Ги Мопассан - Alyvų laukas

Vis dėlto jis ką tik pasiryžo ir ėjo į kleboniją, svarstydamas, kokiu būdu dėstys savo reikalą.

Klebonas Rafenas, mažas, gyvas kunigiukas, liesas ir amžinai nesiskutęs, laukė pietų valandos, šildydamasis kojas prie ugnies virtuvėje.

Pamatęs įžengiant kaimietį, jis paklausė, pasukdamas tik galvą:

— Na, Sezarai, ko nori?

— Norėčiau su jumis pasikalbėti, pone klebone.

Vaikinas stovėjo nedrąsus, laikydamas kepurę vienoje rankoje, o botagą kitoje.

— Gerai, šnekėk.

Sezaras pasižiūrėjo į tarnaitę, senelę, kuri vilko grindimis kojas, dėliodama rykus savo ponui ant vieno kampo stalo, ties langu. Jis sumurmėjo:

— Mat čia lyg ir kokia išpažintis.

Tuomet klebonas Rafenas atidžiai pažvelgė į kaimietį; jis pamatė sumišusį jo veidą, suvaržytą jo laikyseną, paklaikusias akis, ir liepė tarnaitei:

— Marija, pasitrauk kokioms penkioms minutėms į savo kambarį; man reikia pasikalbėt su Sezaru.

Tarnaitė metė į svečią piktą žvilgsnį ir išėjo niurnėdama.

Dvasininkas kalbėjo toliau:

— Na, dabar pradėk savo rožančių.

Vaikinas vis svyravo, žvalgėsi į klumpes, lamdė kepurę; pagaliau staiga ryžosi:

— Va kas: aš norėčiau vesti Selestą Levesk.

— Gerai, vyruti, o kas tau kliudo?

— Tėvas neleidžia.

— Tavo tėvas?

— Taigi, manasis.

— O ką anas sako?

— Jis sako, jinai turi vaiką.

— Ne jai pirmai tas atsitinka nuo mūsų motinos Ievos laikų.

— Vaiką iš Viktoro Lekoko, kurs bernauja pas Antimą Luazelį.

— Aha, tai jis nenori?

— Ne, nenori.

— Vadinas, griežtai atsisako?

— Užsispyręs kaip asilas, dovanokit už išsireiškimą.

— O kaipgi tu bandai jį perkalbėti?

— Aš jam sakau, kad tai gera merga: ir šauni, ir taupi.

— Ir tas jo neįtikina? Tai tu nori, kad aš su juo pašnekėčiau.

— Taigi, taigi. Tikra tiesa.

— Ką gi aš turiu jam pasakyti, tam tavo tėvui?

— Ogi... tai, ką jūs pasakojat per pamokslą, norėdami gaut iš žmonių pinigų.

Kaimiečio supratimu, svarbiausias religijos siekimas buvo iščiulpti pinigą, tuštinti žmonių kišenes, kad prisipildytų dangaus skrynia. Tai buvo nelyginant didžiuliai prekybos namai, kur kunigai buvo tarnautojai, pasalūniški, gudrūs, apsukrūs tarnautojai kaip niekas kitas, kurie tvarkė Viešpaties Dievo reikalus kaimiečių nenaudai.

Jis labai gerai žinojo, kad kunigai teikė paslaugas, dideles paslaugas vargšams, ligoniams, mirštantiems — rėmė juos, guodė, patarinėjo, palaikė; bet visa tai darė dėl pinigų, mainais už baltą, gražų, žvilgantį sidabrą, kuriuo tikintieji mokėjo už sakramentus ir mišias, už patarimus ir užtarymus, už nuodėmių atleidimą ir indulgencijas, už skaistyklą ir rojų, nelygu nusidėjėlio pajamos ir dosnumas.

Klebonas Rafenas, kurs pažinojo šitą vyrą ir kurs niekados nepykdavo, ėmė juoktis:

— Na gerai, gerai, aš jam papasakosiu pasakėlę, bet tu, vyruti, ateisi į pamokslą.

Ulbrekas ištiesė ranką prisiekdamas:

— Duodu jums bėdžiaus žodį: jeigu jūs tai padarysit dėl manęs, aš prižadu ateiti.

— Na, tai gerai. Kada nori, kad užsukčiau pas tėvą?

— Kuo greičiau, tuo geriau: šįvakar, jei galite.

— Tai už pusės valandos, po vakarienės.

— Už pusės valandos.

— Sutarta. Iki greito pasimatymo, vyruti.

— Iki pasimatymo, pone klebone; labai dėkui.

— Nėr už ką.

Ir Sezaras Ulbrekas nuėjo namo, nusimetęs nuo širdies didelę naštą.

Jis nuomojo mažutę, visiškai mažutę fermą, nes juodu su tėvu nebuvo iš turtingųjų. Laikydami vien tarnaitę, penkiolikos metų mergiščią, kuri jiems virė sriubą, lesino vištas, melžė karves ir mušė sviestą, jie gyveno skurdžiai, nors Sezaras ir geras buvo žemdirbys. Bet jie neturėjo nė tiek žemės, nė tiek galvijų, kad galėtų pelnyti daugiau negu reikalinga pragyventi.

Senis nebedirbo. Liūdnas kaip visi kurtiniai, skausmų surakintas, susikūprinęs, susirietęs, jis vaikščiodavo po laukus pasiramsčiuodamas lazda, žiūrėdamas į gyvulius ir žmones rūsčiu ir nepatikliu žvilgsniu. Kartais atsisėsdavo ant griovio krašto ir ten sėdėdavo ištisas valandas, tingiai galvodamas apie dalykus, kurie jį domino visą gyvenimą, apie kiaušinių ir grūdų kainą, apie saulę ir lietų, kurie gadina arba ugdo derlių. Ir reumatizmo nukamuoti jo seni sąnariai dar tebegėrė dirvos drėgmę, kaip buvo gėrę jau septyniasdešimt metų sienų drėgmę jo žemoje trobelėje, apdengtoje tokiais pat drėgnais šiaudais.

Jis sugrįždavo temstant, sėsdavo į savo vietą gale stalo virtuvėj, ir kai ties juo padėdavo molinį dubenį su sriuba, apkabindavo jį grublėtais pirštais, kurie, rodos, buvo įgavę apvalaus indo formą, ir, prieš imdamas valgyti, šildydavosi rankas tiek žiemą, tiek vasarą, kad nieko neprarastų, nė vienos dalelytės šilumos, einančios iš taip brangiai kaštuojančios ugnies, nė vieno lašelio sriubos, kur įdėta taukų ir druskos, nė vieno trupinio duonos, kurią subrandino pasėliai.

Paskui jis užsirangydavo kopėčiomis ant aukšto, kur turėjo čiužinį, tuo tarpu sūnus gulėjo žemai, tam tikroj įduboj prie krosnies, o tarnaitė užsidarydavo lyg ir kokiam rūsy, juodame urve, kur kadaise pildavo bulves.

Sezaras su tėvu beveik niekad nesišnekėdavo. Tik retkarčiais, kai reikdavo parduoti javus ar pirkti veršį, jaunuolis atsiklausdavo senio nuomonės ir, sudėjęs abi rankas prie burnos, rėkte išrėkdavo jam į ausį savo samprotavimus; ir tėvas Amablis juos priimdavo arba atmesdavo lėtu ir dusliu balsu, einančiu iš pilvo gilumos.

Vieną vakarą Sezaras, prisiartinęs prie jo, tarytum kalba eitų apie arklio ar veršio pirkimą, iš visų plaučių pareiškė jam į ausį savo ketinimą vesti Selestą Levesk.

Bet čia tėvas supyko. Dėl ko? Dėl to, kad buvo pažeistas jo doros jausmas? Tikriausiai ne. Merginos skaistybė neturi jokios reikšmės kaime. Bet jo šykštumas, gilus, žiaurus taupymo instinktas negalėjo sutikti su mintimi, kad jo sūnus augins svetimą vaiką. Staiga vienu akimirksniu jis pagalvojo apie visas sriubas, kurias praris mažasis, kol galės būti naudingas ūkyje; jis sumetė galvoje visus svarus duonos, visus litrus sidro, kuriuos suvalgys ir išgers šis vaikpalaikis ligi keturiolikos metų amžiaus; ir pašėlęs apmaudas pašoko jame prieš Sezarą, kuris visu tuo nesidomėjo.

Ir jis atsakė su neįprasta balso jėga:

— Ką, ar tu proto netekai?

Tuomet Sezaras ėmė dėstyti savo samprotavimus, kelti Selestos ypatybes, įrodinėti, kad už vaiko išlaikymą ji atidirbs šimteriopai. Bet senis abejojo šia nauda, tuo tarpu vaiko buvimu jis negalėjo abejoti; ir jis be paliovos kartojo, nesileisdamas į jokius aiškinimus:

— Aš nenoriu. Nenoriu. Kol aš gyvas, to tikrai nebus...

Ir jau trys mėnesiai, kaip tas reikalas stovėjo vietoje, ir nė vienas, nė antras nenorėjo nusileisti, atnaujindami, mažiausiai bent kartą savaitėje, tą patį ginčą su tais pat argumentais, tais pat žodžiais, tais pat gestais ir su tuo pat beprasmiškumu.

Tąsyk Selesta patarė Sezarui eiti pas kunigą ir prašyti jo pagalbos.

Grįžęs namo kaimietis rado tėvą jau užustalėj, nes jis, užtrukęs klebonijoj, pasivėlino.

Juodu pietavo tylėdami, akis į akį, suvalgė pasitepę sviestu riekelę duonos, o po sriubos išgėrė stiklą sidro; paskui jie lyg sustingę liko sėdėti savo kėdėse, vos apšviesti žvakės, kurią buvo atsinešusi mergiotė, nes jai dar reikėjo indus plauti, šluostyti stiklines ir iš vakaro priraikyti duonos ankstyviems pusryčiams.

Kažkas pasibeldė į duris, kurios tuojau atsidarė, ir įžengė kunigas. Senis pakėlė į jį neramias, įtarias akis ir, numatydamas pavojų, ketino keberiotis ant aukšto, bet klebonas Rafenas padėjo ranką ant jo peties ir jam sustaugė tiesiog į smilkinį: