustebusi suraukė kaktą.

— Draugauju?

— Taip, ar turite kokių jūsų amžiaus pažįstamų vaikinų ir merginų? Gal kiek vyresnių ar jaunesnių? Paprasčiausių bičiulių?

Iki šiol Meijela atsakinėjo be didelio noro, tačiau ramiai, o dabar vėl pasišiaušė.

— Vėl iš manęs šaipotės, misteri Finčai?

Sijos frazė Atikui buvo pakankamai aiškus atsakymas.

— Ar mylite savo tėvą, mis Meijela? — paklausė jis.

— Kaip tai suprasti?

— Na, ar jis jums geras, ar judu gerai sutariate?

— Nieko, pakenčiamas, tik jis...

— Ką jis?

Meijela žvilgtelėjo į tėvą; jis visas įsitempė, laukdamas jos atsakymo, nors iki šiol sėdėjo atsilošęs į užtvarą.

— Nieko, — atsakė Meijela. — Aš jau sakiau, kad pakenčiamas.

Misteris Juelas vėl atsilošė.

— Pakenčiamas, kol negirtas? — paklausė Atikus taip švelniai, kad Meijela linktelėjo.

— Ar jis kada nors yra jus nuskriaudęs?

— Kaip nuskriaudęs?

— Tarkim, ar supykęs mušdavo?

Meijela apsidairė, pažvelgė žemyn į sekretorių, paskui aukštyn į teisėją.

— Atsakyk į klausimą, Meijela, — paliepė teisėjas Teiloras.

— Tėtė manęs nė pirštu nepalietė, — tvirtai pareiškė ji. — Kaip gyvas nė pirštu nepalietė.

Atikaus akiniai pasmuko žemyn nuo nosies, ir jis pasikėlė juos aukščiau.

— Mes maloniai pasikalbėjome, mis Meijela, o dabar turime eiti prie reikalo. Jūs sakėte prašiusi Tomą Robinsoną sukapoti jums tą... ką tokį?

— Spintą, tokią aukštą, seną komodą su stalčiais iš vieno šono.

— Ar gerai pažinojote Tomą Robinsoną?

— Kaip tai?

— Aš klausiu, ar žinojote, kas jis yra, kur gyvena?

Meijela linktelėjo.

— Kaip galėčiau nežinoti, jis kasdien eidavo pro mūsų namus.

— Ar jūs pirmą kartą pasikvietėte jį į savo kiemą?

Išgirdusi šį klausimą, Meijela krūptelėjo. Atikus tuo metu iš lėto ėjo palei langus; jis taip visą laiką — paklaus ir žiūri pro langą, laukia atsakymo. Jis nematė, kaip Meijela nenoromis sujudėjo, bet man atrodė, kad vis tiek tai pajuto. Jis atsigręžė ir kilstelėjo antakius.

— Ar jūs pirmą... — vėl pradėjo Atikus.

— Taip, pirmą.

— Niekada anksčiau nebuvote pakvietusi jo užeiti į kiemą?

Dabar ji jau buvo pasiruošusi.

— Nekviesdavau, tikrai nekviesdavau.

— Užtenka atsakyti vieną kartą, — ramiai pasakė Atikus. — Ir niekada nebuvote prašiusi atlikti kokį darbą?

— Gal ir esu kada prašiusi, — prisipažino Meijela. — Ar maža aplink juodasnukių.

— Ar prisimenate, ko būtent esate prašiusi?

— Ne.

— Gerai, dabar pakalbėsime apie tai, kas atsitiko. Jūs sakėte, kad Tomas Robinsonas nusekė paskui jus, kai jūs nuėjote į kambarį, taip?

— Taip.

— Jūs sakėte, kad jis „sugriebė už kaklo, keikėsi ir kalbėjo visokias bjaurastis“, taip?

— Aha.

Atikaus atmintis staiga pasidarė kuo puikiausia.

— Jūs sakėte: Jis parvertė mane ant grindų, prismaugė ir įveikė“, ar taip?

— Taip sakiau.

— Ar prisimenate, kad jis būtų mušęs jus per veidą?

Liudytoja dvejojo ir nieko nesakė.

— Kad jis smaugėjus, tai jūs tvirtai teigiate. Ir sakėte, kad visą laiką priešinotės jam, prisimenate? Jūs „spardėtės ir klykėte iš visų jėgų“. Ar prisimenate, kad jis būtų mušęs jus per veidą?

Meijela tylėjo. Atrodė, kad ji pati bando kažką išsiaiškinti. Gal ji bandė įsivaizduoti, kad priešais stovi koks nors žmogus, kaip anksčiau darė misteris Hekas Teitas ir kaip aš dariau? Paskui ji žvilgtelėjo į misterį Džilmerį.

— Klausimas labai paprastas, mis Meijela. Aš jį pakartosiu. Ar prisimenate, kad jis būtų mušęs jus per veidą? — Atikaus balse nebeliko švelnumo; dabar jis kalbėjo šaltai ir sausai. — Ar prisimenate, kad jis būtų mušęs jus per veidą?

— Ne, neprisimenu, kad būtų mušęs. Tai yra prisimenu, jis mušė.

— Paskutiniai jūsų žodžiai ir yra jūsų atsakymas?

— Ką? Aha, jis mušė... man sunku prisiminti, sunku gerai prisiminti... viskas taip greitai atsitiko...

Teisėjas Teiloras rūsčiai žiūrėjo į Meijelą.

— Neverk, mergaite... — pradėjo jis, bet Atikus jį pertraukė:

— Tegu išsiverkia, jeigu nori, teisėjau. Mes turime marias laiko.

Meijela piktai šniurkštelėjo nosimi ir pažvelgė į Atikų.

Aš jums viską pasakysiu... pakvietė čia mane ir tyčiojasi. Aš jums viską pasakysiu...

Ir puiku, — tarė Atikus. — Nedaug klausimų beliko. Trumpai tariant, mis Meijela, jūs paliudijote, kad kaltinamasis mušėjus, laikė nutvėręs už kaklo, smaugė ir galiausiai įveikė jus. Norėčiau, kad jūs tvirtai įsitikintumėte, ar tai tas pats asmuo. Ar jūs matote asmenį, kuris jus išprievartavo?

— Žinoma. Jis sėdi štai ten, — ji parodė pirštu į Tomų Robinsonu Atikus atsigręžė į kaltinamąjį.

— Atsistokite, Tomai. Tegu mis Meijela gerai į jus pasižiūri lai tas pats vyriškis, mis Meijela?

Galingi Tomo Robinsono pečiai sujudėjo po plona marškinių medžiaga. Jis pakilo ir stovėjo, laikydamasis už savo kėdės atlošo dešine ranka. Jis stovėjo keistai pakrypęs į šoną, bet taip atrodė tik iš pirmo žvilgsnio. Mat kairė jo ranka buvo visais dvylika colių trumpesnė už dešinę ir bejėgė karojo prie šono. O kairė plaštaka buvo mažytė, sudžiūvusi, ir net iš galerijos aiškiai matėsi, kad Tomas nieko negalėtų su ja padaryti.

— Paukšteli, — iškvėpė Džemis. — Žiūrėk, Paukšteli! Pastoriau, juk jis invalidas!

Pastorius Saiksas, pasilenkęs per mane, sušnibždėjo Džemiui:

— Jo ranką įtraukė mašina, misterio Dolfaus Reimondo medvilnės valymo mašina, kai Tomas buvo dar vaikas... Jis taip nukraujavo, kad vos gyvas liko... Visus raumenis nuplėšė iki kaulo...

Atikus paklausė Meijelos:

— Ar jus išprievartavo šitas vyriškis?

— Žinoma, kad šitas.

Kitas Atikaus klausimas buvo labai trumpas:

— Kaip?

Meijela įširdo.

— Ką aš žinau kaip, išprievartavo, ir tiek... sakiau, kad viskas atsitiko taip greitai...

— Ramiai viską apsvarstykime... — pradėjo Atikus, bet misteris Džilmeris pertraukė jį protestuodamas, šį kartą ne dėl to, kad klausimas būtų neesminis ar nebūtų susijęs su byla; jis pareiškė, kad Atikus stengiasi įbauginti liudytoją.

Teisėjas Teiloras nusijuokė.

— Ką jūs, Horacijau, jis nieko panašaus nedaro. Veikiau jau liudytoja nori įbauginti Atikų.

Teisėjas Teiloras juokėsi vienintelis visoje salėje. Net kūdikiai tylėjo, ir man staiga dingtelėjo mintis, ar tik jie nebus užtroškę prie savo motinų krūtinių.

— Mis Meijela, — pasakė Atikus, — jūs tvirtinate, kad kaltinamasis jus smaugė ir mušė... Jūs nesakėte, kad jis partrenkė jus, atėjęs iš paskos, bet sakėte, kad atsisukote, ir tada pamatėte jį. — Atikus stovėjo už savo stalo ir beldė į jį krumpliais, pabrėždamas savo žodžius. — Gal jūs norite geriau apgalvoti savo parodymus?

— Norite, kad sakyčiau, ko nebuvo?

— Ne, mem, noriu, kad sakytumėte, kaip buvo iš tikrųjų. Prašau papasakoti dar kartą, kaip viskas atsitiko.

— Jau pasakojau.

— Jūs teigiate, kad atsigręžėte ir pamatėte jį čia pat. Tada jis puolė jus smaugti?

— Aha.

— O paskui paleido jūsų kaklą ir ėmė mušti?

— Juk sakiau, kad mušė.

— Jis pamuše jums kairę akį dešine ranka?