Ги Мопассан - Alyvų laukas

Dar kurį laiką jis girdėjo šūvius, riksmus ir aimanas. Paskui kovos triukšmas ėmė silpnėti ir pagaliau visai liovėsi. Vėl pasidarė tylu ir ramu.

Staiga ties juo kažkas sujudėjo. Jis išgąstingai krūptelėjo. Paukštelis, nutūpęs ant šakos, sušlamino sausus lapus. Beveik ištisą valandą po to Valterio Šnafso širdis smarkiai ir trankiai plakė.

Atėjo vakaras, daubon tvino tamsa. Kareivis susimąstė. Kas jam daryti? Kas bus su juo? Gal pasivyti savo korpusą?.. Bet kaip? Kur jį rasti? Vadinasi, vėl pradėti tą baisų gyvenimą, pilną siaubo, vargų ir kančių, kurių jis tiek prisikentėjo nuo karo pradžios? Ne! Jis nebejautė savyje tam drąsos. Jam nebeužtektų jėgų pakelti žygio sunkumus ir kas akimirką vis susidurti su naujais pavojais.

Bet kas gi daryti? Negi gali jisai pasilikti šiame griovy ir čia slėptis ligi karo pabaigos? Aišku ne. Jeigu nereikėtų valgyti, ši perspektyva dar ne taip jį gąsdintų; bet valgyti reikėjo, ir net kasdien.

Ir štai jis vienui vienas, ginkluotas, su uniforma atsidūrė priešo teritorijoje, toli nuo tų, kas galėtų jį apginti. Jo kūnu bėgiojo šiurpuliai.

Staiga jam dingtelėjo mintis: „O, kad aš galėčiau patekti į nelaisvę!“ Ir jo širdis suvirpėjo iš geismo — aistringo, nesuvaldomo geismo tapti prancūzų belaisviu. Pakliūti nelaisvėn! Jis būtų išgelbėtas, pavalgydintas, turėtų pastogę, būtų apsaugotas nuo kulkų ir nuo kardų, nežinotų daugiau jokios baimės puikiame, gerai saugomame kalėjime. Tapti belaisviu! Kokia svajonė!

Ir staiga jis nusprendė:

— Aš pasiduosiu į nelaisvę.

Jis pakilo, pasiryžęs įvykdyti šį sumanymą, nedelsdamas nė minutės. Bet tuojau pat sustojo, apimtas žiaurių abejonių ir naujų nuogąstavimų.

Kurgi jam pasiduoti į nelaisvę? Kokiu būdu? Kaip tai padaryti? Ir klaikūs vaizdai, mirties vaizdai šmėstelėjo Šnafso galvoje.

Išeiti vienam su savo smailiu šalmu, klaidžioti po laukus būsią baisiai pavojinga.

Kas bus, jeigu jis susidurs su kaimiečiais? Tie kaimiečiai, pamatę paklydusį beginklį prūsą, užmuš jį kaip valkatą šunį, nugalabys savo šakėmis, kauptukais, dalgėmis, kastuvais! Su nugalėtojų įniršimu jie pavers jį koše, kruštiene.

O jeigu jis sutiks partizanus? Tie pasiutę partizanai, nepripažįstą nei įstatymų, nei drausmės, jį sušaudys stačiai pramogos dėlei, kad paskui, matydami jį negyvą, turėtų iš ko pasijuokti. Ir jis jau regėjo save priremtą prie sienos priešais dvylika šautuvų vamzdžių, kurių apvalios juodos skylutės, rodos, žiūri į jį.

O jeigu jis susitiks su pačia prancūzų armija? Priešakiniai daliniai jį palaikys žvalgu, kokiu nors pramuštgalviu ir šmaikštuoliu, kurs pats vienas išėjo žvalgybon, ir ims į jį šaudyti. Ir jis jau girdėjo tai šen, tai ten, kaip pyškaloja kareiviai, gulintys krūmuose. O kulkos sminga į jo kūną ir jis vidury lauko krinta išvarpytas it rėtis.

Jis vėl atsisėdo nusiminęs. Būklė atrodė beviltiška.

Jau nusileido naktis, nebyli ir juoda naktis. Jis tūnojo sustingęs, krūpčiodamas sulig kiekvienu jam nesuprantamu krebžtelėjimu, pasigirstančiu tamsoje. Triušis, stuktelėjęs pasturgaliu į urvo kraštą, vos neprivertė Valterio Šnafso bėgti. Pelėdų ūkavimai draskė širdį, perverdami jį staigia baime, skausminga it žaizda. Jis plėtė dideles savo akis, stengdamasis geriau įsižiūrėti tamsoje; ir jam tolydžio vaidenosi, kad šalia kažin kas vaikščioja.

Po be galo ilgų valandų ir pragariškų kančių jis pastebėjo pro šakų stogą, kad dangus blaivosi. Nuotaika beregint pasitaisė; įtempti sąnariai atsileido tarytum išsyk pailsėję; širdis nurimo, akys užsimerkė. Jis užmigo.

Kada nubudo, saulė, kaip jam pasirodė, jau buvo atslinkusi beveik į pat vidurį dangaus; galėjo būti vidurdienis. Joks triukšmas nedrumstė gūdžios laukų rimties; Valteris Šnafsas pasijuto smarkiai išalkęs.

Jis nusižiovavo ir, pamąstęs apie dešrą, puikią kareivišką dešrą, pajuto, kad burna pilna seilių ir jam trauko vidurius.

Jis atsistojo, žengė kelis žingsnius, pajuto silpnumą kojose ir vėl atsisėdo apsigalvoti. Dar dvi ar tris valandas jis svarstė visus už ir prieš, kas akimirksnis keisdamas savo sprendimus, suglumęs, nelaimingas, priešingiausių minčių kamuojamas.

Pagaliau jam gimė vienas planas, kurs atrodė ir logiškas, ir praktiškas: laukti kokio vienišo kaimiečio, be ginklų ir be pavojingų įrankių, pribėgus atsiduoti į jo rankas ir pasistengti jam gerai išaiškinti, kad jis ateina į nelaisvę.

Jis nusivožė šalmą, kurio smaili viršūnė galėjo išduoti, ir su begaliniu atsargumu iškišo galvą iš savo duobės.

Horizonte nebuvo matyti jokios žmogystos. Ten, dešinėj, nuo mažo kaimelio stogų kilo į dangų dūmai, virtuvės krosnių dūmai! O ten, kairėj, kur baigėsi alėjos medžiai, jis pastebėjo didelę pilį su kuorais kampuose.

Jis išlaukė ligi pat vakaro, baisiai kentėdamas, tematydamas vien pro šalį skrendančias varnas ir tegirdėdamas vien graudžias savo vidurių aimanas.

Ir vėl jį apsiautė naktis.

Jis išsitiesė savo prieglaudoj ir užmigo karštligišku miegu, alkano žmogaus miegu.

Virš galvos vėl pakilo aušra. Jis ėmė stebėti. Bet laukai tebebuvo tušti kaip ir vakar; ir nauja baimė įsimetė į Valterio Šnafso sielą — baimė mirti badu! Jam vaidenosi, kad guli paslikas ant nugaros, savo urve, užmerktomis akimis. Žvėrys, įvairiausi mažyčiai žvėreliai apspito jo lavoną ir, apipuolę iš visų pusių, ima jį graužti, lįsdami po jo rūbais ir draskydami sušalusią odą. Ir didelis varnas savo ilgu aštriu snapu kapoja jam akis.

Čia jis stačiai ėmė eiti iš proto, manydamas, kad apalps iš silpnumo ir jau nebegalės atsikelti. Jau buvo benorįs dumti į kaimą, nepaisydamas jokių pavojų, bet staiga pamatė tris kaimiečius, beeinančius į laukus su šakėmis ant pečių; ir jis vėl šmurkštelėjo į savo lindynę.

Bet kai tik vakaro tamsa apgaubė slėnį, jis pamažu išlindo iš griovio ir susilenkęs, bailiai, plakančia širdimi pasileido į tolimą pilį, bemeilydamas geriau eiti ten, negu į kaimą, kurs jam atrodė baisus lyg urvas, pilnas tigrų.

Apatinio aukšto langai švietė. Vienas jų buvo netgi atdaras; ir iš jo sklido stiprus keptos mėsos kvapas, kuris išsyk mušė Valteriui Šnafsui į nosį ir įsiskverbė ligi pat gilumos vidurių, kad tie net mėšlungiškai susitraukė; tas kvapas jį nesulaikomai traukė, dusino, pripildydamas širdį žūtbūtinės drąsos.

Ir staiga, nieko negalvodamas, jis pasirodė su savo šalmu lange.

Aštuoni tarnai pietavo aplink didelį stalą. Ūmai viena moteriškė lyg apstulbo, stiklinė iškrito jai iš rankų, ir jos akys įsmigo į vieną tašką. Visų žvilgsniai nukrypo ten pat!

Jie pastebėjo priešą!

Viešpatie! Prūsai užpuolė pilį!

Iš pradžių pasigirdo klyksmas, vienas bendras klyksmas, į kurį susiliejo aštuoni įvairūs balsai, — baisaus išgąsčio klyksmas. Paskui žmonės triukšmingai pašoko nuo stalo, kilo sąmyšis, spūstis; visi galvotrūkčiais spruko prie vidinių durų; griuvo kėdės, vyrai bėgdami stumdė moteris ir lipo joms ant galvos. Vienu akimirksniu kambarys visiškai ištuštėjo, ir prieš apkvaišusį Valterį Šnafsą, vis dar tebestovintį lange, liko tik valgiais apkrautas stalas.

Valandžiukę pasvyravęs, jis perlipo per palangę ir nuėjo prie lėkščių. Nuo kankinančio alkio jis virpėjo lyg drugio krečiamas, bet baimė jį vis dar laikė, tramdė. Jis klausėsi. Visas namas, rodos, drebėjo: trinkčiojo durys, ant viršaus dunksėjo skubūs žingsniai. Prūsas nerimastingai tempė ausį, stengdamasis sugauti šiuos neaiškius garsus; paskui jis išgirdo, kaip dusliai bumbsi minkšton žolėn kūnai, tarytum žmonės šokinėjo iš antrojo aukšto žemyn.