Ги Мопассан - Alyvų laukas

DĖDĖ ŽIULIS

MON ONCLE JULES

A. M. Achille Benouville

Senas žilabarzdis elgeta paprašė mus išmaldos. Mano draugas Žozefas Davranšas davė jam penkis frankus. Tai mane nustebino. O jis man tarė:

— Šis vargšas man priminė vieną atsitikimą, kurio niekaip negaliu pamiršti. Tuojau tau papasakosiu. Klausyk.

Mes kilimo iš Havro. Mūsų šeima buvo neturtinga, vos sudurdavo galą su galu. Tėvas tarnavo, vėlai grįždavo iš kontoros, bet uždirbdavo menkai. Turėjau dvi seseris.

Motina didžiai sielojosi dėl to nepritekliaus, kuriame mes gyvenome, ir tėvui dažnai tekdavo iš jos išgirsti aštrių žodžių, slaptų aitrių priekaištų. Vargšas žmogelis tuomet atsakydavo į juos gestu, kurs verdavo man širdį. Jis braukdavo delnu per kaktą, lyg šluostydamasis prakaitą, kurio visai nebuvo, ir nepratardavo nė žodžio. Jutau jo bejėgį skausmą. Taupė kur tik galėjo: niekad nepriimdavo pakvietimų pietums, kad paskui nereikėtų patiems kviesti svečių; kuo pigesne kaina stengdavosi pirkti maistą, užsigulėjusį krautuvėse. Seserys pačios siūdavosi sau sukneles ir ilgai derėdavosi dėl kaspino, kainavusio penkiolika santimų metras. Įprastinis mūsų valgis buvo mėsiška sriuba ir virta jautiena su įvairiausiais padažais. Sakoma, tai yra sveika ir maistinga; bet aš mielai pasirinkčiau ką kita.

Man žiauriai kliūdavo už pamestas sagas, už suplėšytas kelnes.

Bet kiekvieną sekmadienį visa mūsų šeima šventadieniais rūbais eidavo pasivaikščioti krantine. Tėvas, su surdutu, su cilindru ant galvos, su pirštinėmis, vesdavosi po ranka motiną, išsipuošusią kaip laivas per šventes. Seserys paprastai apsirengdavo pirmutinės ir laukdavo, kol išsiruoš kiti; bet paskutiniu momentu ant tėvo surduto visados pastebėdavo kokią nors užmirštą dėmę, ir paskubom reikėdavo ją išimti skudurėliu, pamirkytu benzine.

Motina, užsidėjusi akinius ant savo trumparegių akių ir nusimovusi pirštines, kad jų nesuteptų, skubiai trindavo dėmę, o tėvas, nenusiimdamas nuo galvos cilindro, su viena liemene laukdavo, kada baigsis ši procedūra.

Į kelionę leisdavomės iškilmingai. Priešaky eidavo seserys, susikabinusios už rankų. Jos buvo jau panelės, ir jas vesdavo į miestą parodyti. Aš eidavau iš kairės nuo motinos, o tėvas — iš dešinės. Man prisimena išdidi mano vargšų tėvų išvaizda tokiais sekmadieniais, jų sustingę veidai, ori poza. Jie žengdavo rimtai, išsitempę, nelenkdami kelių, tarytum nuo jų laikysenos būtų priklausęs kažin kas be galo svarbaus.

Ir kiekvieną sekmadienį matydamas, kaip įplaukia į uostą didžiuliai laivai, grįžtantieji iš nežinomų ir tolimų kraštų, tėvas būtinai sakydavo:

— O jei šiuo laivu atplaukia Žiulis! Tai būtų staigmena!

Dėdė Žiulis, mano tėvo brolis, kadaise buvo tikras mūsų šeimos siaubas, o dabar tapo vienintele jos viltimi. Aš girdėjau apie jį pasakojant nuo pat vaikystės, ir man rodėsi, kad būčiau jį pažinęs iš pirmo žvilgsnio — tiek apsipratau su mintim apie jį. Smulkiai žinojau visą jo praeitį, ligi pat jo išvykimo Amerikon, nors apie šį jo gyvenimo laikotarpį pas mus kalbėdavo tik pašnibždomis.

Jis, matyt, gyveno palaidai, atseit prašvilpė kažkokius pinigus, o neturtingose šeimose tai yra pats didžiausias nusikaltimas. Turtingųjų tarpe žmogus, mėgstąs paūžti, — tiktai „kvailioja“. „Jis — pabalda“, — sako apie jį šypsodami. Varguomenėje vaikinas, verčiąs savo tėvus eikvoti jų santaupas, yra laikomas nenaudėliu, valkata, niekšu!

Ir šitoks skirtumas yra visai teisingas, nes mūsų poelgių reikšmę nulemia vien tik jų pasekmės.

Trumpai tariant, dėdė Žiulis, prašvilpęs ligi paskutinio skatiko savo dalį, žymiai sumenkino ir tą palikimą, kurio tikėjosi mano tėvas.

Jį išsiuntė, kaip buvo tuomet įprasta, į Ameriką prekiniu laivu, plaukiančiu iš Havro į Niujorką.

Atsidūręs Amerikoje, dėdė Žiulis vertėsi kažin kokia prekyba ir netrukus mums parašė, kad po truputį uždirba ir kad tikisi galėsiąs atlyginti tėvui padarytą nuostolį. Šis laiškas padarė mūsų šeimai didelį įspūdį. Žiulis, nevertas, kaip sakoma, nė trijų sulamdytų skatikų, staiga tapo tauriu žmogumi, geraširdžiu vaikinu, tikru Davranšu, padoriu, kaip ir visa jo giminė.

Be to, vieno laivo kapitonas mums pranešė, kad dėdė išsinuomojęs didelę krautuvę ir varąs stambią prekybą.

Antrasis laiškas, gautas po dvejų metų, skelbė:

„Brangus Filypai, rašau tau, kad tu nesirūpintum manimi. Aš esu sveikas ir gyvas. Biznis irgi eina gerai. Rytoj ilgam išvažiuoju į pietinę Ameriką. Galbūt keletą metų neduosiu tau apie save jokių žinių. Nesirūpink, jeigu aš tau nerašysiu. Aš grįšiu į Havrą, kai tik pralobsiu. Tikiuosi, kad nereiks ilgai laukti, ir mes laimingai galėsim gyventi visi drauge...“

Šis laiškas tapo mūsų šeimos evangelija. Jį skaitė kiekviena proga, jį rodė visiems.

Ištisą dešimtį metų dėdė Žiulis iš tikro nedavė apie save jokių žinių; bet laikui bėgant mano tėvo viltys vis augo; motina taipogi dažnai sakydavo:

— Kai grįš tasai mielasis Žiulis, mūsų padėtis pasikeis. Štai kas sugebėjo prasimušti!

Ir kiekvieną sekmadienį, žiūrėdamas į milžiniškus juodus garlaivius, išneriančius iš horizonto ir driekiančius dangumi kaspinus dūmų, tėvas amžinai kartodavo tą patį:

— O jei šiuo laivu atplaukia Žiulis! Tai butų staigmena!

Ir mums jau vaidendavos, kad dėdė stovi ant denio, mosuoja skepečiuke ir šaukia:

— Ei Filypai!

Niekas iš mūsų neabejojo dėl jo grįžimo, ir mes kūrėme tūkstančius visokiausių planų; ketinome netgi pirkti už dėdės pinigus nediduką vasarnamį prie Enguvilės. Spėju, kad tėvas jau buvo pradėjęs derybas tuo reikalu.

Vyresnioji mano sesuo tuomet turėjo dvidešimt aštuonerius metus, jaunesnioji — dvidešimt šešerius. Jos vis niekaip negalėjo ištekėti, ir tat labai slėgė mus visus.

Pagaliau jaunesniajai atsirado pora: valdininkas, žmogus neturtingas, bet padorus. Aš tvirtai įsitikinęs, kad kaip tik dėdės laiškas, vieną vakarą perskaitytas jaunuoliui, padarė galą jo svyravimui ir paskatino jį ryžtis.

Jo pasipiršimą tuojau priėmė, ir buvo nutarta, kad po vestuvių visa mūsų šeima suruoš mažą ekskursiją į Džersi.

Kelionė į Džersi — tai neturtingų žmonių svajonė. Tai visiškai netoli: tik persikeli per jūrą pašto garlaiviu — ir jau esi užsienyje, nes ši salukė priklauso anglams. Taigi prancūzas po dviejų valandų plaukimo gali išlipti kaimyniniame krašte ir vietoje susipažinti su šios salos gyventojų papročiais (tarp kitko, labai nepavydėtinais) — salos, virš kurios plevėsuoja Britanijos vėliava, kaip sako žmonės, kalbantieji be įmantrybių.

Šioji kelionė į Džersi tapo svarbiausiu mūsų siekimu, vieninteliu mūsų lūkesčiu, mūsų svajone, su kuria nė valandėlę nesiskyrėme.

Pagaliau mes išvykome. Regiu kaip šiandien: štai garlaivis, leidžiąs garus ties Granvilės prieplauka; tėvas susirūpinęs stebi, kaip krauna į laivą tris mūsų lagaminus; motina, kažko susijaudinusi, eina po ranka su netekėjusia dukterimi, kuri po jaunesniosios vestuvių, rodos, visiškai suglumo, nelyginant viščiukas, pasilikęs vienas gūžtoj, o užpakaly mūsų — jaunavedžiai, kurie vis atsilieka, ir tai verčia mane tolydžio atsigręžti.

Garlaivis sušvilpė. Mes užlipome ant denio, ir laivas, aplenkęs molą, išplaukė į jūrą, lygią it žalio marmuro lenta. Žiūrėjome į tolstančius krantus ir buvome laimingi ir išdidūs, kaip visi, kuriems retai kada tenka keliauti.

Tėvas stovėjo išpūtęs pilvą po surdutu, kuriame šį rytą rūpestingai buvo išvalytos visos dėmės, ir skleidė aplink save benzino kvapą — tą šventinį kvapą, iš kurio pažindavau sekmadienius.