Ги Мопассан - Alyvų laukas

Supratau, kad mano nervai pakrikę, ir sumaniau plaukti sau. Patraukiau už grandinės; valtis sujudėjo, tada pajutau priešinimąsi, patraukiau stipriau, bet inkaro neišroviau; jis buvo įkibęs dugne į kažkokį daiktą, kurio aš neįveikiau pakelti; vėl ėmiau traukti, bet veltui. Tada irklais apgręžiau savo valtį ir nukreipiau prieš vandenį, kad pakeisčiau inkaro padėtį. Nieko iš to neišėjo, inkaras vis laikėsi; mane pagavo pyktis, ėmiau įniršęs purtyti grandinę. Nė iš vietos. Nusiminęs atsisėdau ir ėmiau galvoti apie savo būklę. Negalėjau nė svajoti tą grandinę nutraukti nei atpalaiduoti nuo jos valtį, nes ji buvo stora ir prikalta valties priešakyje prie medžio gabalo, storesnio nekaip mano ranka; bet kadangi tebesilaikė graži giedra, tai maniau netrukus sutiksiąs kokį žvejį, kuris man ateis į pagalbą. Nepasisekimas mane nuramino: atsisėdau ir pagaliau galėjau rūkyti pypkę. Turėjau butelį romo, išgėriau du ar tris stiklus, ir mano būklė mane prajukino. Buvo labai šilta, ir blogiausiu atveju galėjau be didelės bėdos praleisti naktį po atviru dangumi.

Staiga kažkas nesmarkiai stuktelėjo į mano valties šoną. Pašokau, ir šaltas prakaitas išpylė mane nuo kojų iki galvos. Ten stuktelėjo, be abejo, koks medžgalis, srovės nešamas, bet to pakako, kad mane vėl pagautų keistas nervinis sąjūdis. Stvėriausi už grandinės ir stingte sustingau, įsiręžęs žūtbūt ištraukti. Inkaras laikėsi tvirtai. Atsisėdau netekęs jėgų.

Tuo tarpu upę pamažu apgulė baltas rūkas, labai tirštas, kuris šliaužė visiškai žemai ant vandens, kad net aš atsistojęs nebemačiau nei upės, nei savo kojų, nei savo valties, tik beįžiūrėjau meldų viršūnes, paskui toliau klonį, visą balzganą nuo mėnulio šviesos, su didelėmis, juodomis, į dangų kylančiomis dėmelėmis, kurias sudarė itališkų tuopų kuokštai. Aš buvau tarsi suvystytas ligi juostai ypatingo baltumo medvilninėje drobulėje, ir man kilo fantastiški vaizdiniai. Vaizdavausi, kad kažkas mėgina kopti į mano valtį, kurios aš nebeįžiūrėjau, ir kad upė, paslėpta to neperregimo rūko, turėtų būti pilna keistų būtybių, plaukiojančių aplink mane. Išgyvenau baisų nerimą, smilkinius spaudė, širdis mušė taip, jog vos neužtroškau; galvą pametęs, buvau bemanąs gelbėtis plauktinai; paskui ta mintis tuoj mane privertė sudrebėti iš baimės. Aš, tarsi žuvęs, mačiau save einantį kur akys veda, toje tirštoje migloje, besimurdantį po žoles ir meldynus, kurių nebūčiau galėjęs išvengti, žado netekusį iš baimės, neregintį kranto, neberandantį valties, ir jau man atrodė, lyg jausčiausi traukiamas už kojų į pačią tą juodąją gelmę.

Iš tikrųjų, kai buvau bešokąs plaukti prieš vandenį mažiausia penkis šimtus metrų iki laisvos nuo žolių ir meldų vietos, kur būčiau galėjęs tvirtai atsistoti, tai man buvo devyni šansai iš dešimties, kad migloje negalėsiu susivokti ir nuskęsiu, nors ir koks geras buvau plaukėjas.

Mėginau įsisąmoninti. Jaučiau tvirtą valią nepasiduoti baimei, bet manyje dar buvo kažkas kitas negu mano valia, ir tas kitas bijojo. Aš klausiau save, ko turėčiau bijoti; mano drąsusis aš juokėsi iš mano bailiojo aš, ir niekad taip aiškiai kaip tą dieną nesuvokiau priešpriešos tų dviejų būtybių, kurios yra mumyse; viena norinti, kita priešgyniaujanti, ir čia viena, čia kita laiminčios kovą.

Ta kvaila ir neišaiškinama baimė nuolat augo ir pavirto siaubu. Aš sėdėjau nejudėdamas, atmerktom akim, įtemptom ausim ir laukiau. Ko? Nežinau visiškai, bet tai turėjo būti kažkas baisu. Manau, jei kokia žuvis būtų susigalvojusi pašokėti iš vandens, kaip tai dažnai atsitinka, tai nieko nebebūtų daugiau reikėję, kad parkrisčiau sustingęs, be sąmonės.

Tuo tarpu nepaprastomis pastangomis galiausiai po truputį atgavau protą, kuris mane buvo beapleidžiąs. Vėl pasiėmiau butelį romo ir gėriau dideliais gurkšniais. Pagaliau atėjo viena mintis, ir pradėjau šaukti iš visų jėgų, gręžiodamasis paeiliui į visas puses. Kai mano koserė: visiškai užkimo, įsiklausiau. Kažkur labai toli lojo šuo.

Dar išgėriau ir išsitiesiau kiek ilgas valties dugne. Taip išbuvau gal valandą, gal dvi, nemiegodamas, nesumerkęs akių, košmarų apsuptas. Nedrįsau pasikelti, tačiau baisiai to norėjau; atidėliojau iš minutės į minutę. Vis sakiau sau; „Na, kelkis!“ ir bijojau net sujudėti. Pagaliau pakilau su baisiausiu atsargumu, tartum mano gyvenimas būtų priklausęs nuo mažiausio mano sukelto triukšmo, ir pažvelgiau per valties kraštą.

Man akis apraibino stebėtiniausias, žaviausias reginys, kokį tik begalima matyti. Tai buvo viena iš tų fėjų šalies fantasmagorijų, vienas iš tų reginių, kuriuos pasakoja keliauninkai, grįžę iš labai toli, kurių mes klausomės netikėdami.

Rūkas, kuris prieš dvi valandas plūduriavo ant vandens, pamažu atsitraukė ir susikaupė pakrantėse. Palikęs upę visiškai laisvą, jis ant abiejų krantų sugulė nepertrūkstamomis kalvomis, kokių šešių ar septynių metrų aukščio, kurios žvilgėjo puikiu sniegulių mirgesiu. Ir nieko kito nesimatė, kaip tik šita upė, ugnimi nulieta, tarp dviejų baltų kalnynų; ir ten, aukštybėje viršum mano galvos, gašavosi didelė, plati mėnulio pilnatis, šviesdama vidury melsvo ir pienuoto dangaus.

Visi vandens gyviai buvo subudę; varlės šaukė pašėliškai, ir protarpiais čia iš dešinės, čia iš kairės išgirsdavau trumpą, vientisą ir liūdną gaidą, kurią sviedžia į žvaigždes varinis rupūžės balsas. Keistas dalykas, nebe jutau baimės; buvau tokiame nuostabiame gamtovaizdyje, jog ir didžiausios keistybės nebegalėjo manęs nustebinti.

Kiek laiko taip truko, nežinau, nes aš galiausiai užmigau. Kai vėl atsimerkiau, mėnulis buvo nusileidęs, dangus pilnas debesų. Vanduo niauriai skalavo, vėjas pūtė, paliko šalta, tamsa buvo tiršta.

Išgėriau romą, kiek dar buvo likę, paskiau drebėdamas klausiausi meldų šnaresio ir niaurios upės bylos, mėginau žiūrėti, bet neįžiūrėjau nei savo valties, nei savo paties rankų, kurias artinau prie akių.

Po truputį vis dėlto tamsos tirštumas skydo. Staiga pasirodė, kad lyg koks šešėlis šliaužia pro pat mane; aš surikau, balsas atsiliepė; tai buvo žvejys. Pasišaukiau, jis priplaukė, ir aš jam papasakojau savo nepasisekimą. Tada jis pristūmė savo valtį šonas prie šono greta manosios, ir abu kibome į grandinę. Inkaras nejudėjo. Išaušo diena, rūškana, pilka, su lietumi, šalta, viena iš tų dienų, kurios jums atneša sielvartų ir nelaimių. Pastebėjau dar vieną laivę, mes ir tą prisišaukėme. Žmogus, iš jos išlipęs, prisidėjo savo jėga prie mūsų; pagaliau po truputį inkaras pasidavė. Jis kilo, bet pamažu, pamažėli, geroko svorio stabdomas. Pagaliau pamatėme juodą masę ir ją įtempėme į mano valtį.

Tai buvo senos moters lavonas su parištu pakaklėje dideliu akmeniu.

STATINAITĖ

LE PETIT FUT

A Adolphe Tavernier

Ponas Šiko, Eprevilės smuklininkas, sustabdė savo vežėčias ties močios Magluar ferma. Tai buvo šaunus keturiasdešimties metų vyras, raudonas ir pilvotas, pagarsėjęs gudrumu.

Jis pririšo arklį prie tvoros stulpo ir smuko į kiemą. Priklausė jam sklypas greta močios Magluar žemės, į kurią jau seniai vėrė akį. Šimtą kartų jis mėgino tą žemę nupirkti, bet senutė vis atkakliai priešinosi.

— Čia gimiau, čia ir mirsiu, — sakydavo ji.

Smuklininkas ją rado ties durimis beskutančią bulves.

Ji buvo septyniasdešimt dvejų metų, sudžiūvusi, susiraukšlėjusi, susikūprinusi, tačiau nežinanti nuovargio kaip jauna mergina.

Šiko draugiškai patapnojo jai per petį, paskui atsisėdo šalia jos ant suoliuko.