Ги Мопассан - Alyvų laukas

Kai paūgėjo, ją siųsdavo rinkti apgadintų kėdžių. Tada ji šen bei ten užmegzdavo pažintis su berniūkščiais; bet šį kartą jos naujų draugų tėvai storžieviškai pašaukdavo savo vaikus: „Ar neisi čia, padauža! Kad aš daugiau tavęs nematyčiau šlaistantis su driskiais!..“

Dažnai vaikiūkščiai apsvaidydavo ją akmenimis.

Gavusi iš ponių keletą sū, ji rūpestingai juos saugodavo.

Kartą — tada jai buvo vienuolika metų — klajodama šia apylinke, ji sutiko už kapinių mažąjį Šukė, kuris verkė, kad vienas išdykėlis iš jo pavogė du bardus. Matydama verkiantį mažąjį buržua, vieną tų mažylių, kuriuos ji savo varganoje užguito padaro galvelėje vaizduodavosi visada patenkintus ir linksmus, ji nustebo. Mergaitė priėjo ir, sužinojusi vaistininkučio skausmo priežastį, supylė jam į rieškučias visas savo santaupas, septynis sū, kuriuos jis, šluostydamas ašaras, žinoma, paėmė. Tada, nesitverdama džiaugsmu, ji išdrįso jį pabučiuoti. Smalsiai apžiūrinėdamas monetas, jis leidosi pabučiuojamas. Pamačiusi, kad berniukas jos nei atstumia, nei muša, ji tai pakartojo; ji apkabino jį plačiu glėbiu, pabučiavo iš visos širdies ir paspruko.

Kas dėjosi toje vargšėje galvelėj? Kas traukė ją prie to vaikiūkščio — ar tai, kad ji jam paaukojo savo klajūnės turtą, ar kad jam padovanojo pirmąjį švelnų savo bučinį? Meilė vienodai paslaptinga mažų ir suaugusių širdyse.

Ištisus mėnesius ji svajojo apie tą kapinių kampelį ir sutiktą berniuką. Tikėdamasi jį vėl pamatyti, jinai vaginėjo iš savo tėvų, paglemždama čia vieną sū, ten kitą sū nuo uždarbio arba nuo produktų, kurių ji eidavo pirkti.

Kai ji vėl atvažiavo į šį kaimą, kišenėje turėjo jau porą frankų, bet mažą, švarutėlį vaistininko sūnų ji tegalėjo išvysti tik pro vaistinės langą tarp raudono stiklainio ir butelio su kaspinuočiu.

Ji tik dar labiau jį pamilo, sugundyta, paveikta, sužavėta spalvoto vandens švytėjimo, spindinčių kristalų apoteozės.

Mergaitė puoselėjo tą neišdildomą prisiminimą ir, kada vėl jį sutiko kitais metais, už mokyklos žaidžiantį rutulėliais su savo draugais, ji puolė prie jo, apglėbė rankomis ir taip karštai bučiavo, kad jis išsigando ir suriko. Tada, norėdama jį nuraminti, jinai atidavė jam savo pinigus: tris frankus dvidešimt santimų, tikrą lobį, į kurį jis žiūrėjo išvertęs akis.

Jis paėmė pinigus ir leidosi glamonėjamas, kiek jai patiko.

Ištisus ketverius metus ji vis žėrė jam į rieškučias visas savo santaupas, kurias jis visai sąmoningai kraudavosi kišenėn mainais už tuos bučinius, su kuriais sutikdavo. Kartais tai buvo trisdešimt sū, kartais — du frankai, kai kada — dvylika sū (ji verkdavo iš skausmo ir gėdos, bet jau tokie blogi metai pasitaikydavo), o paskutinįjį kartą — penki frankai, stambus, apvalus pinigas; jis net nusijuokė patenkintas.

Jinai galvojo tik apie jį; ir jis laukdavo jos grįžtant net nekantraudamas, išbėgdavo pasitikti, ją pamatęs, ir tada mergytės širdis tiesiog šokinėte šokinėdavo.

Paskui jis dingo. Jį išleido mokytis į koležą. Tai ji sužinojo apsukriai beklausinėdama. Tada ji griebėsi gudriausios diplomatijos, norėdama pakeisti savo tėvų kelionių maršrutą ir paveikti, kad jie pasuktų pro čia atostogų metu. Jai tai pavyko, bet tik po metų — ištisus metus teko gudrauti. Porą metų ji buvo nemačiusi jo, ir vos beatpažino, — taip jis buvo pasikeitęs, išaugęs, pagražėjęs, toks orus su savo uniforma auksinėmis sagomis. Jis apsimetė jos nematąs ir išdidžiai praėjo pro ją.

Ji verkė ištisas dvi dienas, ir nuo to laiko jos kančioms nebebuvo galo.

Ji atvažiuodavo čia kasmet; praeidavo pro jį nedrįsdama pasveikinti, ir jis nesiteikdavo į ją nė žvilgtelėti. Jinai beprotiškai jį mylėjo. Ji man pasakė:

— Tai vienintelis vyriškis, kurį mačiau žemėje, pone gydytojau; aš nežinau, ar iš viso buvo dar kitų.

Mirė jos tėvai. Ji tęsė jų amatą, bet vieton vieno įsigijo du šunis, du baisius šunis, kurių niekas nedrįsdavo erzinti.

Vieną dieną, grįždama į tą kaimą, kur buvo likusi jos širdis, ji pamatė jauną moterį, išeinančią iš Šukė vaistinės už parankės su mylimuoju. Tai buvo jo žmona. Jis buvo jau vedęs.

Tą pat vakarą ji šoko į tvenkinį, kuris telkšo rotušės aikštėje. Tūlas pasivėlinęs girtuoklis ją ištraukė ir nunešė į vaistinę. Apsivilkęs palaidiniu, nulipo Šukė sūnus suteikti jai pagalbą ir, apsimetęs nepažįstąs jos, nurengė ją, įtrynė ir paskui rūsčiu balsu pasakė: “Bet jūs gi patrakusi. Nereikia būti tokiai karvei!“

To užteko jai pasveikti. Jis, jis kalbėjo su ja! Ji buvo laiminga ilgą laiką.

Jis nenorėjo priimti jokio atlyginimo už paslaugą, nors ji ir gyvai spyrėsi sumokėti.

Ir taip prabėgo visas gyvenimas. Ji taisė kėdes, svajodama apie Šukė. Kas metai jinai pamatydavo jį pro vaistinės langą, įprato pirkti pas jį smulkių medikamentų. Tuo būdu matydavo jį iš arti, kalbėdavosi su juo ir vėl jam duodavo pinigų.

Kaip jau esu minėjęs, ji mirė šį pavasarį. Papasakojusi visą tą liūdną istoriją, ji mane paprašė perduoti tam, kurį taip aistringai mylėjo, visas jos gyvenimo santaupas, nes ji dirbo tik jam, „tik jam vienam“ — pasakė ji; kartais ji net badaudavo, jog galėtų šį tą atidėti ir būtų tikra, kad jis bent vieną kartą pagalvos apie ją, kai bus mirusi.

Taigi ji padavė man du tūkstančius tris šimtus dvidešimt septynis frankus. Dvidešimt septynis frankus aš palikau klebonui už laidotuves, o kas liko — išsinešiau, jai iškvėpus paskutinį atodūsį.

Rytojaus dieną aš nuvykau pas ponus Šukė. Vyras ir žmona baigė pietauti vienas priešais kitą, stambūs ir įraudę, atsiduodą vaistinės kvapais, pasipūtę ir patenkinti.

Mane pasodino; pasiūlė man likerio, kurį aš priėmiau; paskui sujaudintu balsu pradėjau pasakoti, įsitikinęs, kad jie tuojau ims verkti.

Kai tiktai jis suprato, kad jį mylėjo ta bastūne, ta kėdžių taisytoja, ta važeiva, Šukė pasipiktinęs pašoko, lyg ji būtu pavogusi gerą jo vardą, dorų žmonių pagarbą, jo savigarbos jausmą, kažką kilnaus, kas jam buvo brangiau nei gyvenimas.

Jo žmona, taip pat susijaudinusi kaip ir jis, kartojo: „Ta driskė! ta driskė! ta driskė!..“, negalėdama surasti ką nors kita pasakyti.

Šukė pakilęs ėmė vaikščioti po kambarį dideliais žingsniais, nusmaukta ant ausies kepuraite, ir vapaliojo.

— Kaip jums tai patinka, daktare? Štai kokių baisių dalykų pasitaiko vyrui! Kas daryti? O, jei aš tai būčiau žinojęs jai gyvai esant, būčiau pasirūpinęs, kad žandarai ją areštuotų ir įmestų kalėjiman. Ir ji nebūtų iš ten išėjusi, aš jus užtikrinu.

Aš buvau nustebintas to nuoširdaus savo žygio pasekmių. Nežinojau, nei ką sakyti, nei ką daryti. Tačiau turėjau baigti savo misiją. Aš tariau:

— Velionė mane įpareigojo perduoti jums josios santaupas, kurių yra du tūkstančiai trys šimtai frankų. Kadangi tai, kaip aš ką tik patyriau, atrodo, bus jums labai nemalonu, galbūt verčiau atiduoti šiuos pinigus vargšams.

Jie žvilgtelėjo į mane, vyras ir žmona, pastirę iš nustebimo.

Iš savo kišenės ištraukiau varganus pinigus, surinktus visuose šalies kampeliuose, tą aukso ir smulkių sū mišinį. Paskui paklausiau:

— Ką nusprendėte?

Ponia Šukė prabilo pirmoji:

— Bet kadangi tai buvo jos paskutinė valia, tos moteriškės... man atrodo, kad mums tikrai bus nepatogu ją atmesti.

Šiek tiek sumišęs vyras pridėjo:

— Mes gi visuomet galime už tai ką nors nupirkti savo vaikams.

Aš tariau abejingai: