Ги Мопассан - Alyvų laukas

Aš, kai einu iš namų, visada užrakinu kambarį dviem rakto sūkiais. Dabar radau duris nerakintas, ir man tai pasirodė keista ir nuostabu. Bet pamaniau, kad gal man atnešė laikraščius vakare.

Įėjau. Židinys dar kiek ruseno, nuo jo švyksojo kambaryje prieblanda. Pasiėmiau žvakę, norėjau prieiti ir užžibinti ją nuo židinio ugnies, tik pakeliu akis, žiūriu — kažkas sėdi mano fotelyje, nusigręžęs nuo manęs, ir šildosi kojas.

Aš neišsigandau, o ne, nėmaž, nė truputėlio. Man toptelėjo galvon labai įtikima prielaida, kad iš mano draugų kuris atėjo manęs aplankyti. Durininkei išeidamas pasakiau, kad greit grįšiu, ir ji, matyt, paskolino jam savo raktą. Čia prisiminiau ir visas aplinkybes, kaip namo parėjau: kad man duris tučtuojau atidarė, kad kambarį radau nerakintą.

Mano draugas, kurio mačiau tik plaukus, prisėdęs priešais židinį ir manęs belaukdamas užmigo, ir aš jau buvau beeinąs jo budinti. Mačiau jį gražiausiai, dešinioji jo ranka nuleista karojo, kojos viena ant kitos, galva atlošta, truputį kairėn pakreipta, rodė, kad jis miega. Klausiau save: „Kas čia toks?“ Šviesos kambaryje, tiesa, mažai tebuvo. Aš ištiesiau ranką, norėjau paliesti jo petį...

Paliečiau tik krėslo medį! Ten niekas nesėdėjo. Fotelis buvo tuščias!

Koks išgąstis, varge mano!

Aš tuoj atsitraukiau, tarytum baisus pavojus būtų radęsis priešais mane.

Paskui apsigręžiau, jausdamas lyg kas stovi užpakal manęs; paskui, tučtuojau, iš būtino poreikio vėl matyti fotelį, apsisukau dar sykį. Ir vis stovėjau stačias, dusdamas iš siaubo, tiek apstulbęs, jog nebemąsčiau nieko, kone griuvau žemėn.

Tačiau aš esu žmogus šalto kraujo ir tuoj atgavau protą. Galvojau taip; „Man pasirodė haliucinacija, štai ir viskas“. Ir tuoj ėmiau samprotauti apie šį reiškinį. Mintys eina greit tokiais momentais.

Man pasirodė haliucinacija — tai buvo neginčijamas faktas. Bet šit mano protas išliko šviesus, veikė reguliariai ir logiškai. Vadinasi, sutrikimas ne smegenyse. Tik vien akys suklydo ir suklaidino mintį. Akys turėjo viziją, vieną iš tų vizijų, kurios naivius žmones verčia tikėti stebuklais. Čia tebuvo nervinis regimojo aparato sutrikimas, nieko daugiau, iš dalies gal dėl per didelio kraujo suplūdimo.

Užsižibinau žvakę. Lenkdamasis į židinį ugnies, pastebėjau, kad tirtu visas, ir staiga atsitiesiau nuo kažkokio postūmio — man lyg kas kumštelėjo iš užpakalio.

Ramus nebuvau, anaiptol.

Pavaikščiojau, pakalbėjau balsu; sudainavau pusbalsiu vieną kitą dainelę.

Po to užsirakinau kambarį dviem sūkiais ir pasijutau kiek aprimęs. Bent jau niekas įeiti negalės.

Dar sykį atsisėdau ir ilgai mąsčiau apie tą savo nuotykį; paskui atsiguliau ir užpūčiau šviesą.

Kelias minutes viskas ėjo gerai. Gulėjau aukštielninkas, gana ramus. Paskui radosi būtinas reikalas pasidairyti po kambarį; atsiverčiau ant šono.

Mano židinyje bežioravo kokie du ar trys nuodėguliai; nuo jų ėjo šiek tiek šviesos į fotelio kojas; ir šit man rodosi, jog vėl matau žmogų ten sėdint.

Staigiai įbrėžiau degtuką. Mano apsirikta: nebematyti nieko.

Vis dėlto atsikėliau ir nustūmiau fotelį į kitapus lovos.

Tada vėl užgesinau šviesą ir mėginau užmigti. Sudėjau bluostą gal kokias penkias minutes, ir šit sapnuoju visą šio vakaro sceną, ir regiu taip aiškiai kaip tikrovėje. Nubudau persigandęs, užsidegiau šviesą ir sėdėjau lovoje, bijodamas net ir bandyti migintis.

Ir vis tiek buvau užmigęs du kartus, kad ir nenorėdamas, po kelias sekundes. Ir abu kartus sapnavau tą pat. Maniau kad pasiusiu.

Kai pradėjo aušti, pasijutau išgijęs ir miegojau ramiai iki pusiaudienio.

Tatai praėjo, tikrai praėjo. Matyt, turėjau karščio, gal slogutis slėgė, kas čia žino. Žodžiu, nesveikavau. Bet pačiam atrodė, kad elgiuosi itin kvailai.

Buvau labai linksmas tą dieną. Pietavau karčemėlėje, nuėjau į teatrą, po to jau traukiau namo. Bet štai; kai tik priartėjau prie savo namų, tuoj pagavo mane keistas nerimas. Bijojau, kad vėl nepamatyčiau jo. Aš bijojau ne jo, ne jo atsiradimo kambary, nes tuo nėmaž netikėjau, — aš bijojau naujo savo akių sutrikimo, haliucinacijos, siaubo, kuris mane ištiks.

Ilgiau nei valandą maklinėjau po gatvę į vieną, į kitą pusę pro namus; pagaliau nusprendžiau, kad tai jau pernelyg kvaila, ir ėjau į vidų. Buvau taip priilsęs, jog laiptais nebevaliojau lipti. Pastovėjau kokią dešimt minučių laiptų aikštelėje priešais savo duris, kol staiga pajutau narsos ir valios antplūdį. Atsirakinau; su žvake rankoj šokau, spyriau koja prasivėrusias duris ir, įpuolęs kambarin, mečiau išpūstas akis į židinį. Nepamačiau nieko. Ach!..

Koks palengvėjimas! Kiek džiaugsmo! Kaip gera! Vaikščiojau po kambarį kaip drąsus šaunuolis. Vis dėlto nesijaučiau visiškai tikras; nuolat gręžiojausi ir krūpčiojau; nerimą kėlė šešėliai kampuose.

Miegojau prastai, daug sykių buvau nubudęs nuo tariamų bildesių. Bet jo jau nebemačiau. Ne. Baigta!

Nuo tos dienos aš bijau būti vienas naktį. Aš ją, tą savo viziją, jaučiu greta savęs, prie savęs, aplink save. Ji man daugiau nebepasirodė niekad. O ne! Ir ką gi ji reiškia, jei aš netikiu jos esimu, kadangi žinau, kad ji — nebūtas daiktas!

Ir vis tiek ji mane slogina, nes aš nuolat apie ją mąstau. Dešinė ranka nukarusi, galva atlošta, kiek pakreipta į kairę, taip, kaip miegančio žmogaus... Tfu, po velnių, gana! Nebenoriu apie ją mąstyti!

Ir kas tai per apsėdimas, vis dėlto? Iš kur toks nesiliaujantis patvarumas? Jo kojos buvo ištiestos prie pat židinio!

Jis mane persekioja. Tai kvaila, bet taip yra. Kas gi tas Jis? Aš žinau tikrai, kad jo nėra, kad tai tuščia vieta! Jis egzistuoja tik mano pagavos procese, tik mano baimėje, tik mano nerimastyje! Taigi, gana!..

Taip tai taip, bet, nors visaip samprotauju ir stiprinu save, aš nebegaliu būti vienas namuose, kadangi ten yra jis. Aš jo nebepamatysiu, tą aš žinau, jis nebepasirodys, baigta. Bet jis yra vis tiek, yra mano mintyse. Jis, tiesa, neregimas, bet tatai jam nekliudo būti. Jis yra už durų, uždaroje spintoje, po lova, visuose tamsiuose kampuose, visuose šešėliuose. Jei aš atidarau duris, praveriu spintą, pakišu žiburį po lova, pašviečiu kampuose ir šešėliuotose vietose, tai jo nebėra; bet tuomet aš jį jaučiu užpakal savęs. Atsigręžiu staiga, būdamas tikras, kad jo nepamatysiu, kad nebepamatysiu. Ir vis tiek jis tebėra tenai, užpakal manęs.

Tai kvaila, bet tai yra kraupu. Ir ką gi? Nieko negaliu padaryti.

Bet jei mes būsime dviese namuose, tai aš nujaučiu, o, tikrai nujaučiu, kad tada jo nebebus! Nes, matai, jis yra todėl, kad aš vienišas, vien todėl, kad aš vienišas!

KAROLIAI

LA PARURE

Ji buvo viena iš tų dailių ir žavių merginų, gimusių tarytum per likimo klaidą tarnautojo šeimoje. Neturėjo nei kraičio, nei vilties gauti palikimą, nei šansų, kad koks žymus ir turtingas vyriškis susipažins su ja, supras, pamils ir ją ves; todėl ištekėjo už smulkaus švietimo ministerijos valdininkėlio.

Negalėdama puoštis, ji rengėsi paprastai, bet jautėsi nelaiminga, tartum pažeminta. Juk moterys neturi nuovokos nei apie luomą, nei apie kilmingumą: grožis, gracija ir žavumas joms atstoja kilmę ir genealogiją. Jų įgimtas grakštumas, jų elegancijos instinktas, proto lakumas sudaro vienintelę jų hierarchiją ir paprastą merginą sulygina su įžymiausiomis damomis.

Ji nuolat kentėjo, nes tarėsi gimusi prabangai ir lepumui. Kentėjo dėl savo buto bėdinumo, dėl nuskurusių sienų, nušiurusių baldų, dėl apmušalų šlykštumo. Visi šie dalykai, kurių kita jos luomo moteris nebūtų net pastebėjusi, ją kankino ir erzino. Kai ji matydavo jaunutę bretonę, triūsiančią jos kukliame bute, jai kildavo karčių sielvartų ir neįvykdomų svajonių. Jinai svajodavo apie tylius prieškambarius, apkabinėtus rytietiškais kilimais, apšviestus aukštomis bronzinėmis žvakidėmis, kur du augaloti tarnai trumpomis kelnėmis snaudžia minkštuose foteliuose, židinio šilumos užmigdyti. Svajodavo apie didelius salonus, išmuštus senoviniu šilku, apie puikius baldus, ant kurių stovi vertingi niekučiai, ir apie mažus, koketiškus, iškvėpintus salonėlius, kur šnekučiuojamasi per faifoklokus su intymiausiais draugais, garsiais ir rinktiniais vyrais, kurių pavydi visos moterys ir trokšta atkreipti į save jų dėmesį.