Ги Мопассан - Alyvų laukas

Pasirodė tarnaitė pykčio iškreiptu veidu, mėtydama įniršusius žvilgsnius į „maufataną“, tarytum ištikimo šuns instinktu nujausdama dramą, pakibusią ties jos šeimininku. Rankose ji laikė keptą lydeką, nuo kurios sklido skanus tirpinto sviesto kvapas. Kunigas šaukštu perrėžė žuvį išilgai ir, nugarinę atiduodamas savo jaunystės vaisiui, tarė su pasididžiavimu, kurio nuotrupos vėl iškilo tarp jo kančių:

— Aš pats ją šiandien sugavau.

Margarita vis dar nesišalino.

Kunigas pridūrė:

— Atneškit vyno, gero, baltojo korsikinio.

Ji padarė beveik apmaudingą mostą, ir jam teko pakartoti rūsčiu veidu:

— Greičiau, du butelius!

Mat retkarčiais leisdamas sau malonumą pavaišinti ką nors vynu, jis visada paprašydavo vieną butelį sau pačiam.

Filypas-Ogiustas, švytėdamas džiaugsmu, sumurmėjo:

— Po paraliais! Gerai sugalvota! Jau seniai taip Nevalgiau!

Tarnaitė grįžo po dviejų minučių. Kunigui jos pasirodė kaip amžinybė, nes geismas viską sužinoti dabar kaitino jam kraują, degino pragaro ugnimi.

Buteliai buvo atkimšti, bet tarnaitė vis dar delsė“ įsmeigusi akis į nepažįstamąjį.

— Palikit mudu, — tarė klebonas.

Ji apsimetė negirdinti.

Jis pakartojo beveik šiurkščiai:

— Aš liepiau jums palikti mudu vienus.

Tada ji išėjo.

Filypas-Ogiustas valgė žuvį godžiai skubėdamas, o tėvas žiūrėjo į jį, vis labiau stebėdamasis ir liūdėdamas dėl viso to, ką jis regėjo žema šiame veide, taip panašiame į jo paties veidą. Maži kąsneliai, kuriuos abatas Vilbua dėjosi į burną, strigo suspaustoj gerklėj, ir jis ilgai juos gromuliavo, ieškodamas tarp daugelio klausimų, ateinančių jam galvon, tokio, į kurį jis kuo greičiau geidė gauti atsakymą.

Pagaliau jis sumurmėjo:

— Kuo ji mirė?

— Džiova.

— Ar ilgai sirgo?

— Apie pusantrų metų.

— Nuo ko ji gavo tą ligą?

— Nežinia.

Juodu nutilo. Kunigas susimąstė. Jį iš karto užgriuvo daugybė visokių dalykų, kurie jam rūpėjo išsiaiškinti, nes nuo pat išsiskyrimo dienos, nuo tos dienos, kai jisai vos neužmušė savo meilužės, apie ją nieko nebuvo girdėjęs. Jis nieko ir nenorėjo girdėti, nes galutinai ją palaidojo užmiršties kape, ją ir savo laimės dienas; bet štai dabar, kai jinai jau mirusi, ūmai jis pajuto deginantį geismą viską sužinoti, geismą pavydulingą, beveik meilužio geismą.

Jis vėl prašneko:

— Ji gyveno ne viena, tiesa?

— Taip, ji visada gyveno su juo.

Senis sudrebėjo.

— Su juo! Su Pravalonu?

— Na taip.

Ir kadais apgautasis vyras sumetė, kad moteris, kitados apgavusį jį, daugiau kaip trisdešimt metų išgyveno su jo konkurentu.

Beveik prieš savo valią jis sumurmėjo:

— Ar juodu buvo laimingi drauge?

Jaunasis vyras nusišiepęs atsakė:

— Taip, nors ir visaip pasitaikydavo. Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne aš. Aš jiems visą reikalą gadinau.

— Kokiu būdu ir kodėl? — paklausė kunigas.

— Aš jums pasakojau. Ligi man suėjo maždaug penkiolika metų, jisai vis tikėjo, kad aš — jo sūnus. Bet senis nebuvo kvailas, jis tuojau pat pastebėjo panašumą, ir tada tarp jų prasidėjo scenos. Dažnai pasiklausydavau už durų. Jisai vis prikaišiodavo mamai, kad jinai jį apmovė, o mama atsikirsdavo; „Kuo gi aš kalta? Juk tu labai gerai žinojai, mane imdamas, kad aš buvau kito meilužė“. Tas kitas — tai jūs.

— Aha! tai juodu kalbėdavosi kartais ir apie mane?

— Taip, bet jie niekad prie manęs neminėdavo jūsų vardo. Tik į pabaigą, į pat pabaigą, paskutinėm dienom, kai mama pajuto, kad neatlaikys, ji pasakė jūsų vardą. Jie vis manim nepasitikėjo.

— O jūs... ar anksti sužinojot, kad jūsų motina gyveno neteisėtoj moterystėj?

— Po šimts! Negi aš naivus vaikas! Toks aš niekad nebuvau. Tokius dalykus išsyk imi suprasti, kai tik pradedi pažinti gyvenimą.

Filypas-Ogiustas pylėsi taurę po taurės. Jo akys sužibo, po ilgo pasninkavimo jis greit svaigo.

Kunigas tai pastebėjo ir buvo benorįs jį suturėti, bet paskui jam švystelėjo mintis, kad girtas darosi neatsargus ir plepus; todėl, paėmęs butelį, jis vėl pripylė jaunuoliui stiklą.

Margarita atnešė vištą su ryžiais. Padėjusi ją ant stalo, ji vėl įsmeigė akis į valkatą ir tarė savo šeimininkui pasipiktinusi:

— Tik pažiūrėkit, pone klebone, juk jis — girtutėlis.

— Palik mudu ramybėj ir eik sau, — atšovė klebonas.

Ji išėjo trinktelėjusi durimis.

Jis paklausė:

— Ką gi kalbėdavo apie mane jūsų motina?

— Ogi ką paprastai kalba moteris apie vyrą, išslydusi Jai iš rankų: kad jūs buvot sunkaus būdo, įgrisdavot jai ir, turėdami tokias pažiūras, jūs būtumėt sugadinę jai visą gyvenimą.

— Dažnai ji taip kalbėdavo?

— Taip; kartais tik apylankom, kad aš nesuprasčiau, bet aš viską numanydavau.

— O kaip elgėsi tuose namuose su jumis?

— Su manim? Iš pradžių labai gerai, o paskui labai blogai. Kai mama pamatė, kad aš jai kliudau, ji mane išjojo.

— Kokiu būdu?

— Kokiu būdu? Labai paprastai. Turėdamas apie šešiolika metų, aš pridariau kvailybių; tada tie šunsnukiai, norėdami manim atsikratyti, atidavė mane į pataisos namus.

Jis padėjo ant stalo alkūnes, pasirėmė rankom žandus ir, jau visai apsvaigęs, apdujęs nuo vyno, staiga pajuto girtiems būdingą nenugalimą geismą kalbėti apie save ir pagyrūniškai postringauti nebūtus daiktus.

Jis nusišypsojo miela moteriška šypsena, kurios gašlųjį žavesį kunigas tuojau atpažino. Ir ne tik atpažino, bet ir pajuto jį, tą neapkenčiamą ir glamonėjantį žavesį, kurs kadaise jį buvo pavergęs ir pražudęs. Dabar jo sūnus labiausiai panėšėjo į motiną, bet ne veido bruožais, o savo kerinčiu klastingu žvilgsniu ir ypač vylingumu gundančios šypsenos, tarytum atveriančios lūpas visoms jame susikaupusioms niekšybėms.

Filypas-Ogiustas ėmė pasakoti:

— Cha! cha! cha! Kai išėjau iš pataisos namų, mano gyvenimas man iškrėtė tiek pokštų, kad koks nors garsus romanistas brangiai už tat sumokėtų. Netgi senis Diuma, kurs parašė „Montekristą“, — nebūtų sugalvojęs tokių velniavų, kaip kad man yra atsitikę.

Jis nutilo, filosofiškai susimąstęs, kaip mąsto girti, ir iš lėto traukė toliau:

— Jeigu kas nenori, kad vaikinas išklystų iš kelio, tai, kad ir kažin ką jis būtų padaręs, niekad nereikia jo siųst į pataisos namus, nes kompanija, į kurią jis tenai pakliūva, pražudo jį galutinai. Aš, va, susidėjau ten su keliais šmaikštuoliais, tik liūdnai tas pasibaigė. Kartą vakare, apie devintą valandą, aš su trim draugais valkiojausi vieškeliu ties Folako keltu. Visi keturi mes buvom truputį įkaušę. Staiga žiūrim — atrieda vežimas, ir jame visi miega; ir vežėjas, ir visa jo šeima; mat papietavę mieste, jie keliavo namo, į Martinoną. Aš paimu arklį už apynasrio, užvedu jį ant kelto ir pastūmiu keltą vidurin upės. Nuo trinktelėjimo pabunda vežėjas ir, nieko nematydamas, šmaukštelia arkliui botagu. Arklys truktelia ir kartu su vežimu pūkštelia į vandenį. Taip visi ir prigėrė!

Draugai mane įskundė. Iš pradžių jie tik kvatojo, man bekrečiant tą pokštą. Tiesą sakant, mums ir į galvą neatėjo, kad tas reikalas taip liūdnai baigsis. Mes norėjom juos tik išmaudyt, taip sau, juoko dėlei.

Po to aš prikrėčiau dar gražesnių dalykų, kad atsikeršyčiau už tą niekniekį, už kurį, dievaži, nevertėjo manęs grūsti į pataisos namus. Bet neapsimoka jums to pasakot. Papasakosiu jums tik savo paskutinį pokštą, nes šitas, esu tikras, jums patiks. Aš atkeršijau už jus, tėte.