Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Tai tavosios.

Jis neatsistojo; nepabučiavo jų; jis tik pastebėjo:

— O Viešpatie, kokios jos didelės!

Levekas pakartojo:

— Ką dabar darysime?

Martenas galvojo, irgi nežinodamas, ką daryti. Pagaliau jis apsisprendė.

— Ką gi, aš padarysiu taip, kaip tu panorėsi. Aš nenoriu tavęs nuskriausti. Tik su manim išeina nei šiaip, nei taip. Aš turiu du vaikus, tu — tris, kiekvienas turime savo. Bet motina, ar ji priklausys tau, ar man? Aš sutiksiu taip, kaip tu panorėsi; bet namai yra mano, nes man juos paliko tėvas, aš juose gimiau ir visi dokumentai yra pas notarą.

Žmona Marten tebeverkė, kūkčiodama, įsikniaubusi į mėlyną drobinę prijuostę. Abi didžiosios mergaitės priėjo arčiau ir neramiai žiūrėjo į savo tėvą.

Jis baigė valgyti. Dabar ir jis paklausė:

— Ką dabar daryti?

Levekui kilo mintis:

— Reikia eiti pas kleboną, jis nuspręs.

Martenas atsistojo, ir, kai jis artinosi prie savo žmonos, ji puolė jam ant krūtinės raudodama:

— Mano vyreli! Tu čia! Martenai, mano vargše Martenai, tu čia!

Ir ji laikė jį apsikabinusi, staiga persmelkta praeities dvelkimo, smarkiai sukrėsta atsiminimų, kurie jai atgaivino jos jaunystės metus ir jos pirmąją meilę.

Martenas, pats susijaudinęs, bučiavo ją į kyką. Abu vaikai židinyje pradėjo žliumbti, išgirdę verkiančią motiną, ir mažiausiasis antrosios Marten dukters rankose klykė spiegiančiu balseliu kaip prasta švilpynė.

Levekas stovėdamas laukė.

— Eime, — tarė jis, — reikia susitvarkyti.

Martenas paleido savo žmoną; pastebėjusi, kad jis žiūri į savo dukteris, motina joms tarė:

— Bent pabučiuokite savo tėvą.

Jos prisiartino abi iš karto, be ašarėlės, nustebusios, šiek tiek drovėdamosios. Ir jis pakštelėjo jas vieną po kitos į abu skruostus, nevikriai, kaimietiškai. Matydamas prisiartinant tą nepažįstamąjį, kūdikis taip ėmė spiegti, jog jo vos nesutraukė mėšlungis.

Paskui abu vyrai išėjo.

Jiems einant pro „Prekybos“ užkandinę, Levekas paklausė:

— O ką, jei mes paimtume burnelę?

— Mielai, — pareiškė Martenas.

Jie įėjo ir atsisėdo dar tuščiame kambary.

— Ei, Seko! — du stikliukus, tik stipresnės, žinai, Martenas grįžo, mano žmonos Martenas, žinai, „Dviejų seserų“ Martenas, kuris buvo žuvęs.

Ir nešinas vienoje rankoje trimis stiklais, kitoje ropine, priėjo pilvotas, raudonas, aptekęs taukais smuklininkas ir ramiai paklausė:

— Žiūrėk tu man! Vadinasi, grįžai, Martenai?

— Grįžau! — atsakė Martenas.

TĖVAS AMABLIS

LE PERE AMABLE

Drėgnas ir pilkas dangus, rodos, slėgė plačią parudavusią lygumą. Rudens kvapas, nykus plikų ir įmirkusių žemių, nukritusių lapų ir suvytusios žolės kvapas tirštino ir taip jau sunkų sustingusį vakaro orą. Kaimiečiai dar tebedirbo, pakrikę po dirvas, laukdami, kol vakariniai varpai pašauks juos vėl į fermas, kurių šiaudiniai stogai šen ir ten matėsi pro apnuogintų medžių šakas, saugančias nuo vėjo obelų sodus.

Pakelėj, ant drapanų krūvos, išskėtęs kojas, sėdėjo visai mažas vaikutis ir žaidė bulve, kuri kartais nukrisdavo jam sterblėn, tuo tarpu penkios moterys, susilenkusios ir atstačiusios užpakalius, sodino rapso daigus gretimoje dirvoje. Slinkdamos išilgai didžiulės, neseniai suartos lygumos, jos mikliai, vienodai bedė smaigu duobutes, tuojau pat kišo į jas jau kiek apvytusius daigus, kurių lapukai virto ant šono; po to barstė žemėm šaknis ir varė savo darbą toliau.

Keliu artinosi žmogus su botagu rankoje, basas kojas įsispyręs į medines klumpes; jis sustojo prie vaiko, paėmė jį ir pabučiavo. Viena moterų atsitiesė ir priėjo prie jo. Tai buvo stambi, raudona merga, plačių strėnų, liemeninga, augalota ir petinga normandiška patelė geltonais plaukais, kraujo spalvos veidu.

Ji tarė tvirtu balsu:

— Na tai ką, Sezarai?

Vyriškis, liūdnos išvaizdos liesas vaikinas, sumurmėjo:

— O ką, nieko naujo, vis tas pats!

— Jis nenori?

— Nenori.

— Ką tu manai daryti?

— Ar aš žinau?

— Eik pasišnekėti su klebonu.

— Gerai, nueisiu.

— Eik tučtuojau.

— Gerai, gerai.

Ir juodu pasižiūrėjo viens į kitą. Jis dar tebelaikė ant rankų vaiką. Vėl jį pabučiavo ir pasodino ant moterų drapanų.

Horizonte, tarp dviejų fermų, matėsi arklio traukiamas plūgas, paskui kurį ėjo žmogus. Jie slinko visai pamažėl — gyvulys, padargas ir artojas — blyškiame vakaro danguje.

Moteriškė vėl prašneko:

— Tai ką gi sako tavo tėvas?

— Jis sako, kad nenori.

— Kodėl gi jis nenori?

Vyrukas mostelėjo ranka į kūdikį, kurį ką tik pasodino, paskui žvilgsniu nurodė į žmogų, stumiantį tolumoje plūgą, ir pridūrė:

— Todėl, kad tas vaikas nuo jo.

Mergina gūžtelėjo pečiais ir piktai tarė:

— Po velnių, visi gerai žino, kad nuo Viktoro. Na, ir kas iš to? Aš paslydau! Bet ar tik aš viena? Mano motina irgi buvo paslydus prieš mane, tavoji — taipgi, prieš ištekėdama už tavo tėvo! Kas čia pas mus nėr nusidėjęs? Aš nusidėjau su Viktoru: mat jis mane užklupo daržinėj bemiegančią, tas teisybė; o paskui nusideda vau ir nemiegodama. Tikriausiai būčiau už jo ištekėjus, jeigu jisai nebūtų buvęs tik paprastas bernas. Argi aš dėl to pasidariau prastesnė?

Vyriškis tiesiog tarė:

— Bet man tu patinki tokia, kokia esi, su vaiku ar be jo. Tik mano tėvas priešinasi. Bet vis tiek pasistengsim tą reikalą sutvarkyti.

Ji pridūrė:

— Eik tučtuojau pas kleboną.

— Einu.

Ir jis nužingsniavo sunkiu kaimiečio žingsniu; tuo tarpu merga, įsirėmusi į klubus, nuėjo vėl sodinti rapso.

Iš tikro vyras, ką tik pasišalinęs, Sezaras Ulbrekas, seno kurtinio Amablio Ulbreko sūnus, norėjo prieš tėvo valią vesti Selestą Levesk, turinčią vaiką nuo Viktoro Lekoko, paprasto berno, kuris tuomet tarnavo jos tėvo fermoje ir buvo už tai išvarytas.

Bet kaime nėra luomų nelygybės, ir jeigu bernas moka gyventi, tai jis, išsinuomojęs fermą, savo ruožtu tampa lygus buvusiam šeimininkui.

Tad Sezaras Ulbrekas žingsniavo su botagu po pažastim, svarstydamas savo planus ir vieną po kitos kilodamas sunkias klumpes, apsivėlusias žeme. Taip, jis norėjo vesti Selestą Levesk, geidė jos sykiu su vaiku, nes kaip tik tokios moters jam ir reikėjo. Nebūtų mokėjęs pasakyti kodėl; bet jis tai žinojo, buvo dėl to tikras. Tereikėdavo tik pažvelgti į ją, ir jis tuo įsitikindavo, jausdamasis smagus, žvalus, tarytum apkvaišęs iš džiaugsmo. Jam būdavo netgi malonu apkabinti kūdikį, Viktoro kūdikį, nes jis buvo jos atžala.

Ir jis be pagiežos žvelgė į tolimą apybraižą žmogaus, kuris stūmė žagrę toli horizonte.

Bet tėvas Amablis nenorėjo šitos santuokos. Jis tam priešinosi su kurtinio užsispyrimu, su pašėlusiu užsispyrimu.

Sezaras jam rėkdavo į ausį, į tą, kuria anas dar šiek tiek girdėjo;

— Mes rūpestingai prižiūrėsim jus, tėvai. Aš sakau jums, kad tai gera mergina: ir šauni, ir taupi.

Senis kartojo:

— Kol aš gyvas, to nebus.

Ir niekas neįstengė jo nugalėti, niekas nevaliojo palaužti jo atkaklumo. Sezarui beliko vienintelė viltis. Tėvas Amablis, jausdamas besiartinančią mirtį, bijojo klebono. Jo negąsdino nei dievas, nei velnias, nei pragaras, nei skaistykla, apie kuriuos neturėjo jokio supratimo, bet jį gąsdino kunigas, kuris jam buvo šermenų simbolis, panašiai kaip mes, bijodami ligų, kartais jaučiame baimę ir daktarams. Jau savaitė, kaip Selestą, žinodama šią senio silpnybę, ragino Sezarą eiti pas kleboną; bet Sezaras vis svyravo, nes ne per daug mėgo juodas sutanas, kurios jam primindavo visada ištiestas rankas aukoms arba šventintai duonai.