Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Kaip jums patinka.

Vaistininkas vėl pradėjo:

— Žinoma, perduokite mums pinigus, nes ji tam jus įpareigojo; mes tikrai surasime būdą juos panaudoti kuriam nors geram darbui.

Aš atidaviau pinigus, atsisveikinau ir išėjau.

Rytojaus dieną Šukė atėjo pas mane ir kreipėsi:

— Bet ji paliko čia ir vežimą, toji... toji moteriškė. Ką jūs su juo veiksite, su tuo vežimu?

— Nieko, imkite jį, jei norite.

— Puiku; tai man pravers; aš padarysiu iš jo būdą daržui saugoti.

Jis buvo beeinąs. Aš šūktelėjau:

— Ji taip pat paliko seną arklį ir du šunis. Ar jų nenorite?

Jis sustojo nustebęs:

— O ne, kam jie man reikalingi? Darykite su jais kas patinka. — Ir ponas Šukė nusijuokė. Paskui atkišo savo ranką, ir aš ją paspaudžiau. Nieko nepadarysi: juk gydytojas ir vaistininkas turi gyventi geruoju.

Šunis pasilikau sau. Klebonas, kuris turi didelį ūkį, paėmė arklį. Iš vežimo buvo padaryta Šukė darže būda, o už pinigus jis nusipirko penkias geležinkelio bendrovės akcijas.

Štai ta vienintelė tikroji meilė, kurią sutikau savo gyvenime.

Gydytojas nutilo.

Tada markizė, kuriai akyse blizgėjo ašaros, atsiduso:

— Tikrai, tik moterys temoka mylėti!..

NORMANDIETIS

UN NORMAND

A Paul Alexis

Mes ką tik išvažiavome iš Ruano ir leidomės greita ristele Žiumježo keliu. Lengva brikelė dardėjo keliu per laukus; paskui arklys ėmė stapaliuoti žingine, kopdamas Kantelio įkalnėn.

Čia prieš akis atsiveria vienas puikiausių reginių, kokie tik pasaulyje gali būti. Už mūsų Ruanas, tasai bažnyčių miestas, su daugybe gotiškų varpinių, išdailintų lyg dramblio kaulo žaisliukai; prieš mus — Sen Severas, fabrikų priemiestis, tiesiąs į padanges tūkstančius savo rūkstančių kaminų priešais daugybę šventųjų šio seno miesto varpinėlių.

Štai katedros bokštas, aukščiausias žmogaus rankomis sukurtas pastatas, o ten štai — jo konkurentas, vandentiekio bokštas su gariniu siurbliu, beveik toks pat, griozdiškai išstypęs ir vienu metru aukštesnis už didžiausią Egipto piramidę.

Priešais mus vingiavo Sena, su išsilenkimais, nusėta salomis, apsupta dešinėje baltų uolų, virš kurių stiepėsi giraitė, o kairėje — neaprėpiamų lankų, kurios toli, labai toli susiliejo su miško linija.

Išilgai plačiosios upės, pakriūtėse, tai šen, tai ten pūpsojo dideli laivai, nuleidę inkarus. Trys didžiuliai garlaiviai plaukė sau vilkstine vienas paskui kitą Havro link; o Ruano kryptimi prieš srovę slinko lyg koks laivų rožančius vienas tristiebis, dvi škunos ir burlaivis, tempiami mažo vilkiko, iš kurio virto juodų dūmų kamuoliai.

Mano bendrakeleivis, gimęs šiame krašte, nė nežiūrėjo į tą nuostabų gamtovaizdį; bet jis nuolat šypsojosi, tarsi iš kažko juokdamasis. Staiga jis nusikvatojo:

— O! Jūs tuojau pamatysite šį tą labai juokinga — dėdės Matjo koplyčią. Tai puikus dalykėlis, mano mielasis.

Aš pažvelgiau į jį nustebęs. Jis vėl prašneko:

— Jūs tuoj užuosite Normandijos kvapą, kurio negalėsite pamiršti. Tėvas Matjo yra puikiausias šios provincijos normandietis, o jo koplyčia — tai vienas pasaulio stebuklų, nei daugiau, nei mažiau; bet pirmiausia aš jums keliais žodžiais kai ką paaiškinsiu.

Dėdė Matjo, kuris vadinamas taip pat ir „Dėde buteliu“, yra atsargos viršila, sugrįžęs į savo gimtąjį kraštą. Jame stebėtinai darniai susijungė į tobulą visumą seno kareivio pagyrūniškumas su gudreivišku normandiečio suktumu. Grįžęs į tėviškę, jis per gausias protekcijas ir neįtikėtiną savo apsukrumą tapo vienos stebuklingos koplyčios sargu, koplyčios, kurią globoja Švč. Mergelė ir kurią lanko daugiausia pastojusios mergaitės. Jis pavadino jos stebuklingąją statulą „Visų pilvotųjų Dievo Motina“ ir kalbėdavo apie ją su įprasta pašaipa, kuri anaiptol nereiškė nepagarbos. Pats parašė ir atspausdino specialią maldelę savo maloningajai Mergelei. Toji maldelė yra nesąmoningai sukurtas pašaipos šedevras, normandiškojo sąmojo šedevras, kuriame ironija susipynusi su šventenybės baime, su tuo prietaringu bijojimu kažkokios paslaptingos jėgos. Nelabai jis tiki ta savo globėja; bet vis dėlto tiki ja šiek tiek, dėl atsargumo, ir reiškia jai pagarbą diplomatiniais sumetimais.

Štai tos nuostabiosios maldelės pradžia:

„Geroji mūsų ponia Mergele Marija, mergaičių ir motinų globėja šiame krašte kaip ir visoje žemėje, sergėki savąją tarnaitę, kuri nusidėjo užsimiršimo akimirką“.

Šis prašymas baigiasi šitaip:

„Neužmirški manęs užtarti pas savo šventąjį Sužadėtinį ir išprašyk iš Dievo, mūsų Tėvo, kad jis duotų man gerą vyrą, panašų į tavąjį“.

Šią maldą, uždraustą vietinės dvasiškuos, pardavinėja jis pats iš po skverno, ir ji laikoma išganymo priemone toms, kurios dievobaimingai ją kalba.

Apskritai apie skaisčiąją Mergelę jis šneka kaip rūstaus kunigaikščio kambarinis tarnas apie savo poną, patikinti jam visas smulkias intymias savo paslaptis. Jis žino apie ją ištisą virtinę linksmų istorijų, kurias pasakoja patyliukais tarp draugų išsigėręs.

Bet jūs pats tai pamatysite.

Kadangi iš šventosios Globėjos gaunamos pajamos jam atrodė toli gražu nepakankamos, jis prie Dievo Gimdytojos prijungė dar mažutę prekybą šventaisiais. Jis turi surinkęs juos visus arba beveik visus. Trūkstant vietos koplyčioje, sukrovė juos pašiūrėje ir iš ten tuoj atneša, kai tik koks tikintysis jų paprašo. Jis pats išskaptavo iš medžio tas neįtikėtinai juokingas stovylėles ir nudažė jas visas ryškiai žalia spalva tais metais, kai buvo dažomas jo namas. Jūs žinote, kad šventieji gydo ligas, bet kiekvienas pagal savo specialybę; tad reikia nesuklysti ir jų nesumaišyti, nes jie pavydūs kaip niekam tikę aktoriai.

Bijodamos suklysti, senos moterėlės ateina pas Matjo pasitarti:

— Koks šventasis geriausias nuo ausų ligų?

— Šventasis Ozimas geras; taip pat ir šventasis Pamfilas neblogas.

Tai dar ne viskas.

Kai Matjo turi atliekamo laiko, jis geria; bet geria artistiškai, su nusistatymų, ir esti įsigėręs paprastai kas vakaras. Jis įsigeria, bet savo įsigėrimą suvokia; ir suvokia tiek, kad kiekvieną dieną tiksliai pažymi savo girtumo laipsnį. Čia štai ir yra svarbiausias jo užsiėmimas; koplyčios reikalai antroje vietoje.

Jis yra išradęs — gerai klausykitės ir įsidėmėkite — jis yra išradęs „girtometrą“.

Prietaiso tokio nėra, bet Matjo stebėjimai tikslūs kaip matematiko.

Jis nuolat sako: „Nuo pirmadienio aš peržengiau keturiasdešimt penkis“.

Arba vėl: „Aš buvau tarp penkiasdešimt dviejų ir penkiasdešimt aštuonių“.

Arba: „Aš tikrai turėjau nuo šešiasdešimt šešių ligi septyniasdešimt“.

Arba: „Velniai rautų, maniau turįs penkiasdešimt, tik žiūriu, kad aš jau prie šešiasdešimt penkių!“

Niekada jis neapsirinka.

Jis tvirtina šimto — arba, kaip jis sako, metro — dar nepasiekęs, bet kadangi jis pripažįsta, kad jo stebėjimai nustoja tikslumo, kai jis peržengia devyniasdešimt, tai jo tvirtinimais negalima aklai pasitikėti.

Kada Matjo prisipažįsta peržengęs devyniasdešimt, būkite ramus, jis jau gerokai įkaušęs.

Tokiais atvejais jo žmona Mėli, kita tokia pat keistuolė, baisiausiai įširsta. Ji laukia jo sugrįžtant tarpdury ir užrinka; „Tai tu, nevidone, kiaule tu, nevalyvasai girtuokli!“

Tada Matjo nebesijuokdamas atsistoja priešais ją ir griežtu tonu sudraudžia: „Nutilk, Mėli, dabar ne laikas zaunyti. Palauk rytojaus“.