Харпер Ли - Nežudykit strazdo giesmininko

— Baris Juelas.

Mis Karolina pasižiūrėjo į žurnalą.

— Čia įrašytas Juelas, bet vardo nėra... Gal pasakytum savo vardą paraidžiui?

— Kad nežinau kaip. Namuose vadina Bariu.

— Na, gerai, Bari, — pasakė mis Karolina, — aš manau, kad šiandien tave nuo likusių pamokų atleisime. Eik namo ir išsiplauk galvą.

Ji išsitraukė iš stalčiaus storą knygą, pavartė ir kažką perskaitė.

— Gera naminė priemonė nuo... Bari, eik namo ir išsiplauk galvą šarminiu muilu. Po to išsitrink plaukus žibalu.

— O kodėl, panele?

— Reikia išnaikinti tas... tas utėles. Matai, Bari, jomis gali užsikrėsti kiti vaikai, o tu juk nenori, kad jie užsikrėstų, ar ne?

Berniokas atsistojo. Tokio murzino padaro aš dar niekada nebuvau mačiusi. Jo kaklas buvo tamsiai pilkas, rankos apskretusios, panagės giliai įjuodusios. Tik delno dydžio plotelis Bario veide buvo švarus, ir iš jo į mis Karoliną žiūrėjo akys. Niekas iki šiol to bernioko nepastebėjo, galbūt dėl to, kad beveik visą rytą klasę linksminome mudvi su mis Karolina.

— Ir rytoj, Bari, — pasakė mis Karolina, — ateik išsimaudęs vonioje.

Berniokas šiurkščiai nusikvatojo.

— Aš pats išeinu, panele, jūsų neliepiamas. Atbuvau, kiek man reikia, šiems metams užteks.

Mis Karolina žiūrėjo į jį nesusivokdama.

— Ką tai reiškia?

Berniokas neatsakė, tik prunkštelėjo. Vienas iš vyresniųjų mokinių paaiškino:

— Jis iš Juelų šeimos, panele.

Čia aš pagalvojau, ar tik jo aiškinimai nesibaigs taip pat nesėkmingai, kaip ir manieji. Bet mis Karolina įdėmiai klausėsi.

— Juelų šiandien pilna mokykla. Kiekvienais metais jie ateina pirmąją dieną, o paskui daugiau nesirodo. Inspektorė suvadina juos čia, grasindama apskųsti šerifui, bet išlaikyti visus metus nė nebando. Ji įsitikinusi, kad atlieka savo pareigą, įtraukdama jų pavardes į žurnalą ir atvarydama čia juos pirmąją dieną. O jūs visus metus žymėkite, kad jų nėra pamokoje...

— Bet ką galvoja jų tėvai? — paklausė mis Karolina, nuoširdžiai susirūpinusi.

— Motina mirusi, — išgirdo ji atsakymą, — o tėvas mušeika.

Bariui Juelui šitoks pokalbis pasirodė labai malonus.

— Jau treti metai prasėdžiu pirmą dieną pirmoje klasėje, — pasigyrė jis. — Jei mikliai apsisuksiu šiais metais, žiūrėk, ir į antrą perkels...

— Prašau sėsti, Bari, — pasakė mis Karolina, ir aš tą pačią akimirką supratau, kad ji prašovė pro šalį. Iki šiol buvęs gan nuolankus, berniokas užsiplieskė.

— Dar ką sugalvosite.

Litlis pašoko ant kojų.

— Tegu sau eina, panele, — pasakė jis. — Baris nenaudėlis, tikras niekšas. Jis gali privirti košės, o čia yra mažų vaikų.

Litlis buvo visai pipiras, bet pamatęs, kad Baris atsigręžė į jį, įsikišo kišenėn dešinę ranką.

— Žiūrėk, Bari, — pasakė jis. — Geriau dink man iš akių, kol gyvas. Drožk namo.

Baris, atrodė, išsigando perpus už save mažesnio vaikiūkščio, o mis Karolina pasinaudojo jo neryžtingumu:

— Eik namo, Bari. Jeigu neklausysi, pakviesiu direktorių, — pasakė ji. — Vis tiek turėsiu jam pranešti.

Berniokas prunkštelėjo ir nušlepsėjo prie durų. Ten, kur jau nebegrėsė pavojus, jis atsisuko ir suriko:

— Pranešk, ir tegu tave velniai! Atsirado mat varvanosė kekšė, ims man įsakinėti! Pats išeinu, panelyte. Įsidėmėk, pats išeinu, be tavo malonės!

Jis pastovėjo, kol įsitikino, kad mokytoja verkia, ir tada iškiūtino pro duris.

Mes tuojau pat apgulėme mis Karolinos stalą ir ėmėme ją guosti, kaip kas mokėjome. Jis tikras nedorėlis... Kaip jis drįsta... Tokių ir mokyti nereikia... Ne visi meikombiečiai tokie, mis Karolina, tikrai ne visi tokie... Nesikrimskite, panele. Mis Karolina, o gal paskaitysite mums pasakėlę? Šį rytą pasaka apie kates buvo tokia įdomi...

Mis Karolina šyptelėjo, išsišnypštė nosį, pasakė: „Dėkui, brangieji“, liepė mums sėstis į vietas ir ėmė skaityti ilgiausią pasaką apie rūmuose gyvenančią rupūžę, o pirmokai klausėsi nieko nesusigaudydami.

Lenkdama Redlių sodybą jau ketvirtą kartą per dieną ir antrą kartą tekina, — buvau paniurusi visai kaip tas jų namas. Jeigu visi mokslo metai bus pilni tokių dramų kaip šiandien, tai gal mokykla ir nenusibostų, bet pagalvojus, kad devynis mėnesius neteks nieko skaityti ir rašyti, man norėjosi sprukti iš ten.

Pavakare jau buvau apgalvojusi beveik visą pabėgimo planą ir, kai mudu su Džemiu pasileidome pasitikti iš darbo grįžtančio Atikaus, aš nelabai stengiausi pralenkti savo brolį. Mes buvome įpratę išbėgti į gatvę pasitikti Atikaus, vos tik pamatydavome jį tolumoje sukant pro paštą. Matyt, Atikus pamiršo, kad šiandien buvau patekusi nemalonėn, nes užpylė mane klausimais apie mokyklą. Aš atsakinėjau nenoromis, ir jis nutarė man neįkyrėti.

Kelpurnija turbūt nujautė, kokia sunki man buvo ši diena, todėl leido žiūrėti, kaip ji ruošia vakarienę.

— Užsimerk ir išsižiok, — pasakė ji. — Žiūrėk, ką gausi!

Ji retai kepdavo žagarėlius, sakydavo neturinti laiko, bet šiandien, kai mes abu su Džemiu išėjome į mokyklą, diena jai buvo visai lengva. Kelpurnija žinojo, kad aš labai mėgstu žagarėlius.

— Pasiilgau tavęs šiandien, — tarė ji. — Namai atrodė tokie tušti, kad jau antrą valandą turėjau įsijungti radiją.

— Kodėl? Juk mudu su Džemiu niekad nesėdim namuose, nebent tik lietui lyjant.

— Taigi, — pasakė Kelpurnija, — bet būnat netoli, ir vieną iš jūsų aš visada galiu prisišaukti. Visą dieną tiek ir teveikiu, kad nuolat jus šaukiu. Na, — pridūrė ji, — turbūt dar spėsiu iškepti vieną keptuvę žagarėlių. Dabar bėk, netrukdyk dengti stalo vakarienei.

Kelpurnija pasilenkė ir pabučiavo mane. Aš nubėgau stebėdamasi, kas čia dabar ją apsėdo. Matyt, ji nori su manimi susitaikyti. Ji visada būdavo atšiauri su manimi, bet pagaliau turbūt suprato, kad klysta nuolat mane bardama, ir dabar gailisi, tik iš užsispyrimo nenori prisipažinti. O aš buvau tokia nuvargusi nuo visų šios dienos neteisybių!

Po vakarienės Atikus pasiėmė laikraštį ir paklausė:

— Skaitysime, Paukšteli?

Nebegalėdama pakelti dangaus užkrautos man naštos, išėjau į verandą. Atikus atsekė man iš paskos.

— Kas atsitiko, Paukšteli?

Aš pasakiau Atikui, kad blogai jaučiuosi ir, jei jis neprieštaraus, į mokyklą daugiau neisiu.

Atikus atsisėdo ant sūpuoklių ir sukryžiavo kojas. Pirštus susikišo į kišenėlę laikrodžiui — jis sakydavo, kad tik šitaip jam sekasi galvoti. Jis laukė geraširdiškai tylėdamas, o aš pasistengiau sustiprinti savo pozicijas.

— Tu nelankei mokyklos ir išsivertei be jos, tai ir aš būsiu namuose. Tu galėsi mane mokyti, kaip senelis mokė tave ir dėdę Džeką.

— Ne, negalėsiu, — pasakė Atikus. — Aš turiu uždirbti pragyvenimui. Be to, mane uždarys į kalėjimą, jeigu laikysiu tave namuose... Išgerk magnezijos, o rytoj vėl keliausi į mokyklą.

— Kad aš visai nesergu.

— Taip ir maniau. Dabar papasakok, kas atsitiko.

Žodis po žodžio išsakiau jam visas savo bėdas.

— ... Ir ji sakė, kad tu blogai mane mokai, todėl mudu niekad nebegalėsime skaityti, niekad. Labai prašau, nevaryk manęs į mokyklą, nevaryk, tėti.

Atikus atsistojo, nuėjo į galą verandos ir ilgai stebėjo susivijusias glicinijas. Paskui iš lėto grįžo pas mane.

— Pirmiausia, — tarė jis, — pasistenk išmokti vieną paprastą gudrybę, Paukšteli, tada tau bus daug lengviau sutarti su įvairiausiais žmonėmis. Tik tada gerai suprasi bet kurį žmogų, kai viską vertinsi jo požiūriu...