Ги Мопассан - Alyvų laukas

Jis nutilo. Ką jam sakyti? Išradau, kad jis teisybę sako! Ar aš galėjau ją smerkti, peikti, bent kaltinti? Ne.

O vis dėlto? Atomazga, suderinta su įprastine tvarka, su vidurkiu, su teisybe, su tikimybe, nepatenkino mano poetinio apetito. Šis apkapotas didvyris vertas gražaus pasiaukojimo, kurio man stigo, ir dėl to jaučiausi nusivylęs.

Šit aš paklausiau jį:

— Ponia de Flerel turi vaikų?

— Taip, mergytę ir du berniukus. Tai jiems aš vežu tuos žaislus. Jos vyras ir ji yra buvę labai geri man.

Traukinys kopė sen Žermeno prieškalne. Jis išėjo per tunelius, įvažiavo į stotį, sustojo.

Jau buvau beduodąs suluošintajam karininkui ranką padėti išlipti, kai durims atsivėrus, rankų pora išsitiesė į jį.

— Sveikas gyvas, mano brangusis Revailerai!

— O! Sveikas, Flereli.

Už vyro šypsojosi žmona, spindinti, dar graži, siunčianti sveikinimus pirštinėta ranka. Prie jos šalies mergytė šokinėjo iš džiaugsmo, o du berniukai žiūrėjo godžiomis akimis į būgną ir šautuvą, keliaujančius iš vagono jų tėvo rankose.

Kai luošys atsirado perone, visi vaikai jį apkabino. Paskui jie visi leidosi į kelionę, ir mergytė iš bičiulystės laikė rankytėje vieno ramento lakuotą skersinį, kaip ji būtų galėjusi laikyti, greta eidama, savo didelio draugo nykštį.

PJERO

PIERROT

A Henri Roujon

Ponia Lefevr buvo kaimo dama, našlė, viena iš tų pusiau valstiečių su kaspinais ir apvartėtomis kepurėlėmis, iš tų, kurios kalba darkyta tarme, žmonėse vedasi labai didžiomis ir slapsto savo netašytų pasipūtėlių sielą po juokingu ir margu paviršiumi taip pat, kaip grubias rankas žalio šilko pirštinaitėse.

Ji turėjo tarnaitę, šaunią, atlapos širdies sodietę, vardu Rozą.

Abi moterys gyveno mažučiame namelyje su žaliomis langinėmis, greta kelio, Normandijoje, Ko srities centre.

Turėdamos priešais trobą nedidelį daržiuką, jos augindavo po kiek daržovių.

Ir štai vieną naktį joms kažkas pavogė kokį tuziną svogūnų.

Ligi tik pastebėjusi, kad čia graibštauta, Roza nudūmė pasakyti poniai, kuri nulipo laiptais su vienu apatiniu.

Joms buvo ir bėda, ir baisu. Apvogė — apvogė ponią Lefevr! Jau jei vagia apylinkėje, tai gali ir dar sugrįžti.

Abi moterys išsigandusios žiūrinėjo pėdas, plepėjo, spėliojo kaip čia būta:

— Žiū, jie ėjo pro čia. Jų pasispirta į mūrą; jie nušoko į lysvę.

Jos gąsčiojo dėl ateities. Kaip bemiegoti ramioms dabar!

Gandas apie vagystę plito. Ėjo kaimynai, pertikrinėjo fakto tikrumą, ginčijosi savo ruožtu, o abi moterys kiekvienam naujai atėjusiam aiškino, ką jos pastebėjusios ir ką manančios.

Vienas kaimynas ūkininkas joms patarė:

— Jums reikėtų turėti šunį.

Čia buvo tikra teisybė; joms reikėtų turėti šunį, jei ne kam kitam, tai bent kad pažadintų jas. Ne didelį šunį, Viešpatie! Ką jos veiktų su dideliu šunimi? Jis beėsdamas jas iš gyvenimo išvarytų. Bet mažą šuniuką, mažą nutrūktgalvį šuniuką, kuris loja.

Kai visi išėjo, ponia Lefevr ilgai svarstė šitą šuns idėją. Po ilgų mąstymų ji surado daugybę prieštarų šuns laikymui, nes jai baisu buvo net įsivaizduoti, kad jį reikės šerti; ji mat buvo iš tos padermės smulkmeniškai taupių kaimo damų, kurios duoda išmaldos pakelės elgetoms ir užmeta per sekmadienio rinkliavą bažnyčioje tik santimą ir tik visiems matant.

Roza, kuri mylėjo gyvulius, rinko savus įrodymus ir gudriai juos gynė. Ir taip buvo nutarta laikyti šunį, mažą mažą šuniuką.

Pradėjo ieškoti šuniuko, bet užeidavo vis tiktai didelius šunis, tokius mutinio rijikus, kad net šiurpas ima. Rolvilio krautuvininkas, tiesa, turėjo vieną, visai mažytį, bet jis reikalavo, kad jam užmokėtų du frankus atlyginti auklėjimo išlaidoms. Ponia Lefevr pareiškė, kad ji, tiesa, norinti laikyti šunį, tačiau pirkti jo nepirksianti.

Tik šit kepėjas, kuris žinojo visą šį įvykį, atvežė vieną rytą į ratus įsimetęs keistą mažą gyvūną, visą geltoną, beveik be kojų, su krokodilo kūnu, lapės galva ir tiesia, išsipūtusia uodega, didumo sulig visa jo asmenybe. Vienas klientas norėjęs juo atsikratyti. Ponia Lefevr išrado, kad labai gražus esąs tas pasmirdęs kūtvėla, kuris nieko nekainavo. Roza jį apkabino, paskui paklausė, kuo jis vardu. Kepėjas atsakė:

— Pjero.

Jis buvo įkurdintas senoje dėžėje nuo muilo, ir jam visų pirma davė lakti vandens. Jis lakė. Paskui jam pasiūlė kriaukšlį duonos. Jis ėdė. Ponia Lefevr sunerimusi samprotavo:

— Kai jis jau bus pripratęs prie namų, mes jį paleisim. Jis susiras ko ėsti belakstydamas po apylinkę.

Tikrai jį paleido, nors nuo to jis ne mažiau buvo alkanas. Jis lojo, bet ne kitaip, kaip ėdesio reikalaudamas; tačiau jau šiuo atveju tai lodavo kaip pasiutęs.

Į daržą galėjo eiti kas tik norėjo. Pjero būtų įmanęs gerintis kiekvienam naujai atėjusiam ir nė neamtelėdavo.

Ponia Lefevr tuo tarpu apsiprato su šiuo gyvulėliu. Ji net pamilo jį, ėmė duostyti jam kartkartėmis iš rankos duonos kąsnelių, pamirkytų į jos šutinio padažą.

Bet ji nėmaž nebuvo pagalvojusi apie mokestį, ir kai iš jos pareikalavo aštuonių frankų — aštuonių frankų, o motina švenčiausia! — už tą šunpalaikį, kuris nė loti dorai neloja, tai ji mažne išgriuvo nuo to susijaudinimo.

Tučtuojau buvo nuspręsta, kad reikia Pjero nusikratyti. Niekas jo nenorėjo, visi gyventojai juo kratėsi per dešimtį mylių aplinkui. Tad buvo ryžtasi, kai jau kitų priemonių nebeliko, jį „stumti iš būdos“.

„Stumti iš būdos“ reiškė „mergelio ėsti“. Stumdavo iš būdos visus šunis, kuriais norėdavo atsikratyti.

Plačios lygumos viduryje matyti savotiška lūšna ar veikiau mažas šiaudinis stogelis, atremtas tiesiai į žemę. Tai yra mergelio kasyklos anga. Gilus šulinys, visai status, eina ligi dvidešimties metrų į žemę, o į jį sueina daug ilgų kasyklos galerijų.

Per metus kartą nusileidžiama šia skyle, kai laukai mergeliu krečiami. Visą kitą laiką ji tarnauja kaip pasmerktųjų šunų kapai; ir dažnai, kai einate pro tą angą, gailus kaukimas, padūkęs ar beviltiškas lojimas, skundo šauksmai pasiekia jus.

Medžiotojų ir piemenų šunys su baime aplenkia tą dejuojančią kiaurymę; o kai pasilenki iš viršaus, iš jos sklinda šleikšti puvimo smarvė.

Baisios dramos vyksta ten, patamsyje.

Kai vienas gyvulys baigiasi po dešimties ar dvylikos dienų, mitęs pašvinkusiomis savo pirmtakų liekanomis, staiga įbilda stačia galva naujas gyvulys, didesnis ir, tikriausiai, tvirtesnis. Jie ten vieni, alkani, blizgančiom akim. Jie kits kitą tyko, seka, spokso išsigandę. Bet badas juos spaudžia; jie puola kits kitą, kovoja ilgai, įdūkę; ir stipresnysis suėda silpnesnįjį, suryja gyvą.

Kai buvo nuspręsta Pjero „išstumti iš būdos“, pradėjo ieškoti, kas tą padarys. Kelio sargas, kuris taisė vieškelį, paprašė dešimties sū už žygį. Poniai Lefevr tai buvo be jokio proto daug. Kaimyno bernas sutiko už penkis sū; ir tai dar buvo per daug; o kai Roza pastebėjo, kad verčiau būsią joms pačioms jį nunešti, nes tuo būdu jis kelionėje nepatirs žiaurumų ir nesusiprotės, kas jo laukia, tai ir buvo nuspręsta, kad jos abi eisiančios temstant.

Tą vakarą jam davė geros sriubos su trupučiu sviesto. Jis ją išlakė lig paskutinio lašo, ir, bemakaruojantį uodega iš gardumo, Roza jį paėmė į prijuostę.

Jos ėjo dideliais žingsniais, kaip laukų ar daržų vagys, skersai lygumą. Greit pamatė ir priėjo kasyklą; ponia Lefevr pasilenkė paklausyti, ar neurzgia koks šuo. Ne, tenai nebuvo nieko; Pjero būsiąs vienas. Tad Roza verkdama jį pabučiavo, paskui paleido į skylę; ir jos pasilenkė abi, ausis ištempusios.