Ги Мопассан - Alyvų laukas

Kai ji sėsdavosi prie apvalaus stalo, jau trys dienos uždengto vis ta pačia staltiese, priešais savo vyrą, kurs pakeldavo vazos dangtį ir pareikšdavo sužavėtu veidu: „O, kokia puiki sriuba! Kas gali būti skanesnio!“— ji svajodavo apie prašmatnius pietus, apie blizgantį sidabrą, apie gobelenus, dengiančius sienas senovinėmis figūromis ir keistais paukščiais vidur pasakiškos girios; svajodavo apie rafinuotus valgius, patiekiamus įstabiuose induose, apie šnabždamus komplimentus, kurių klausomasi su sfinkso šypsena, bevalgant rausvą forelės mėsą ar jerubės sparnelius.

Ji neturėjo nieko: nei rūbų, nei brangenybių. O ji temėgo tik tai; jautėsi sutverta tik tam. Taip norėtų patikti, žadinti kitų pavydą, būti viliojanti ir geidžiama.

Turėjo lobingą draugę, bičiulę iš pensiono, bet liovėsi ją lankyti, — tiek ji kentėdavo, grįžusi iš jos. Ir kiauras dienas verkdavo iš sielvarto, susigraužimo, iš nevilties ir liūdesio.

Bet štai vieną vakarą jos vyras parėjo iškilmingu veidu, laikydamas rankoje didžiulį voką.

— Štai, — tarė jis, — šį tą parnešiau tau.

Ji skubiai praplėšė voką ir iš jo ištraukė kortelę, kur buvo išspausdinta:

„Švietimo ministras ir madam Žorž Rampono prašo ponus Luazelius teiktis atvykti į vakarą ministerijos rūmuose pirmadienį, sausio 18 dieną“.

Užuot nudžiugusi, kaip to tikėjosi vyras, ji su apmaudu metė pakvietimą ant stalo, sumurmėjusi:

— Ką aš su juo veiksiu?

— Mano brangioji, maniau, kad tu būsi patenkinta. Tu niekad niekur neišeini, o čia štai puiki proga. Aš turėjau baisiai daug vargo, kol gavau šį pakvietimą. Visi jų norėjo, tiesiog gaudyte gaudė, ir tarnautojams nedaug jų teduoda. Tu pamatysi ten visą diduomenę.

Jinai pasižiūrėjo į jį piktu žvilgsniu ir paklausė susierzinusi:

— Kuo gi aš apsivilksiu, ten eidama?

Apie tai jis nebuvo pagalvojęs.

— Nagi ta suknia, kuria eini į teatrą. Ji, man regis, atrodo labai dailiai...

Nustebęs, sumišęs jis nutilo, matydamas, kad žmona verkia. Dvi stambios ašaros iš lėto riedėjo nuo kampučių akių į burnos kampus; jis suvapėjo:

— Kas tau? Kas tau?

Ji vargais negalais numalšino savo širdgėlą ir atsakė ramiu balsu, šluostydamasi drėgnus skruostus:

— Nieko, tiktai aš neturiu rūbų, todėl negaliu eiti į tą balių. Atiduok pakvietimą kam nors iš savo bendradarbių, kurio žmona bus tinkamiau už mane apsirengusi.

Jis nusiminė. Patylėjęs vėl tarė:

— Klausyk, Matilda, kiek kaštuotų padori suknia, kuri galėtų tau praversti dar kitomis progomis, — kas nors labai paprasto?

Ji valandžiukę svarstė, mintyse apskaičiuodama ir sumesdama, kokios sumos galėtų reikalauti, nerizikuodama tučtuojau susilaukti iš taupaus valdininko nepatenkinamo atsako ir išgąstingo šūksnio.

Pagaliau ji atsakė svyruodama:

— Tikrai nežinau, bet, man rodos, keturių šimtų frankų užtektų.

Jis truputį išblyško, nes kaip tik šitokią sumą laikė atidėjęs pirktis šautuvui, kad ateinančią vasarą turėtų malonumo pamedžioti Nantero lygumoje su keliais draugais, kurie vykdavo ten sekmadieniais šaudyti vieversių.

Tačiau jis tarė:

— Gerai, aš tau duodu keturis šimtus frankų. Bet pasistenk įsitaisyti gražią suknią.

Baliaus diena artėjo, ir ponia Luazel atrodė liūdna, nerami, susirūpinusi, nors jos suknia ir buvo gatava. Vieną vakarą jos vyras paklausė:

— Kas tau yra? Jau trys dienos, kaip tu lyg nesava?

O ji atsakė:

— Man pikta, kad neturiu jokio papuošalo, jokio brangakmenio, nieko, ką galėčiau užsidėti. O taip aš skurdžiai atrodysiu. Būtų beveik geriau man visai neiti į tą vakarą.

Jis patarė jai:

— Prisisegsi natūralių gėlių. Dabar tai labai madinga. Už dešimtį frankų gausi dvi puikias rožes.

Tačiau jos tatai neįtikino:

— Ne... nieko nėra labiau žeminančio, kaip skurdžiai atrodyti tarp turtingų moterų.

Bet vyras sušuko:

— Kokia tu kvaila! Nueik pas savo draugę ponią Forestjė ir paprašyk paskolinti brangenybių. Esi pakankamai su ja susibičiuliavusi ir drąsiai gali taip pasielgti.

Ji apsidžiaugė:

— Iš tikrųjų, apie tai visai nebuvau pagalvojusi.

Rytojaus dieną ji nuvyko pas draugę ir jai pasipasakojo savo bėdą.

Ponia Forestjė nuėjo prie veidrodinės spintos, išėmė didelę skrynutę, atnešė ją, atidarė ir tarė poniai Luazel:

— Pasirink, brangioji.

Pirmiausia ji pamatė apyrankes, paskui perlų vėrinį, auksinį venecišką kryžių, nusagstytą brangakmeniais, nuostabaus darbo. Ji derino sau tuos papuošalus prieš veidrodį, svyravo, niekaip nesiryždama jų nusiimti, padėti juos atgal. Ji vis klausinėjo:

— Ar tu dar ko nors neturi?

— Kaipgi, turiu, tik paieškok. Aš nežinau, kas tau patiks.

Staiga vienoje juodo satino dėžutėje ji surado puikius deimantų karolius, ir jos širdis suplakė iš nesuvaldomo džiaugsmo. Jai virpėjo rankos juos imant. Ji apsivijo juos aplink kaklą ant savo uždaros suknios ir stovėjo ekstazėje pati prieš save.

Paskui ji paklausė svyruodama, kupina baimės:

— Ar tu gali man juos paskolinti, — štai šituos?

— Na žinoma.

Ji puolė draugei ant kaklo, karštai ją pabučiavo ir išbėgo su savo brangenybe.

Atėjo baliaus diena. Ponia Luazel turėjo didelį pasisekimą. Ji buvo dailiausia iš visų, elegantiška, grakšti, šypsojosi ir švytėjo džiaugsmu. Visi vyrai žiūrėjo į ją, klausinėjo, kas ji tokia, stengėsi su ja susipažinti. Visi ministerijos valdininkai norėjo su ja šokti. Netgi ministras ją pastebėjo.

Ji šoko su pomėgiu, su užsidegimu, svaigdama iš linksmumo, apie nieką nebegalvodama, paskendusi savo grožio triumfe, apakinta pasisekimo, pagauta kažkokio laimės sūkurio, tarp visų tų liaupsinimų ir komplimentų, šoko, jausdama savo visišką pergalę, tokią saldžią moterų širdžiai.

Ji išvyko apie ketvirtą valandą ryto. Jos vyras jau nuo vidurnakčio snaudė viename tuščiame salonėly, sykiu su kitais trimis ponais, kurių žmonos leido labai smagiai laiką.

Jis atnešė ir užmetė jai ant pečių apsiaustą, kuklų šiokiadienį apsiaustą, kurio menkumas nesiderino su balinės suknios elegantiškumu. Ji tai pajuto ir norėjo pradingti, kad jos nepastebėtų kitos moterys, kurios vilkosi ištaigiais kailiais.

Luazelis ją sulaikė:

— Lukterk. Tu peršalsi lauke. Aš pašauksiu karietą.

Bet ji neklausė jo ir skubiai leidosi laiptais. Atsidūrę gatvėje, karietos neberado; juodu ėmėsi ieškoti, šaukdami tolumoje pravažiuojančius vežikus.

Nusiminę, sušalę, jie artinosi prie Senos. Pagaliau krantinėje užtiko vieną tų senoviškų naktinių karietų, kurias matai Paryžiuje tik nakčia, tarytum dieną jos gėdytųsi savo skurdžios išvaizdos.

Juos privežė ligi jų durų Martirų gatvėje, ir juodu liūdnai pakilo laiptais į savo butą. Jai buvo viskas baigta. O jis galvojo, kad dešimtą valandą reikia būti ministerijoje.

Prieš veidrodį ji nusiėmė nuo pečių apsiaustą, kad dar kartą pamatytų save visame spindėjime. Bet staiga ji aiktelėjo. Ant jos kaklo nebebuvo karolių.

Jos vyras, jau pusiau nusirengęs, paklausė:

— Kas tau? Kas tau?

— Man... man... man dingo ponios Forestjė karoliai.

Jis pašoko sumišęs.

— Kas?.. Kaip?.. Tai negalimas daiktas!

Ir jiedu ėmė ieškoti karolių suknios klostėse, apsiausto raukšlėse, kišenėse, visur. Bet nerado niekur.

Jis paklausė:

— Ar tu esi tikra, kad juos tebeturėjai ant kaklo, eidama iš baliaus?

— Taip, ministerijos rūbinėje aš juos dar čiupinėjau.

— Bet jeigu tu būtum juos pametusi gatvėje, mes būtume girdėję juos krintant. Turbūt jie liko karietoj.