Ги Мопассан - Alyvų laukas

Laidotuvės įvyko rytojaus dieną; po pakasynų uošvis ir marti fermoje liko vienudu su vaiku.

Buvo įprastinis pietų metas. Ji užkūrė ugnį, priraikė sriubai duonos, padėjo ant stalo lėkštes, o tuo tarpu senis, sėdėdamas kėdėje, laukė tartum jos nematydamas.

Kai pietūs buvo gatavi, jinai sušuko jam į ausį:

— Na, tėvai, valgyt!

Jis atsistojo, užėmė vietą galustalėj, ištuštino savo dubenį, sugromuliavo duoną, pablizgintą sviestu, išgėrė du stiklus sidro ir išėjo.

Tai buvo viena tų drungnų dienų, viena tų palaimingų dienų, kada gyvenimas plazda, virpa, žydi visame žemės paviršiuje.

Tėvas Amablis slinko siauru takeliu per laukus. Jis žiūrėjo į plaukiančius rugius ir žaliuojančias avižas, mąstydamas apie savo vaiką, savo nelaimingą vaiką, gulintį dabar po žeme. Jis ėjo nuvargusiu žingsniu, vilkdamas koją ir šlubčiodamas. Senis buvo vienui vienas po mėlynu dangum, tarp vešinčių pasėlių, lygumoje, vienui vienas su vieversėliais, kuriuos matė plevenant virš galvos, bet negirdėjo jų skaidraus čirenimo, ir beeidamas net pravirko.

Paskui jis atsisėdo prie balos ir nepajudėjo ligi vakaro, žiūrėdamas į mažus paukščiukus, einančius atsigerti; temstant parėjo namo, pavakarieniavo, neprabilęs nė žodžio, ir užlipo ant aukšto.

Ir jo gyvenimas grįžo į senąją vagą. Niekas nepasikeitė, tik jo sūnus Sezaras miegojo kapuose.

Kas beliko jam, seniui, daryti? Jis nebepajėgė dirbti, dabar jam beliko tik valgyti sriubą, marčios pagamintą. Ir jis ją valgė tylomis, rytais ir vakarais, įsmeigęs pilną pagiežos žvilgsnį į vaikutį, bevalgantį taipogi, priešais jį, kitoje pusėj stalo. Po to jis išeidavo iš namų, klajodavo po apylinkę nelyginant koks valkata, pasukdavo kur už kluono numigti valandą kitą, tarytum bijodamas, kad jo nepamatytų; ir pagaliau, užstojus sutemoms, grįždavo į pirkią.

Bet dideli rūpesčiai ėmė knietėti Selestos galvoje. Reikėjo žmogaus, kurs prižiūrėtų laukus ir juos dirbtų. Kas nors visuomet turėjo būti ten, dirvose, ir ne kaip paprastas samdinys, bet kaip tikras žemdirbys, šeimininkas, kurs žinotų savo amatą ir rūpintųsi ūkiu. Viena moteris negalėjo prižiūrėti pasėlių, nusimanyti apie grūdų kainas, tvarkyti gyvulių pardavimo ir pirkimo. Tada dingtelėjo mintis, paprasta, praktiška mintis, kuri jai per naktų naktis nedavė ramybės. Ji negalėjo vėl ištekėti be metų laiko, o tuo tarpu visokie reikalai griūte užgriuvo, ir negalima buvo gaišti nė valandėlės.

Vienintelis žmogus ją galėjo ištraukti iš bėdos — tai Viktoras Lekokas, jos vaiko tėvas. Jis buvo nagingas vyras ir nusimanė apie žemę; jei truputėlis pinigų kišenėj, iš jo būtų puikus ūkininkas. Ji tai žinojo, nes matė, kaip jis dirbo pas jos tėvus.

Ir štai vieną rytą, pastebėjusi jį važiuojant keliu su mėšlo vežėčiomis, priėjo prie jo. Ją pamatęs, anas sustabdė arklius, o jinai jam tarė, lyg būtų dar tik vakar su juo kalbėjusi:

— Labadien, Viktorai! Kaip sekasi?

Jis atsakė:

— Gerai. O kaip jums?

— O, būtų neblogai, tik aš viena namuos ir turiu daug vargo su ūkiu.

Ir juodu ilgai dar šnekučiavosi, atsirėmę į sunkiųjų vežėčių ratą. Vyriškis retkarčiais pasikasydavo kaktą po kepure ir pagalvodavo, o ji, išraudusi, kalbėjo su užsidegimu, dėstė savo sumetimus, savo ateities planus; pagaliau jis sumurmėjo:

— Taip, tas galima.

Ji ištiesė ranką lyg kaimietis, kuris dėl kažin ko susiderėjo, ir paklausė:

— Tai sutarta?

Jis paspaudė šią ištiestą ranką.

— Sutarta.

— Vadinas, sekmadienį.

— Gerai, sekmadienį.

— Na, tai sudie, Viktorai.

— Sudie, ponia Ulbrek.

Tą sekmadienį buvo apylinkės šventė, metinė parapijos patrono šventė, kurią Normandijoj vadina „asamblėja“.

Jau prieš savaitę matei riedant keliais mugininkų vežimus, pilkų ar bėrų kuinų lėtai traukiamus, kur gyveno su savo šeimomis visi tie klajūnai jomarkininkai, loterininkai, šaudymų ir įvairių žaismų rengėjai, visokių, pokštų rodytojai, kuriuos kaimiečiai vadina „štukoriais“.

Nešvarios bėdos nudribusiom užuolaidom, lydimos liūdno šuns, slampinančio tarpuraty panarinta galva, sustojo viena už kitos merijos aikštėje. Paskui ties kiekvienu tokiu keliaujančiu būstu skleidėsi palapinė, ir šioje palapinėj pro audeklo skyles blizgėjo visokie daikteliai, kurie kėlė vaikėzams baisiausią pavydą ir smalsumą.

Nuo pat šventės ryto visos būdelės buvo atviros, tvaskėdamos išdėliotais stiklo ir porceliano dirbiniais; ir kaimiečiai, eidami mišių, jau žvalgėsi naivia ir patenkinta akim į šias kuklias krautuvėles, nors jas matydavo kas metai.

Tuojau po dvylikos aikštėje ėmė knibždėti žmonės. Iš visų gretimų kaimų važiavo ūkininkai, kratydami savo pačias ir vaikus dviratėse vežėčiose, kurios žvangėjo geležim ir lingavo kaip svarstyklės. Arklius išsikinkydavo pas bičiulius; ir fermų kiemai buvo pilni keisčiausių pilkų, aukštų, liesų, riestų važmenų, panašių į ilgakojus marių gelmių gyvūnus.

Ir kiekviena šeimyna — mažieji priešaky, suaugusieji užpakaly — ėjo į asamblėją ramiu žingsniu, šypsančiu veidu ir laisvom rankom, stambiom, raudonom, kaulėtom, įpratusiom į darbą rankom, kurios dykos, rodos, buvo kaip nesavos.

Pokštininkas pūtė klarnetą; medinės karuselės vargonėliai laidė savo verkšlenančią ir šokinėjančią muziką; loterijos ratas čerškė it plėšiama gelumbė; karabino šūviai poškėjo kas sekundę. Ir žmonės iš lėto, tingiai slinko ties būdelėmis, nelyginant išbėgusi tešla, protarpiais stabtelėdami, tarytum kaimenė, nerangiai judėdami kaip tie nepaslankūs galvijai, staiga ištrūkę į laisvę.

Merginos, susikibusios už rankų, eilėmis po šešias ar aštuonias, dainavo cypiančiais balsais; vaikinai sekė įkandin, juokaudami, pakreipę kepurę ant šono ir apsivilkę standžiom krakmolytom palaidinėm, išsipūtusiom kaip mėlynos pūslės.

Iš visos apylinkės ten susirinko: šeimininkai, bernai ir tarnaitės.

Netgi tėvas Amablis, apsitaisęs senoviniu žalsvu žiponu, panoro pamatyti asamblėją: jis niekuomet jos nepraleisdavo.

Jis žvalgėsi į loteriją, stabteldavo ties šaudykla pasižiūrėti kaip šaudo, bet ypač susidomėjo vienu labai paprastu žaidimu, kur reikėdavo mėtyti didelį medinį rutulį į nupaišyto lentoje žmogelio pražiotą burną.

Staiga kažkas jam plostelėjo per petį. Tai buvo dėdė Malivuaras.

— O, tėvukas! — sušuko jis. — Kviečiu jus išgerti stikliuką.

Ir jie susėdo prie stalo vienoje smuklėj, atvirame ore. Juodu išgėrė vieną taurelę konjako, antrą, paskui trečią; ir tėvukas Amablis vėl ėmė klaidžioti po asamblėją. Jo mintys kiek susidrumstė, jis kažkodėl šypsojosi“ šypsojosi ties loterija, ties mediniais arkliais ir ypač ties „kautynių“ žaismu. Jis stoviniavo ten ilgai, žavėdamasis, kai koks nors mėgėjas numušdavo žandarą ar kleboną, šiuos du autoritetus, kuriems jis jautė instinktyvią baimę. Paskui jis vėl sugrįžo į smuklę ir atsisėdęs išgėrė stiklą sidro atsigaivinti. Buvo jau vėlu, temo. Vienas iš jo kaimynų jį perspėjo:

— Jūs pražiopsosit vakarienę, tėvai.

Tada jis pasuko į fermą. Švelni, drungna pavasario vakaro tamsa pamažu leidosi žemėn.

Priėjus prie durų, pro apšviestą langą jam pasirodė lyg ir dvi figūros troboje. Jis kiek pastovėjo, smarkiai nustebęs, paskui įžengė vidun ir pamatė Viktorą Lekoką, besėdintį už stalo ties pilna bulvių lėkšte ir bevakarieniaujantį jo sūnaus vietoje.

Staiga jis nusigrįžo, tarytum norėdamas eiti laukan. Naktis dabar buvo tamsi. Selesta pakilusi sušuko jam: