Ги Мопассан - Alyvų laukas

Staiga mano draugas nutilo, atsikėlė, paskui nuėjo prie rašomojo stalo, išsiėmė seną raštą, išskleidė jį, ilgai jį bučiavo ir vėl prašneko.

— Štai mano brangiosios mamytės testamentas:

„Aš, žemiau pasirašiusi, Ana-Katarina-Ženevjeva-Matilda de Krualius, teisėtoji Žano-Leopoldo-Žozefo-Gontrano de Kursilio žmona, būdama sveiko proto ir geros atminties, išreiškiu čia savo paskutiniąją valią.

Pirmiausia prašau atleidimo Dievą, o paskui savo brangųjį sūnų Renė už tai, ką darau. Aš tikiu, kad mano sūnus yra kilnios didžios širdies, jis mane supras ir man atleis. Aš kentėjau visą gyvenimą. Vyras vedė mane dėl išskaičiavimo, paskui buvau savo vyro visą laiką niekinama, ujama, engiama, apgaudinėjama.

Aš jam atleidžiu, nes aš jam nieko neskolinga.

Vyresnieji mano sūnūs manęs visai nemylėjo, niekados neparodė man švelnumo, ir vargu ar jie elgėsi su manimi kaip su motina.

Aš jiems buvau per visą gyvenimą tuo, kuo turėjau jiems būti; po savo mirties aš jiems nieko daugiau nebesu skolinga. Kraujo ryšių nėra be meilės, pastovios, šventos meilės, kuri esti gyva kas dieną. Nedėkingas sūnus — blogesnis už svetimąjį, — tai nusikaltėlis, nes jis neturi teisės būti abejingas savo motinai.

Visuomet aš drebėjau prieš žmones, prieš jų neteisingus įstatymus, nežmoniškus papročius, nelemtus jų prietarus. Dievo aš jau nebijau. Mirdama nusimetu tą gėdingą veidmainystę; aš drįstu pasakyti savo mintis, prisipažinti ir pasirašyti savo širdies paslaptį.

Taigi aš palieku visą savo turtą, kurį įstatymas man leidžia turėti, savo karštai numylėtam mylimajam Pjerui Žermenui-Simonui de Burnevaliui ligi gyvos jo galvos, kad po jo tai atitektų mūsų brangiajam sūnui Renė.

(Šis testamentas aiškiau ir tiksliau išdėstytas notariniame akte.)

Ir prieš aukščiausiąjį Teisėją, kuris girdi mane, pareiškiu, kad būčiau prakeikusi dangų ir gyvenimą, jeigu ne gilus, atsidavęs, švelnus, nepajudinamas mano mylimojo prieraišumas, jei aš nebūčiau jo glėbyje supratusi, kad Kūrėjas sutvėrė būtybes mylėtis, vienas kitam padėti, pasiguosti ir verkti drauge karčiomis valandomis.

Abiejų vyresniųjų mano sūnų tėvas yra ponas de Kursilis. Tik vienas Renė gavo gyvybę iš pono de Burnevalio. Aš prašau Viešpatį, kuris tvarko žmonių likimą, padėti tėvui ir sūnui iškilti virš visuomenės prietarų, padėti jiems mylėti vienas kitą iki pat mirties, o mane mylėti kaip ir anksčiau, nors aš būsiu karste.

Matilda de Krualius“

Ponas de Kursilis atsistojo; jis sušuko:

— Tai beprotės testamentas!

Tada ponas de Burnevalis žengė pirmyn ir stipriu ryžtingu balsu pareiškė:

— Aš, Simonas de Burnevalis, pareiškiu, kad šiame rašte tėra tiktai gryna teisybė. Esu pasiruošęs įrodyti ją net ir laiškais, kuriuos turiu.

Tada ponas de Kursilis žengtelėjo jo link. Maniau, kad jie tuojau susikibs. Jie stovėjo vienas prieš kitą, abu aukšti, vienas diktas, kitas laibas, virpėdami iš susijaudinimo. Mano motinos vyras mikčiodamas ištarė:

— Jūs esate niekšas!

Antrasis tuo pat sausu ir tvirtu tonu atkirto:

— Mes susitiksime, pone, kitoje vietoje. Aš būčiau jums seniai jau apskaldęs ausis ir jus iššaukęs į dvikovą, jei nebūčiau už viską labiau norėjęs ramybės, kol ji gyveno, toji vargšė moteriškė, kurią jūs taip kankinote.

Po to jis atsigręžė į mane:

— Jūs esate mano sūnus. Ar norite eiti su manim? Aš neturiu teisės jus nusivesti, bet ją prisiimu, jei jūs malonėsite sekti mane.

Aš paspaudžiau jam ranką ir nieko neatsakiau. Ir mudu išėjome drauge. Buvau tarsi pusprotis.

Praėjus dviem dienoms, ponas de Burnevalis dvikovoje nukovė poną de Kursilį. Mano broliai, bijodami negražaus skandalo, tylėjo. Aš jiems perleidau, ir jie priėmė pusę turto, kurį man paliko motina.

Prisiėmiau tikrojo savo tėvo pavardę, atsisakydamas tos, kurią man įstatymas davė ir kuri buvo ne mano.

Ponas de Burnevalis mirė prieš penketą metų. Aš dar toli gražu nesu apsipratęs su tuo.

Jis atsikėlė, paėjo keletą žingsnių ir, sėsdamasis priešais mane, pasakė:

— Na ką gi! Aš sakau, kad tas mano motinos testamentas yra vienas gražiausių, nuoširdžiausių, didingiausių dalykų, kokius tik galėtų moteris padaryti. Ar jūsų nuomonė kitokia?

Aš ištiesiau jam abidvi rankas:

— Taip, tikrai, ir aš taip manau.

VALTERIO ŠNAFSO NUOTYKIS

L’AVENTUM DE WALTER SCHNAFFS

A Robert Pinchon

Nuo tos valandos, kai Valteris Šnafsas kartu su puolančiąja armija atsidūrė Prancūzijoje, jis jautėsi pats nelaimingiausias žmogus. Buvo storas, vaikščiojo su dideliu vargu, visada uždusdamas, ir jam baisiai skaudėjo kojas, plokščiapėdes ir pernelyg riebias. Be to, jis buvo taikingas ir geros širdies žmogus, netrokštąs jokių žygių ir kraujo, tėvas keturių vaikų, kuriuos tiesiog dievino, ir vyras jaunos šviesiaplaukės moters, kurios mylavimų, švelnių rūpesčių ir bučinių jis kas vakarą beprotiškai ilgėdavosi.

Jis mėgo vėlai keltis ir anksti gulti, iš lėto valgyti skanius dalykus ir aludėse gerti alų.

Be to, jis galvojo, kad visi buities malonumai išnyksta sykiu su gyvenimu, ir savo sieloje baisiai neapkentė— neapkentė instinktyviai ir drauge sąmoningai — patrankų, šautuvų, revolverių, kardų ir ypač durtuvų, nes jautėsi nesugebąs pakankamai vikriai vartoti šitą staigų ginklą savo storam pilvui apginti.

Nakčia, įsisupęs į milinę ir gulėdamas žemėje greta jau knarkiančių draugų, jis ilgai dar galvodavo apie savuosius, paliktus ten, toli, ir apie pavojus, tykojančius jo kelyje. Jeigu jį užmuš, kas bus tąsyk su mažyčiais? Kas juos maitins ir auklės? Jie ir dabar nelabai ką turi, nors jis išvykdamas įbrido į skolas, kad galėtų jiems šiek tiek palikti pinigų. Ir Valteris Šnafsas ne kartą verkdavo.

Vos tik užvirdavo mūšis, jis pajusdavo kojose tokį silpnumą, kad rodos, tuoj ims ir kris žemėn, bet čia pat jam ateidavo į galvą mintis, kaip visa armija tryps jo kūną. Nuo kulkų švilpimo jam šiaušdavos plaukai.

Jau daug mėnesių jis taip gyveno, kamuojamas siaubo ir ilgesio.

Jo korpusas slinko į Normandiją; ir, štai vieną kartą jį pasiuntė žvalgybon su mažu būreliu, kuris turėjo tik ištirti vietovę ir tuojau vėl grįžti. Aplinkui viskas atrodė ramu; nebuvo jokio ženklo, kad ruošiamas pasipriešinimas.

Prūsai ramiai sau leidosi į nedidelį slėnį, išraižytą gilių daubų, bet staiga juos sustabdė smarkus šautuvų poškėjimas, paguldęs vietoje dvidešimt karių; ir būrys partizanų, netikėtai išnėręs iš mažos, delno didumo giraitės, puolė į juos su durtuvais prie šautuvų.

Iš pradžių Valteris Šnafsas apstulbo, tiek nustėręs ir sumišęs, jog nemanė net bėgti. Paskui jį apėmė pašėlęs noras nešdintis tolyn; tačiau tuojau suprato, kad bėga it vėžlys, palyginti su liesais prancūzais, kurie lėkė į jį pasišokėdami tartum kaimenė ožkų. Tuomet, pastebėjęs už šešių žingsnių nuo savęs platų griovį, prižėlusi krūmokšnių sausais lapais, jis, nė negalvodamas, ar ten gilu, šoko į griovį suglaustom kojom, kaip šokama nuo tilto į upę.

Jis lyg strėlė prasmigo pro tirštą sluoksnį vijoklių ir dyglių, subraižiusių veidą ir rankas, ir sunkiai žnektelėjo ant akmenuoto dugno.

Pakėlęs akis, pro pramuštą skylę jis pamatė dangų. Ši nelemta skylė galėjo išduoti, ir jis atsargiai, rėplomis nušliaužė griovio dugnu, po susipynusių šakų stogu, judėdamas kiek galima greičiau, stengdamasis atsitolinti nuo mūšio vietos. Paskui jis sustojo ir vėl atsisėdo, prigludęs kaip kiškis aukštoje sausoj žolėj.