Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Taip. Galimas daiktas. Ar atsimeni numerį?

— Ne. O tu ar jo nepastebėjai?

— Ne.

Jiedu priblokšti žiūrėjo viens į kitą. Pagaliau Luazelis vėl apsirengė ir tarė:

— Aš noriu vėl pereiti tomis gatvėmis, kuriomis mudu ėjome pėsti. Gal ten juos atrasiu.

Ir jis išėjo. Ji pasiliko baline suknia, parkniubusi ant kėdės, nepajėgdama nei atsigulti, nei židinį pakurti, nei apie ką nors galvoti.

Vyras grįžo apie septintą valandą, nieko neradęs. Jis nuvyko į policijos prefektūrą, į laikraščių kontoras paskelbti, kad už radybas bus atlyginta, kreipėsi į karietų laikytojus, žodžiu, visur, kur tik jį traukė bent mažiausias vilties spindulėlis.

Ji laukė visą dieną, vis tokia pat suglumusi dėl tos baisios nelaimės.

Luazelis grįžo vakare susikrimtusiu, išblyškusiu veidu. Jis nieko nerado.

— Tu turi parašyti savo draugei, — tarė jis, — kad sugadinai karolių sagtukę ir kad nunešei ją pataisyti. Tokiu būdu mes galėsim dar kiek nutęsti.

Ji parašė laišką jo diktuojama.

Po savaitės jie neteko bet kokios vilties. Ir Luazelis, pasenęs penkeriais metais, pareiškė:

— Reikia pagalvoti, kaip čia grąžinus jai tą brangenybę.

Kitą dieną jie pasiėmė dėžutę nuo dingusių karolių ir nuvyko pas auksakalį, kurio vardas buvo ten pažymėtas. Šis patikrino savo knygose.

— Tie karoliai pirkti ne pas mane; aš, ponia, pagaminau tik šią dėžutę.

Tada abudu, sielvarto ir baimės slegiami, ėmė vaikštinėti nuo vieno auksakalio pas kitą ir ieškoti, pasitikėdami savo atmintimi, tokių pat karolių, kaip kad pamestieji.

Pagaliau vienoje Palė Ruajal krautuvėje jie rado deimantų vėrinį, kuris jiems pasirodė visiškai panašus į dingusįjį. Jis kainavo keturiasdešimt tūkstančių frankų. Jį nuleido už trisdešimt šešis tūkstančius. Jie paprašė auksakalį tris dienas jį palaikyti. Be to, susiderėjo, kad priims atgal už trisdešimt keturis tūkstančius frankų, jeigu pamestasis atsirastų prieš vasario pabaigą.

Luazelis turėjo aštuoniolika tūkstančių frankų, kuriuos jam buvo palikęs tėvas. Trūkstamą sumą jis pasiskolins.

Taigi jis ir skolinosi: vieną prašė tūkstančio frankų, kitą — penkių šimtų, tą — penkių, aną — trijų luidorų. Jis išdavinėjo vekselius, ėmėsi pavojingų įsipareigojimų, susirišo su palūkininkais, su visokių rūšių skolintojais. Jis rizikavo visu likusiu savo gyvenimu, be atodairos pasirašinėjo vekselius, net nežinodamas, ar galės pagal juos sumokėti. Su siaubu vaizduodamasis būsimus negandus, prieš akis turėdamas visokeriopą materialinį skurdą ir visokias moralines kančias, jis nuėjo pirkti naujųjų karolių, paklodamas auksakaliui ant stalo trisdešimt šešis tūkstančius frankų.

Kai ponia Luazel nunešė papuošalą poniai Forestjė, toji įsižeidusiu tonu jai tarė:

— Tu privalėjai kiek anksčiau man juos grąžinti; jų galėjo man prireikti.

Ji neatidarė dėžutės, ko taip nuogąstavo jos draugė. Ką ji būtų pamaniusi, jei būtų pastebėjusi pakeitimą? Ką ji būtų pasakiusi? Ar nebūtų jos palaikiusi vagile?

Ponia Luazel pasinėrė į baisų vargą. Tačiau ji herojiškai sutiko likimo smūgius. Reikėjo išmokėti šią siaubingą skolą — ir ji išmokės. Jinai atleido tarnaitę, pakeitė butą; pastogėje išsinuomojo mansardą.

Ji pažino juodą šeimininkės darbą, purviną virtuvės triūsą. Mazgojo indus, zulindama rausvus savo nagelius į taukuotus puodus ir suodinas keptuves. Ji skalbė nešvarius baltinius, marškinius ir pašluostes, kurias džiaudavo ant virvės; kas rytą išnešdavo gatvėn sąšlavas ir tempdavo vandenį, stabtelėdama ties kiekvienu aukštu atsikvėpti. Apsirengusi kaip prasčiokė, ji eidavo pas daržovininką, į kolonijinę krautuvę, pas mėsininką su pintine rankoje, derėdamasi, klausydama įžeidimų, gindama kiekvieną savo menko ištekliaus skatiką.

Kas mėnesį reikėjo išpirkinėti vekselius, kitus prolonguoti, laimėti laiko. Vyras dirbdavo vakarais, suvedinėdamas vieno prekybininko sąskaitas, o naktimis dažnai darydavo nuorašus po penkis sū už puslapį.

Ir toks gyvenimas tęsėsi dešimt metų.

Po dešimties metų jie viską išmokėjo su lupikiškais nuošimčiais ir su nuošimčių nuošimčiais.

Ponia Luazel dabar atrodė jau sena. Nuo varginančio triūso ji tapo tvirta, standi, šiurkšti moteris. Nesusišukavusi, netvarkingai apsirengusi, raudonom rankom, ji garsiai kalbėdavo ir uoliai plaudavo grindis, priliedama daug vandens. Bet kartais, kai jos vyras būdavo tarnyboje, ji atsisėsdavo prie lango ir svajodavo apie tą tolimą vakarą, apie tą balių, kuriame ji buvo tokia graži ir turėjo tokį pasisekimą.

Kas būtų įvykę, jei ji nebūtų pametusi tų karolių? Nežinia... nežinia... Koks tas gyvenimas keistas ir atmainingas! Kaip maža bereikia, norint ką pražudyti ar išgelbėti!

Bet štai vieną sekmadienį, išėjusi pasivaikščioti po Eliziejaus laukus ir atsikvėpti po savaitės triūso, ji štai pastebėjo vieną moterį, kuri vedėsi vaiką. Tai buvo, ponia Forestjė, po senovei graži, jauna, viliojanti.

Ponia Luazel susijaudino. Ar ją prašnekinti? Taip, žinoma. Dabar, kai ta skola išmokėta, ji pasakys jai viską. Kodėl gi ne? Ji prisiartina.

— Laba diena, Žana.

Ponia Forestjė jos nepažino, stebėdamasi, kad toji prasčiokė taip familiariškai ją užkalbino. Ji suniurnėjo:

— Ponia, aš tamstos nepažįstu. Turbūt tamsta apsirikai?

— Ne. Aš — Matilda Luazel.

Jos draugė sušuko:

— O... mano vargšė Matilda! Kaip tu pasikeitei!

— Taip, aš pergyvenau daug sunkių dienų nuo to laiko, kai paskutinį sykį mudvi matėmės, ir patyriau nemažai vargo... ir vis dėl tavęs.

— Dėl manęs? Kaip tai?

— Atsimeni tuos deimanto karolius, kuriuos man paskolinai ministerijos baliui?

— Taip. Na ir kas?

— O tas, kad aš juos pamečiau.

— Kaip? Juk tu man juos sugrąžinai?

— Aš tau grąžinau kitus, visai panašius. Ir ištisus dešimtį metų mes už juos mokėjom. Tu supranti, kad mums tai buvo nelengva: juk mes nieko neturėjom. Dabar viskas baigta, ir aš esu be galo patenkinta.

Ponia Forestjė suvirpėjo.

— Tu sakai, kad vietoj mano karolių nupirkai deimantinius?

— Taip. O tu netgi nepastebėjai to? Jie buvo visiškai vienodi.

Ir ji šypsojos išdidžiu ir naiviu džiaugsmu.

Ponia Forestjė, smarkiai susijaudinusi, sugriebė ją tvirtai už abiejų rankų.

— Ak! vargše Matilda! Juk manieji karoliai buvo netikri. Jie kainavo daugių daugiausia penkis šimtus frankų!..

LUOŠYS

L’INFIRME

Tatai atsitiko 1882 metais.

Ką tik buvau įsikūręs tuščio vagono kampe ir uždaręs dureles, tikėdamasis likti vienas, tik šit jos ūmai atsidarė, ir išgirdau sakant:

— Atsargiai, pone, mes esame ant pat kelių susikirtimo: laiptai labai aukšti.

Kitas balsas atsakė:

— Nebijok, Lorenai, tuoj pasieksiu turėklus.

Paskui pasirodė galva su apvalaina skrybėle, ir dvi rankos, kabindamosi į šikšnas ir gelumbės juostas anapus durų, pamažu įkėlė stambų kūną, kurio kojos taip į laiptelius kaukšėjo, kaip lazdos į žemę.

Kai žmogus įsistūmė į vagono skyrių, aš pamačiau iš karančios kelnių medžiagos kyšant juodai dažytos medžio kojos galą, ir antras toks pat medžgalis tuoj pasirodė.

Kyštelėjo galva iš už šio keleivio ir paklausė:

— Jums gerai čia, pone?

— Taip, vyruti.

— Tai prašau ryšulius ir ramentus.

Ir tarnas, atrodantis kaip senas kareivis, įlipo iš paskos, nešdamas pilną glėbį daiktų, suvyniotų į juodą ir geltoną popierių, rūpestingai surištų, ir sudėjo juos į tinklinę dėtuvę viršum savo pono galvos. Paskui jis tarė: