Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Tai va, pone, viskas čia. Penki daiktai. Saldainiai, lėlė, būgnas, šautuvas ir žąsienos kepenų paštetas.

— Gerai, vyruti.

— Laimingos kelionės, pone.

— Ačiū, Lorenai; lik sveikas!

Tas žmogus išėjo, užtrenkęs duris, ir aš žiūrinėjau savo kaimyną.

Jis galėjo būti kokių trisdešimt penkerių metų, nors jo plaukai buvo gangreit balti; jis turėjo pasižymėjimo ženklų, nešiojo ūsus, buvo itin storas, apimtas liguisto veiklių ir stiprių žmonių tuklumo, kai jie, būdami luoši, negali judėti.

Jis nusišluostė kaktą, atsiduso ir, žiūrėdamas man stačiai į veidą, tarė:

— Rūkyti galima, pone?

— Taip, pone.

Tos akys, tas balsas, tas veidas buvo man pažįstamas. Bet iš kur, iš kokių laikų? Tikrai esu matęsis su šiuo vyru, esu kalbėjęs, esu jam ranką spaudęs. Tatai ėjo iš toli, labai toli ir vyko toje migloje, kur dvasia tarsi ieško apčiuopom atsiminimų ir juos gaudo it lakstančius šešėlius, vis nepagaudama.

Jis irgi dabar žiūrėjo į mane įsispyręs, su tokiu atkaklumu ir primygtinumu, tarsi prisimindamas truputį, bet nepajėgdamas atsiminti visai.

Mūsų akys, jausdamosi nepatogiai dėl to atkaklaus žvilgsnių kontakto, gręžėsi šalin; paskui, po kelių sekundžių, vėl traukiamos neaiškaus tolydžio dirbančios atminties polinkio, jos dar kartą susitiko, ir aš tariau:

— Na ką čia, pone, užuot mums iš pasalų kits kitą stebėjus visą valandą, ar ne geriau būtų drauge paieškoti, kur mes esame pasižinę?

Kaimynas labai noriai atsakė:

— Tikra teisybė, pone.

Aš pasisakiau kas esąs:

— Aš vadinuosi Anri Bonkleras, valdininkas.

Jis svyravo kelias akimirkas; paskui, su tuo neaiškumu žvilgsnyje ir balse, koks lydi didelę vidaus įtampą, jis tarė:

— O, tikrai, mes buvome susitikę pas Puanselius, kitados, dar prieš karą, bus jau koks dvylika metų!

— Taip, pone... Tad jūs esate leitenantas Revaljeras?

— Taip... Aš buvau jau kapitonas Revaljeras ligi tos dienos, kol praradau kojas... abi kojas vienukart, nuo vieno sviedinio smūgio.

Ir mes pažvelgėme į kits kitą iš naujo, dabar jau pasižindami.

Aš atsiminiau, kad tikrai esu matęs šį gražų liekną vyrą, kuris vedžiojo kotiljonus su įkarščiu, vikriai ir gracingai, ir kad jis, rodos, buvo pramintas “Viesulu“. Bet už šito vaizdo, aiškiai iškilusio atmintyje, dūlavo dar kažkoks neužčiuopiamas dalykas, kažkokia istorija, mano žinota ir užmiršta, viena iš tų istorijų, į kurias atkreipiame palankų dėmesį trumpą valandėlę, kurios tačiau mumyse nieko daugiau nepalieka kaip vos teįžiūrimą pėdsaką.

Ten buvo kažkas su meile susiję. Aš iš to radau lyg truputį kokio jausmo savo atminties gilumoje, bet nieko daugiau, tik jausmo, panašaus į kvapą, kurį šuns uoslei skleidžia žvėrelio pėdos ant žemės.

Pamažėle tačiau šešėliai ryškėjo, ir jaunos mergaitės veidas iškilo prieš mano akis. Paskui jos pavardė sušvito mano galvoje kaip užsidegusi raketa: p-lė de Mandal. Atsiminiau viską dabar. Tai iš tikrųjų buvo meilės istorija, bet paprasta. Ši jauna mergaitė mylėjo šį jauną vyrą, kai tik aš juos pažinau, ir buvo kalbama veikiai būsiant jų vestuves. Jis patsai atrodė labai įsimylėjęs, labai laimingas.

Pakėliau akis į dėtuvę, kur visi ryšuliukai, atnešti mano kaimyno tarno, drebėjo nuo traukinio kresnojimo, ir tarno balsas man prisiminė taip, it jis būtų ką tik baigęs šnekėti.

Jis pasakė:

— Tai va, pone, viskas čia. Penki daiktai: saldainiai, lėlė, būgnas, šautuvas ir žąsienos kepenų paštetas.

Tad vienu akies mirksniu susidėjo ir išsiplėtojo romanas mano galvoje. Jis, beje, buvo panašus į visus mano skaitytuosius, kur arba jaunikis, arba jaunoji susituokia su savo sužadėtine ar sužadėtiniu po katastrofos, ar kūninės, ar finansinės. Taigi šis karininkas, suluošintas mūšyje, atrado po karo merginą, kuri jam buvo pasižadėjusi; ji, tesėdama duotąjį žodį, pasiaukojo.

Aš tatai sprendžiu gražiai, bet paprastai, kaip sprendžia paprasti žmonės apie visus pasiaukojimus knygose ir teatre. Visada, kai skaitai ar klausaisi, atrodo, taikantis prie to kilniadvasiškumo, kad pats pasiaukotum su užsidegėlio malonumu, su didingu polėkiu. Bet susirauki, kai rytojaus dieną ateina pas tave nelaimingas draugas pasiskolinti trupučio pinigų.

Paskui staiga kitas spėjimas, ne toks poetiškas, realistiškesnis, pakeitė pirmąjį. Galbūt jis vedė prieš karą, prieš tą baisų įvykį, kai sviedinys nutraukė jam kojas, ir ji, nusiminusi ir pasidavusi likimui, turėjo priimti, slaugyti, guosti, palaikyti savo vyrą, išėjusį tvirtą ir gražų, pargrįžusį nukirstom kojom, kraupią skeveldrą, pasmerktą nejudėti iš vietos, bejėgiškai niršti ir fatališkai tukti.

Ar jis laimingas, ar kankinasi? Mane suėmė noras — iš pradžių silpnas, paskui didėjantis, paskui nebesuvaldomas — pažinti jo istoriją, sužinoti bent svarbiausius punktus, iš kurių galėčiau atspėti tai, ko jis negalėtų ar nenorėtų man sakyti.

Kalbėjau su juo, vis apie tai mąstydamas. Pasikeitėme keliomis banaliomis frazėmis; aš, pakėlęs akis į dėtuvę, galvojau: „Vadinasi, jis turi trejetą vaikų; saldainiai— jo žmonai, lėlė — mažajai dukrytei, būgnas ir šautuvas— sūnums, o tas paštetas — jam pačiam“.

Staiga aš jį paklausiau:

— Jūs esate tėvas, pone?

Jis atsakė:

— Ne, pone.

Pasijutau ūmai susidrovėjęs, it būčiau ką labai nemandagiai padaręs, ir kalbėjau toliau:

— Prašau atleisti. Aš taip pagalvojau, girdėdamas jūsų tarną kalbant apie žaislus. Kitąsyk girdi nesiklausydamas ir pamanai ką, pats nenorėdamas.

Jis nusišypsojo, paskui sumurmėjo:

— Ne, aš net vedęs nesu. Buvau priėjęs tik ligi sutartuvių.

Man pasirodė, kad urnai atsiminiau.

— A!., tikrai, jūs buvote susižiedavę, kai aš jus pažinau, susižiedavę su p-le de Mandal, man rodos.

— Taip, pone, jūsų atmintis labai gera.

Aš įsidrąsinau per daug ir pridūriau:

— Taip, ir, rodos, būsiu girdėjęs p-lę Mandal ištekėjus už... už pono...

Jis ramiai ištarė jo pavardę:

— Už pono de Flerelio.

— Taip, taip ir yra! Taigi... dar, prisimenu, tuo pat atveju būsiu girdėjęs ir apie jūsų sužeidimą.

Aš pažiūrėjau jam į veidą; jis nuraudo.

Jo veidas, pilnas, išpurtęs, nuo tolydinio kraujo antplūdžio jau pasidaręs purpurinis, nusidažė dar labiau.

Jis atsakė gyvai sujudęs, su ūmu įkarščiu, kaip žmogus, kuris imasi ginti bylą, praloštą iš anksto, praloštą jo prote ir širdyje, kurią tačiau jis nori išlošti prieš viešąją nuomonę.

— Apsirinka, pone, kas mano pavardę gretina su ponios de Flerel. Kai grįžau iš karo, deja, be kojų, aš būčiau nesutikęs niekaip gyvai, niekada, kad ji taptų mano žmona. Argi tai galima? Kai tuokiamės, pone, tai ne tam, kad taurumą viešai parodytume: tuokiamės gyventi kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę su žmogumi; o jei tas žmogus yra sužalotas, kaip šit aš, tai tuokdamasi pasmerki save kentėti ligi pat mirties! O, aš suprantu, aš didžiai vertinu kiekvieną auką, kiekvieną atsidavimą, bet aš nesutinku, kad moteris išsižadėtų viso gyvenimo, kurio ji tikisi laimingo, visų džiaugsmų, visų svajonių tam, kad žiūrovai turėtų kuo pasistebėti. Kai aš girdžiu į kambario grindis kaukšint savo medkojas ir ramentus, tą malūno triukšmą, mano keliamą kas žingsnis, tai aš įnirštu taip, jog įmanyčiau pasmaugti savo tarną. Ar, manote, galima priimti, kad moteris kęstų tai, ko negali ištverti pats? Ir, be to, gal jūs vaizduojatės, kad mano kojų galai tai gražūs?