Ги Мопассан - Alyvų laukas

Klebonas buvo patenkintas: juk jisai sužvejojo tris lydekas, dvi murenas ir keletą lūpočių.

Tai bus jam ir vėl šioks toks pasididžiavimas prieš savo parapijiečius, kurie ypač jį gerbė todėl, kad jisai, nepaisant amžiaus, buvo bene stipriausias vyras apylinkėje. Šios nekaltos pramogos buvo didžiausias jo malonumas. Jis šaudė iš pistoleto taip, kad nukirsdavo gėlių stiebus, kartais fechtuodavo su savo kaimynu, tabako pardavėju, kuris kadaise mokė pulke šio meno, ir plaukė kaip niekas kitas visame pajūry.

Tai buvo kitados prašmatnus, visuomenei plačiai žinomas, labai elegantiškas vyras, baronas de Vilbua, kurs trisdešimt dvejų metų tapo kunigu dėl nelaimingos meilės.

Kilęs iš senos rojalistinės ir religingos pikardiečių šeimos, kuri jau keletą amžių duodavo savo sūnus kariuomenei, magistratūrai ar dvasiški jai, iš pradžių jis manė, motinos patariamas, stoti į vienuolyną, paskui, tėvo raginamas, nutarė vykti tiesiog į Paryžių teisės studijuoti, o po to susirasti kokią aukštą tarnybą teisingumo ministerijoje.

Tačiau bebaigiant studijas, jo tėvas po medžioklės pelkėse mirė plaučių uždegimu, o netrukus pasimirė iš sielvarto ir jo motina. Taigi, netikėtai paveldėjęs didelį palikimą, jis nustojo galvojęs apie tarnybinę karjerą ir ėmė sau gyventi kaip turtingas žmogus.

Nors jo smegenis ir buvo kiek sukaustę tikėjimas, tradicijos ir principai, paveldėti drauge su gerais Pikardijos bajoro raumenimis, bet jisai, būdamas gražus ir protingas vaikinas, patiko, turėjo pasisekimą tarp rimtų žmonių ir džiaugėsi gyvenimu kaip jaunas, tvirtas, lobingas ir gerbiamas vyras.

Bet štai, keliskart susitikęs pas draugą su jauna artiste, visai dar jauna konservatorijos mokine, šauniai debiutavusia „Odeone“, — jisai įsimylėjo.

Jis ją įsimylėjo su visu užsidegimu, visa aistra žmogaus, gimusio tikėti nepajudinamomis idėjomis. Jis įsimylėjo, žiūrėdamas į ją pro tą romantišką vaidmenį, kuris pirmojo pasirodymo dieną atnešė tokį didelį pasisekimą.

Ji buvo daili, iš prigimties patvirkusi, naivaus vaikiško veido, kurį jis vadino angelišku veidu. Jinai sugebėjo jį visiškai pavergti, padaryti jį vienu iš tų kvaitulingų entuziastų, vienu iš tų ekstaziškų bepročių, kuriuos vienas moters žvilgsnis ar vienas jos sijonas degina mirštamų aistrų lauže. Tapusi jo meiluže jinai, jo spiriama, metė sceną, ir jis ketverius metus ją mylėjo su vis didėjančia aistra. Tikriausiai, nepaisydamas savo vardo ir garbingų šeimos tradicijų, jis būtų pagaliau ją vedęs, jeigu vieną dieną nebūtų susekęs, kad ji seniai jį apgaudinėja su draugu, kurs juodu buvo supažindinęs.

Drama atrodė juo šiurpesnė, kad jinai buvo nėščia ir kad jis laukė gimstant kūdikio, ketindamas ją vesti.

Turėdamas savo rankose įrodymus — laiškus, netyčia užtiktus stalčiuje, jis su savo puslaukinės prigimties brutalumu jai prikaišiojo neištikimybę, klastą, niekšingumą.

Bet jinai, Paryžiaus gatvių vaikas, įžūlumo ir begėdiškumo įkūnijimas, jausdama ir vieną, ir kitą meilužį savo galioje, drąsi kaip tos prasčiokės, kurios, paniekinusios baimę, lipa ant barikadų, — smarkavo ir jį įžeidinėjo; o kai jis pakėlė ranką, jinai parodė į savo pilvą.

Jis sustojo išblyškęs, ir dingtelėjo mintis, kad ten, tame nešvankiame, šlykščiame kūne, tame bjauriame sutvėrime, slypi jo atžala, jo kūdikis! Ir metėsi ant jos, norėdamas sutraiškyti juodu abu, sunaikinti šią dvigubą gėdą. Ji išsigando, pasijuto pražuvusi; ir kai, gulėdama po jo kumščiu, pamatė jo koją, besiruošiančią sutrypti išsipūtusias įsčias, kur gyveno žmogaus gemalas, jinai suriko, ištiesusi rankas, kad sulaikytų smūgius:

— Nežudyk manęs. Jis ne tavo, o jo!

Jis atšoko atatupstas, taip nustebintas, taip sukrėstas, kad jo siautulys sustojo, lygiai kaip ir pakeltas batas, ir jis suniurnėjo:

— Ką?.. Ką tu sakai?

Jinai, beprotiškai nusigandusi prieš gresiančią jai mirtį, kurią išvydo šio vyro akyse ir siaubinguose mostuose, pakartojo:

— Jis ne tavo, o jo.

Jis sušnibždėjo, sukandęs dantis, priblokštas:

— Kūdikis?

— Taip.

— Meluoji!

Ir jis vėl buvo bekeliąs koją, kuri turėjo kažką sutriuškinti, o tuo tarpu jo meilužė, atsiklaupusi ant kelių, mėgindama atbula trauktis, vis murmėjo:

— Sakau gi tau, kad jo. Jeigu jis būtų tavo, aš jau seniai būčiau pastojusi.

Šis argumentas įtikino jį kaip pati tiesa. Vienu minties švystelėjimu, kada visi samprotavimai staiga iškyla skaidrioj šviesoj, aiškūs, nepaneigiami, nesugriaunamai logiški, nenuginčijami, jis liovėsi abejojęs; buvo tikras, kad ne jis yra tėvas to nelaimingo kekšės vaiko, kurį jinai nešiojo savyje; ir išsyk pajutęs palengvėjimą, nusimetęs nuo širdies naštą, beveik nurimęs, jis atsisakė nužudyti šį nešvankųjį sutvėrimą. Tada tarė jai ramesniu balsu:

— Kelkis ir kraustykis. Ir nesirodyk man daugiau akyse.

Pasijutusi nugalėta, ji klusniai išėjo.

Po to jis niekad jos nebematė.

Jis taipogi išvyko iš Paryžiaus. Nusidangino į pietus, į saulę, ir apsistojo viename kaime, slėnyje, Viduržemio jūros pakrantėj. Jam patiko vienas viešbutis su reginiu į jūrą; išsinuomojo kambarį ir čia apsistojo.

Ten praleido pusantrų metų sielvarte, nevilty, visiškoje vienatvėje. Jis ten gyveno, graužiamas atsiminimų apie tą niekšingą moterį, apie jos žavesį, apie burtingą jos galią, ilgėdamasis jos ir jos glamonių.

Jis klajojo Provanso slėniais, vaikštinėdamas saulės spinduliuose, prasiskverbiančiuose pro pilkšvus alyvų lapus, ir nelaimingoje galvoj knietėjo ta pati liguista, įkyri mintis.

Bet šioje skausmingoje vienumoje pamažu jam grįžo senasis pamaldumas, jo pirmykščio tikėjimo kiek atvėsęs karštis. Religija, kadaise atrodžiusi kaip priebėga nuo nežinomo gyvenimo, dabar iškilo kaip priebėga nuo apgaulingo ir kankinančio gyvenimo. Jis dar nebuvo atpratęs melstis. Dabar sielvarte malda jam tapo būtinybe, ir dažnai sambrėškoj jis eidavo paklūpoti į apytamsę bažnyčią, kurios gilumoj, prie choro, ugnies taškeliu tespingsojo žibintas, šventas altoriaus sergėtojas, čion esančios dievybės simbolis.

Šiam Dievui, savajam Dievui, jis patikėjo savo širdgėlą ir išliejo visas kančias. Jis maldavo patarimo, pasigailėjimo, pagalbos, apgynimo, paguodos, ir savo maldose, kasdien vis karštesnėse, išliedavo vis stipresnį jausmą.

Jo nukamuota širdis, graužiama moters meilės, liko atvira ir virpanti, vis tebegeidžianti švelnumo; ir pamažu malda, vienuoliškas gyvenimas su vis didėjančiu religingumu, tas paslaptingas dievobaimingas sielų bendravimas su Išganytoju, kurs guodžia ir priglaudžia vargšus, įžiebė jam mistiškąją Dievo meilę ir nugalėjo aną, žemiškąją.

Tada jis vėl grįžo prie pirmykščių siekimų ir ryžosi pašvęsti bažnyčiai sugriautą savo gyvenimą, kurį ketino jai atiduoti kadaise, dar tebebūdamas skaistus.

Jis tapo dvasiškiu. Per gimines, per pažintis jį paskyrė kunigu į šį Provanso kaimą, kur buvo jį nubloškęs atsitiktinumas; išleidęs labdaros darbams didesnę dalį savo turto, sau pasilikęs tik tiek, kad galėtų ligi mirties šelpti pavargėlius, jis susirado čia sau prieglobstį ramiam, maldingam gyvenime, tarnaudamas Dievui ir artimiesiems.

Jis buvo siauro akiračio, bet geras kunigas, nelyginant koks dvasinis vadovas su kareivio temperamentu, bažnyčios vadovas, jėga vedąs tiesiuoju keliu klajojančią, aklą žmoniją, paklydusią šioje gyvenimo girioje, kur visi mūsų instinktai, mūsų skoniai, mūsų troškimai tėra kreivi takai.

Bet daugelis pirmykščių bruožų jame liko gyvi po senovei. Jis tebemėgo fizinę mankštą, taurųjį sportą — fechtavimą ir šaudymą — ir jautė neapykantą visoms moterims, bijodamas jų lyg vaikas, kurį gąsdina slėpiningas pavojus.