Ги Мопассан - Alyvų laukas

Iš prancūzų kalbos vertė

D. Urbas, E. Viskanta, A. Žukas, V . Einorius, L. Maskoliūnas

Turinys

Jis?

Karoliai

Luošys

Pjero

Kėdžių pynėja

Normandietis

Kaime

Testamentas

Valterio Šnafso nuotykis

Alyvų laukas

Dėdė Žiulis

Sugrįžimas

Tėvas Amablis

Ant vandens

Statinaitė

Virvagalys

Mėnesiena

Samdinės istorija

Buatelis

Eigulys

Laimė

Apsigimėlių motina

Kelneri, vieną juodo!..

Uoste

Ant arklio

JIS?

LUI

A Pierre Decourcelle

Mielas mano drauge, tu nieko nesupranti? Ką gi, nesistebiu. Manai, kad iš proto išsikrausčiau? Gal ir kvaištelėjau kiek, bet ne dėl tų priežasčių, kurias tu turi galvoje.

Taip. Aš vedu. Štai.

O vis tiek mano pažiūros, mano įsitikinimai tebėra kokie buvę. Įstatyminę poravimosi formą aš laikau kvailyste. Esu tikras, kad iš dešimties vedusių vyrų aštuoni yra raguoti. Ir jie to tikrai verti — kam buvo tokie kvailiai, kad apsikaustė grandinėmis visam gyvenimui, atsisakė laisvosios meilės, vienintelio linksmo ir gero daikto pasaulyje, pakirto sparnus geismui, kuris be paliovos traukia mus prie visų moterų, ir t. t., ir t. t. Aš dabar labiau nei bet kada jaučiu, jog nesugebėsiu mylėti vieną moterį, kadangi visada labai mylėsiu visas kitas moteris. Aš norėčiau turėti tūkstantį rankų, tūkstantį lūpų ir tūkstantį... temperamentų, idant galėčiau spausti apkabinęs vienukart ištisą armiją tų mielų ir niekingų padarų.

Ir vis dėlto aš vedu.

Pridursiu, kad savo būsimosios žmonos, kurią rytoj vedu, aš beveik nepažįstu. Esu ją matęs vos kokius keturis ar penkis kartus. Žinau tik, kad ji nėra man nemaloni, ir to pakanka mano vedyboms. Ji yra smulkutė, blondinė ir riebi. Poryt aš jau karštai geisiu stambios, juodbruvės ir liesos moters.

Ji nėra turtinga. Priklauso šeimai, kuri gyvena vos pasiturinčiai. Tai yra mergina, kokių daugybė eilinėse miestiečių šeimose, visos jos tinkamos tekėstai ir neturi nei pernelyg ryškių teigiamybių, nei trūkumų. Apie ją sakoma: „Panelė Lažol yra itin miela“. Rytoj bus sakoma: „Ji labai miela, toji ponia Remon“. Žodžiu, ji yra viena iš begalės padorių merginų, iš kurių „esi laimingas pasirinkęs žmoną“ tol, kol apsižiūri vieną gražią dieną, kad visui visos moterys besančios pranašesnės už tą, kurią pasirinkai.

Kuriam tad galui vesti? — sakysi.

Aš vos beišdrįstu tau prisipažinti keistą ir nežmonišką priežastį, verčiančią mane žengti tą beprasmį žingsnį.

Aš vedu, kad nebūčiau vienas!

Nežinau, kaip tą paaiškinti, kad tu suprastum. Tu gailėsi manęs, niekinsi mane — tokia prasta dabar mano dvasios būklė.

Aš nebenoriu būti vienas nakčia. Noriu justi gyvą būtybę šalia savęs, prie savęs, būtybę, kuri galėtų kalbėti, pasakyti ką nors, nesvarbu ką.

Noriu, kad būtų ką pabudinti iš miego; kad būtų kam užduoti klausimą nei iš šio, nei iš to, kvailą klausimą, bet kad tik išgirsčiau žmogaus balsą, kad pajusčiau, jog mano bute esama gyvo žmogaus, kad pajusčiau, jog yra nemieganti siela, jog yra veikiantis protas, kad, žvakę staiga užžibinęs, pamatyčiau žmogaus veidą šalia savęs... nes... (nedrįstu prisipažinti šitos gėdos)... nes aš vienas bijau.

O! Tu dar nesupranti manęs.

Aš nebijau kokio pavojaus. Jei kas pas mane įsibrautų, aš užmuščiau ir nesudrebėčiau. Nebijau numirėlių; esu įsitikinęs, kad kiekvienas gyvas padaras po mirties sunyksta ir dingsta galutinai ir visiškai!

Vadinasi...? Taigi! Vadinasi...? Na taip: aš bijau paties savęs! Aš bijau pačios baimės, bijau savo klaikstančio proto spazmų, bijau tos šiurpios savijautos, kai ima nesuprantamas siaubas.

Juokis, jei nori. Tai baisu, neišgydoma. Aš bijau sienų, baldų, įprastinių savo daiktų, kurie man ima savotiškai gyventi it gyviai. Labiausiai bijau klaikaus savo minties, savo proto aptemimo, nes protas drumsčiasi, sklaidosi nuo slėpiningo ir nesuprantamo maudulio.

Iš pradžių juntu neaiškų nerimą, kaip jis braunasi į mano sielą, ir man bėga šiurpuliai per kūną. Apsižvalgau aplinkui. Nieko! O aš norėčiau pamatyti ką nors! Ką? Ką nors, ką galėčiau suvokti. Juk aš ir bijau vien dėl to, kad nesuvokiu savo baimės.

Aš kalbu — o bijau savo balso! Aš vaikštau — o bijau kažko nežinomo, esančio už durų, už portjeros, spintoje, po lova. O tačiau žinau, kad nieko nėra nei ten, nei ten.

Aš staiga atsigręžiu, nes bijau to, kas užpakal manęs, nors tenai nieko nėra, nors žinau kad nėra.

Aš jaudinuosi, jaučiu, kaip didėja mano siaubas; užsirakinu kambary; įsigrūdu į patalą, slepiuosi po antklode; susirietęs, susigūžęs į kamuolį, užsimerkiu stipriai, kiek tik galiu, ir taip būnu ilgai, be galo ilgai, ir vis mąstau, kad ant staliuko palikau degančią žvakę ir kad ją reikėtų užpūsti. Ir bijau tą padaryti.

Argi ne baisu šitaip būti?!

Kitados nieko to nejausdavau. Pareidavau namo ramus. Vaikščiodavau sau po butą, ir niekas nedrumsdavo mano dvasios giedros. Jei kas man būtų sakęs, kokia absurdiška, kvaila ir siaubinga baimės liga ištiks mane, būčiau tik nusijuokęs; aš patamsy ramiausiai atsidarydavau duris; iš palengvo nusirengdavau gulti, neužsirakinęs kambario, ir niekad nesikeldavau naktį patikrinti, ar visos mano miegamojo angos tvirtai užtaisytos.

Tatai prasidėjo pernai metais itin ypatingu būdu.

Buvo ruduo, lietingas vakaras. Papietavau, tarnaitė išėjo, ir aš klausiau save, ką veikti toliau. Pavaikščiojau po kambarį. Jaučiausi pavargęs, paniuręs be priežasties, nepajėgus dirbti, net skaityti. Lietus dulkė, langų stiklai ašarojo; buvau liūdnas, visas perimtas to be priežasties liūdesio, nuo kurio norisi verkti, nuo kurio randasi poreikis pratarti žodį į ką nors, nesvarbu į ką, kad tik tavo paties mąstymas tavęs neslėgtų taip labai.

Jaučiausi vienišas. Mano butas pasirodė tuščias kaip niekados. Mane supo vienuma, begalinė, nyki baisiausiai. Ką daryti? Atsisėdau. Tuoj nerviniai mėšlungiai perlėkė per kojas. Atsikėliau, ėmiau vaikščioti. Galimas daiktas, kad turėjau karščio, nes rankos, sudėtos už nugaros (kaip dažnai laikome per tingų pasivaikščiojimą), degino viena kitą, ir aš tai pastebėjau. Paskui staiga šaltas šiurpulys perbėgo nugara. Pamaniau, kad gal išorės drėgmė gaunasi pas mane į vidų, ir susigalvojau pasikūrenti kambarį. Užkūriau židinį; tai buvo pirmas kartas tais metais. Vėl atsisėdau ir žiūrėjau į ugnį. Tačiau greit pajutau, kad negaliu sėdėti nejudėdamas, kad būtinai turiu atsikelti, eiti pasivaikščioti, prasiblaškyti, aplankyti kokį draugą.

Išėjau. Užsukau pas vieną, pas kitą, pas trečią draugą— nė vieno neradau namie; tada traukiau į bulvarą, pasiryžęs būtinai sutikti ką nors iš pažįstamų.

Buvo liūdna perdėm visur. Nulyti trotuarai blizgėjo. Vandens drungnumą, tokia, kur jus stingdo staigiais šiurpuliais, svari lietaus dulksmo drungnumą slogino gatvę, rodės, slopino ir tamsino dujų žibintų liepsną.

Ėjau iš lėto, kartodamas pats sau: „Jau, matyt, nerasiu su kuo pasišnekėti“.

Aplankiau kelias kavines, nuo Magdalenos bažnyčios iki Puasonjerės priemiesčio. Nesmagūs žmonės, sėdį prie staliukų, rodės neturį jėgų net baigti valgyti gerti, kas jiems padėta.

Klajojau po miestą ilgai ir tik apie pusiaunaktį pasukau namų linkui. Buvau itin ramus, bet itin nuvargęs. Mano namų durininke, kuri eina gulti prieš vienuoliktą, duris atidarė greitai, ir aš pagalvojau: „Matyt, kitas kas iš gyventojų ką tik parėjo“.