Ги Мопассан - Alyvų laukas

Jeigu ji nesiliauja rėkavus, jis prieina ir drebančiu balsu priduria: „Užsičiaupk; aš pasiekiau devyniasdešimt; aš jau nebematuoju; štai duosiu valią kumščiams, saugokis, kad neužvožčiau!“

Tada Mėli atsitraukia.

Jeigu rytojaus dieną ji nori grįžti prie to dalyko, jis nusijuokia jai į akis ir atsako: „Et, ką jau čia, užteks plepėti; viskas praėjo. Kol aš nepasiekiau metro — nieko bloga. Bet jei aš peržengčiau metrą, tada gali mane prigriebti, garbės žodis!“

Mes privažiavome įkalnės viršūnę. Kelias pasinėrė į puikų Rumaro miškelį.

Ruduo, nuostabusis ruduo, žėrė savo auksą ir purpurą į paskutinius dar gyvus žalumynus, tarytum ištirpusios saulės lašai būtų byrėję iš dangaus į miško tankynę.

Pravažiavome Diuklerą; paskui, užuot važiavęs į Žiumježą, mano draugas pasuko į kairę ir tarpukaimės keliu įvažiavo į skynimą.

Ir netrukus nuo didelės kalvos viršūnės mes vėl pamatėme gražųjį Senos klonį ir vingiuotą upę, besiraitančią ties mūsų kojomis.

Dešinėje mažytis namiūkštis čerpių stogu, virš kurio stypsojo aukšta lyg koks skėtis varpinėlė, šliejosi prie gražaus pastato žaliom langinėm, paskendusio sausmedžių bei rožių krūmuose.

Pasigirdo storas balsas; „Štai ir draugai!“ Ir Matjo pasirodė ant slenksčio. Tai buvo šešiasdešimt metų vyras, liesas, su barzdele ir ilgais žilais ūsais.

Mano bendrakeleivis paspaudė jam ranką, pristatė mane, ir Matjo mus įvedė į švarią virtuvę, kuri jam atstojo ir svetainę. Jis prašneko:

— Atskirų apartamentų aš, pone, neturiu. Ir nemėgstu per daug nutolti nuo valgių. Čia puodai sudaro man draugiją.

Paskui, atsigręžęs į mano draugą, jis paklausė:

— Kodėl jūs atvykote ketvirtadienį? Juk gerai žinote, kad tai mano Patronės priimamoji diena. Šį popietį aš negaliu išeiti.

Ir, pribėgęs prie durų, Matjo taip baisiai subliovė: “Mel-i-il“, kad ten toli, pačioje to giliojo klonio apačioje, aukštyn upe besiiriančių ar žemyn besileidžiančių laivų upeiviai pakėlė galvas.

Mėli neatsiliepė.

Tada Matjo pašaipiai mirktelėjo:

— Ji, matote, nepatenkinta manimi, kad aš vakar buvau pasiekęs devyniasdešimt.

Mano kaimynas nusijuokė:

— Devyniasdešimt, Matjo! Kaip tai atsitiko?

Matjo atsakė:

— Aš tuojau jums papasakosiu. Pereitais metais pririnkau tik dvidešimt saikų abrikosų. Daugiau nebuvo; bet sidrui pasidaryti užteko. Tai va, aš ir prisisunkiau statinaitę, o vakar atkimšau ją. Na ir gėrimėlis, tikras nektaras, patys pamatysite. Pas mane čia sėdėjo Politas; išmėtėme mes su juo po burnelę, dar po burnelę, o gerti vis norisi (gurkšnotum jį lig rytojaus), ir štai po visų tų bumelių jaučiu — pilve šalta. Aš sakau Politui: „Kad taip išgėrus po stiklą skaidriosios dėl šilimos!“ Jis pritarė. Bet žinote, ta skaidrioji, ji įlieja ugnies į gyslas, ir mums teko vėl grįžti prie sidro. Mes taip nuo vėsumos prie šilimos, nuo šilimos prie vėsumos, ir aš pastebėjau, kad man jau devyniasdešimt. Politas buvo netoli metro.

Prasivėrė durys. Pasirodė Mėli ir tuojau prapliupo:

— Prakeiktos kiaulės, jūs abudu jau pasiekėte po metrą!

Čia Matjo įširdo:

— Nesakyk taip, Mėli, nesakyk; aš dar niekada nebuvau pasiekęs metro.

Ties priebučiu kieme, po dviem plačiašakėmis liepomis, šalia mažutėlės „Visų pilvotųjų Dievo Motinos“ koplyčios, priešais neaprėpiamą gamtovaizdį, Matjo mus pavaišino puikiais pusryčiais ir pašaipiai, su negirdėta lengvatikybe pasakojo mums neįtikimas stebuklų istorijas.

Buvome išgėrę daug puikaus sidro, stipraus ir pasaldinto, gaivaus ir svaiginančio nektaro, kurį jis mėgo labiau už visus kitus stipriuosius gėrimus, ir, apsižergę kėdes, rūkėme pypkes, kai pasirodė dvi moterėlės.

Jos buvo senos, sudžiūvusios, susikūprinusios. Pasisveikinusios jos paprašė šventojo Blanko. Matjo mirktelėjo mums ir atsakė:

— Aš jums tuojau jį atnešiu.

Ir jis nuėjo į savo pašiūrę.

Ten jis išbuvo gerokas penkias minutes; paskui sugrįžo nusiminęs. Jis skėstelėjo rankomis:

— Nežinau, kur jis dėjosi, negalėjau surasti; bet aš tikras, kad jį turėjau.

Tada, prisidėjęs rankas prie burnos, jis vėl užbaubė:

— Mel-i-i!

Iš kiemo gilumos atsiliepė žmonos balsas:

— Ko reikia?

— Kur šventasis Blankas? Aš neradau jo pašiūrėje.

Tada Mėli sviedė tokį paaiškinimą:

— Ar nebus tik tas, kurį aną savaitę tu paėmei triušių būdos skylei užkišti?

Matjo krūptelėjo:

— Perkūnas trenktų, tikriausiai taip ir bus!

Tada jis tarė toms moteriškėms:

— Eikite paskui mane.

Jos nusekė. Mes taip pat nuėjome paskui, vos nepratrūkdami juokais.

Iš tikrųjų šventasis Blankas, įsmeigtas į žemę lyg koks baslys, purvinas ir mėšluotas, stypsojo triušių būdelės kampe, uždengdamas skylę.

Pamačiusios jį, abi moterėlės puolė ant kelių, persižegnojo ir ėmė murmėti Oremus. Bet čia prišoko Matjo ir sako:

— Palaukite, atsiklaupėte į mėšlus; aš tuoj paduosiu jums gniūžtę šiaudų.

Ir jis nuėjo šiaudų ir padarė iš jų kilimėlį. Paskui, žiūrėdamas į savo murziną šventąjį ir bijodamas, be abejo, sukelti nepasitikėjimą savo prekyba, jis pridūrė:

— Aš tuoj šiek tiek jį apvalysiu.

Jis pasiėmė kibirą vandens, šepetį ir ėmė uoliai mazgoti tą medinį žmogiūkštį, abiem senukėms vis tebepoteriaujant.

Baigęs plauti jis pridūrė:

— Dabar viskas kaip reikiant. — Ir jis atsivedė mudu vėl išmesti po burnelę.

Keldamas stiklelį prie lūpų, jis stabtelėjo ir, lyg šiek tiek sumišęs, pasiaiškino:

— Tikrai! Kai perkėliau šventąjį Blanką pas triušius, aš tikrai maniau, kad jis daugiau nebeuždirbs pinigų. Jau pora metų, kai niekas jo nebesiteiravo. Bet šventieji, matote, niekuomet nenueina niekais.

Jis išgėrė ir vėl pradėjo:

— Na, išgerkim dar po vieną. Su draugais netinka baigti be penkių dešimtų, o aš dar nė trisdešimt aštuonių nepasiekiau.

KAIME

AUX CHAMPS

A Octave Mirbeau

Vienos kalvos pašlaitėje, arti nedidelio kurorto, stovėjo šalimais dvi gryčiukės. Du kaimo varguoliai, prakaituodami ant savo nederlingos žemės, šiaip taip mitino savo vaikus. Jų abi šeimynos turėjo po keturis. Visa toji kirbinė kirbėdavo nuo ryto lig vakaro priešais abiejų gryčiukių duris. Abiem vyresnėliams buvo po šešerius metus, abiem maželiams — maždaug po keturiolika mėnesių; abi tėvų poros buvo vienu laiku susivedusios, tad jų ir vaikai radosi maždaug tuo pat metu.

Motinos šiaip taip atskirdavo savuosius gaminius bendroje krūvoje, o tėvai painiodavosi išvien. Aštuoni vardai lakstė jiems po galvą ir tolydžio maišėsi, ir kai reikėdavo pašaukti kurį, tai vyrai išrėkdavo bent tris, kol atitikdavo tikrąjį.

Tų gryčiukų pirmojoj (einant iš Rolporo kurorto) gyveno Tiuvašai; jie turėjo tris mergaites ir vieną berniuką; antrojoj gyveno Valenai ir turėjo vieną mergytę ir tris berniukus.

Visa toji gyvija laikėsi gyva blęstu vandenėliu, bulvele ir grynu oru. Septintą ryto, paskui vidudienį, paskui šeštą vakare šeimininkės susišaukdavo savo smulkmę pašerti, kaip ganovai kad žąsis suvaro būrin palesinti. Vaikai susėsdavo pagal dydį aplink prastų lentų stalą, nusiblizginusį per penkiolika vartojimo metų. Mažylis burnyte vos siekdavo sulig stalu. Priešais juos pastatydavo gilų dubenį, pritrupintą duonos į tą vandenį, kuriame virė bulves, padėdavo kopūsto pusę gūžės ir tris svogūno galveles, ir visa valgytojų rikė prisidroždavo ligi soties. Mažylį motina pašerdavo pati. Mėsos kruopelytė sriubos puode sekmadieniais būdavo tikras balius visiems; tėvas tą dieną pavalgęs ilgiau pasėdėdavo ir sakydavo: “A, kad taip kasdien!“