Ги Мопассан - Alyvų laukas

Jos išgirdo visų pirma duslų žnegtelėjimą; paskui aštrų, veriamą sužeisto žvėries kauksmą, paskui keletą mažų skausmingų sudejavimų, paskui beviltiškų šauksmų, maldavimų šuns, kurs šaukiasi, galvą iškėlęs į angą.

Jis lojo, oi kaip lojo!

Jas pagavo sąžinės graužimas, siaubas, kvaila ir neišaiškinama baimė; ir jos spruko namo. Roza ėjo greičiau, ir ponia Lefevr šūkavo:

— Palaukit, Roza, palaukit!

Naktį jas kamavo siaubingi košmarai.

Ponia Lefevr sapnavo, kad ji atsisėdusi prie stalo valgyti sriubos, bet, kai atvožusi sriubos dubenį, ten buvęs Pjero. Jis puolęs ir įkandęs jai į nosį.

Ji nubudo ir tarėsi dar tebegirdinti lojant. Ji įsiklausė; jos apsirikta.

Ji užmigo vėl ir atsidūrė ilgame, begaliniame kelyje, kuriuo ji ėjo. Staiga vidury kelio ji pamatė pamestą krepšį, didelį ūkišką krepšį; ir to krepšio jai paliko baisu.

Ji galiausiai vis dėlto atidarė jį — Pjero, tenai kiūtojęs, įsikabino jai į ranką ir nebepasileido, ir ji apkvaišusi ėmė bėgti, nešdama ant rankos pakibusį šunį, sukandusi nasrus.

Sulig diena ji atsikėlė, beveik iškvaišusi, ir nubėgo prie kasyklos.

Jis lojo; jis dar tebelojo, jo lota visa naktis. Ji ėmė verkti ir šaukė jį tūkstančiais malonių vardų. Jis atsakė visomis meiliausiomis savo šuns balso intonacijomis.

Tada ji panorėjo vėl jį matyti, žadėdamasi jį padaryti laimingą iki mirties.

Ji nubėgo pas šulniakasį, kurio darbas buvo traukti mergelį, ir jam viską išpasakojo. Vyras klausėsi nieko nesakydamas. Kai ji baigė, jis pasakė:

— Jūs norite savo šuns? Bus keturi frankai.

Ji krūptelėjo; visi gailesčiai jai išlakstė kaip kirste sukirtus.

— Keturi frankai! Kad jūs galą gautumėt dėl jų! Keturi frankai!

Jis atsakė:

— Jūs manote, kad aš nešiuosi virves, skridinius ir kabarkštinsiuos tenai pats su savo bernioku, ir dar mane kandžios tas jūsų smarvė, ir tai dėl malonumo, kad jums jį grąžinčiau? Nereikėjo mesti.

Ji išėjo papykusi. Keturi frankai!

Vos įėjusi ji pašaukė Rozą ir jai pasakė, kiek nori šulniakasys. Roza, visada paklusni likimui, kartojo:

— Keturi frankai! Tai pinigas, ponia.

Paskiau ji pridūrė:

— Jeigu jam taip įmestume ėsti, tam vargšui šuneliui, tai ko jam ten negyventi kaip nors?

Ponia Lefevr pritarė, visa nudžiugusi; ir štai jos vėl išdrožia su didele rieke duonos, aptepta sviestu.

Jos tą riekę laužė kąsniais ir pakaitomis mėtė, čia viena, čia kita, kalbindamos Pjero. Ir ligi tik šuo prarydavo vieną kąsnį, tuoj lodavo, reikalaudamas kito.

Jos čia vėl atėjo vakare, paskui rytojaus dieną, kasdien.

Šit vieną rytą, kai buvo bemetančios pirmutinį kąsnį, jos staiga išgirdo griausmingą lojimą šuliny. Jie buvo dviese! Kažkas įgrūdo kitą šunį, didelį!

Roza sušuko:

— Pjero!

Ir Pjero vamptelėjo plonu balsu. Tada jos pradėjo mėtyti duoną; bet kiekvienąkart jos aiškiai nugirsdavo baisias grumtynes, paskiau bailų Pjero staugimą, įkandus jo likimo draugui, kuris, būdamas stipresnis, suėsdavo viską.

Jos gražiausiai pasakydavo:

— Čia tau, Pjero!

Pjero, matyt, nieko negavo.

Abi moterys sumišusios dirsčiojo viena į kitą, o ponia Lefevr tarė aitriu balsu:

— Aš betgi negaliu liuobti visų šunų, kuriuos tik čia įgrūs. Reikia liautis.

Ir, širsdama apmaudu vien pagalvojusi, kad visi tie šunys gyventų jos kaštu, ji nuėjo sau, net nusinešdama ir tą duoną, kiek dar liko neįmestos, kurią ji beeidama ėmė kramsnoti.

Roza ėjo iš paskos, šluostydamasi akis savo baltos prijuostės kampu.

KĖDŽIŲ PYNĖJA

LA REMPAILLEUSE

A Leon Hennique

Tai buvo pas markizą de Bertraną, medžioklės atidarymo pietums baigiantis. Vienuolika medžiotojų, aštuonios jaunos moterys ir apylinkės gydytojas sėdėjo apie didžiulį skaidriai apšviestą stalą, nukrautą vaisiais ir gėlėmis.

Pradėjus kalbėti apie meilę, kilo didelis ginčas, amžinas ginčas apie tai, kiek kartų galima tikrai mylėti — vieną ar daugiau. Buvo kalbama apie žmones, kurie mylėjo tik vieną kartą; kalbėta ir apie tokius žmones, kurie mylėdavo dažnai, aistringai. Vyrų manymu, aistra, kaip ir ligos, galinčios ištikti tą pačią būtybę daugelį kartų ir mirtinai užkankinti, jei prieš ją iškylančios kokios nors kliūtys. Nors šitas požiūris ir nebuvo ginčytinas, moterys, kurių nuomonė rėmėsi daugiau poezija negu patyrimu, tvirtino, kad meilė, meilė didelė ir tikra, galinti aplankyti mirtingąjį tik vieną kartą, kad toji meilė esanti panaši į perkūniją ir kad jos paliesta širdis paliekanti tokia tuščia, nuniokota, lyg gaisro nusiaubta, jog joks kitas galingas jausmas, net jo šešėlis jau nebegalįs gimti.

Markizas, kuris buvo daug mylėjęs, gyvai ginčijo šią nuomonę:

— Tikėkite manimi, mylėti galima visomis savo galiomis ir visa siela daugelį kartų. Jūs suminėjote žmones, kurie nusižudė iš meilės, įrodinėdami, kad aistra negali pasikartoti. Aš jums atsakysiu, — jei jie nebūtų padarę tos kvailystės, atėmusios jiems bet kokią galimybę atkristi, jie būtų pasveikę ir vėl įsimylėję, ir daug kartų įsimylėję, ligi pat natūralios jų mirties. Įsimylintieji panašūs į girtuoklius. Kas gėrė — gers, kas mylėjo — mylės. Tai temperamento dalykas, ir tiek.

Arbitru visi išrinko daktarą, seną Paryžiaus gydytoją, pasitraukusį į kaimo aplinką, ir paprašė jį pareikšti savo nuomonę.

Kaip tyčia jis jos neturėjo:

— Markizas teisingai pasakė, — tai temperamento dalykas; aš žinojau vieną meilę, kuri tęsėsi penkiasdešimt penkerius metus, nė dienai nenutrūkusi, ir kuri pasibaigė mirtimi.

Markizė suplojo rankomis.

— Kaip tai gražu! Galima tik svajoti apie tokią meilę! Kokia laimė gyventi ištisus penkiasdešimt penkerius metus tokios karštos ir gilios aistros prieglobsty! Kaip turėjo būti laimingas ir šlovinti savo gyvenimą tas, kuris buvo šitaip dievinamas.

Gydytojas nusišypsojo:

— Iš tikrųjų, ponia, jūs neapsirinkate, kad mylima būtybė buvo vyras. Jūs jį pažįstate, tai ponas Šukė, mūsų miestelio vaistininkas. O moterį jūs taip pat pažinojote, — tai senoji kėdžių pynėja, kuri kasmet užsukdavo į pilį. Bet aš tuoj paaiškinsiu plačiau.

Moterų entuziazmas atslūgo, o nusivylę jų veidai bylojo: „Fui“, tarsi meilė turėtų paliesti vien kilmingas ir įmantrias būtybes, kurios tik vienos esančios vertos padorių žmonių dėmesio.

Gydytojas tęsė:

— Prieš trejetą mėnesių buvau pakviestas pas tą seną moteriškę, kai ji jau gulėjo mirties patale. Senutė buvo atvykusi vežimu, atstojusiu jai pastogę, tempiamu kuino, kurį jūs esate matę, ir lydima tų savo dviejų juodų ir didelių šunų, vienintelių jos draugų ir sargybinių. Kunigą aš jau radau pas ją. Ji mus paskyrė savo testamento vykdytojais ir, norėdama atskleisti mums paskutiniosios valios prasmę, papasakojo visą savo gyvenimą. Aš nieko nesu girdėjęs keistesnio ir skaudesnio.

Jos tėvas ir motina buvo kėdžių pynėjai. Ji niekada nebuvo turėjusi ant žemės stovinčio būsto.

Būdama mažytė, ji klaidžiojo apdriskusi, utėlėta, purvina. Šeima sustodavo prie įvažiavimo kaiman, pagriovyje, iškinkydavo vežimą, arklys ėdrinėdavo, šuo, padėjęs snukį ant letenų, miegodavo, o mažoji raičiodavosi po žolę, kai tėvas ir motina pakelės vinkšnų paunksnyje taisydavo senas miestelėnų kėdes. Šio keliaujančio būsto gyventojai maža tesikalbėdavo. Po keletą žodžių, reikalingų nutarti, kuris apeis namus, skelbdamas gerai pažįstamą šūkį: „Taisome kėdes! Taisome kėdes!“, jie imdavosi pinti šiaudus, sėdėdami greta ar vienas priešais kitą. Kai mergaitė nueidavo per toli arba mėgindavo žaisti su kokiu nors kaimo vaikėzu, ją pašaukdavo piktas tėvo balsas: „Eik čia tuojau, neklaužada!“ Tai buvo vieninteliai švelnumo žodžiai, kuriuos ji girdėdavo.