Ги Мопассан - Alyvų laukas

Tada visi ėmė kalbėti apie šį įvykį, spėliodami, ar ponui Ulbrekui pasiseks, ar nepasiseks rasti savo piniginę.

Visi jau buvo papietavę.

Baigiant gerti kavą, ant slenksčio staiga pasirodė žandarų brigados vadas.

Jis paklausė:

— Ar čia yra ponas Oškornas iš Breotė?

Oškornas, sėdėjęs kitame gale stalo, atsiliepė:

— Aš čia.

O brigados vadas pridūrė:

— Pone Oškornai, malonėkite eiti drauge su manim į meriją. Ponas meras nori su jumis pasikalbėti.

Kaimietis nustebęs, susijaudinęs vienu mauku išgėrė savo stikliuką, atsistojo ir, dar labiau sulinkęs negu rytą (po poilsio pirmieji žingsniai jam būdavo ypač sunkūs), nuėjo kartodamas:

— Aš čia, aš čia.

Ir nusekė paskui vadą.

Meras jo laukė sėdėdamas fotely. Tai buvo vietinis notaras, žmogus storas, rimtas, mėgstąs kalbėti išpūstu stiliumi.

— Pone Oškornai, — tarė jis, — šį rytą žmonės matė, kaip jūs pakėlėte Bezevilės kelyje piniginę, kurią pametė ponas Ulbrekas iš Manevilės.

Sodietis nustėręs žiūrėjo į merą, išgąsdintas jau paties įtarimo, kritusio ant jo nežinia kodėl.

— Ką?.. Aš pakėliau piniginę?

— Taigi, būtent jūs.

— Garbės žodis, aš apie ją nė žinot nežinau.

— Jus matė.

— Mane matė? Kas gi toks mane matė?

— Ponas Malandenas, šikšnius.

Tada senis prisiminė, suprato ir, paraudęs iš pykčio, sušuko:

— Aha, jis mane matė, šunsnukis! Jis matė, kaip aš pakėliau va šį virvagalį? Va jis, žiūrėkit, pone mere.

Ir, pasirausęs kišenėj, išsitraukė virvagalį.

Bet meras nepatikliai palingavo galvą:

— Jūs man neįkalbėsit, pone Oškornai, kad Malandenas, žmogus, vertas pasitikėjimo, šitą virvagalį būtų palaikęs pinigine.

Sodietis įdūkęs pakėlė ranką ir nusispjovė į šalį, tuo norėdamas įrodyti savo teisumą, ir pakartojo:

— Betgi tai gryniausia tiesa, kaip Dievą myliu, švenčiausia tiesa, pone mere. Prisiekiu savo sielos išganymu, kad tai tiesa.

Meras kalbėjo toliau:

— Ir pakėlę minėtą daiktą, jūs dar ilgai ieškojote purve, ar neiškrito iš ten kokia moneta.

Vargšas duso iš apmaudo ir baimės:

— Ir išgalvok tu man! Ir išgalvok tu man tokias nesąmones! Kad tik kaip nors apšmeižtų dorą žmogų!.. Ir išgalvok tu man!

Kad ir kaip jis protestavo, juo netikėjo.

Jis buvo suvestas akistaton su Malandenu, kuris pakartojo ir patvirtino savo žodžius. Jie plūdosi ištisą valandą. Oškorną jo paties prašymu iškratė, bet nieko nerado.

Pagaliau meras, gerokai suglumęs, jį paleido įspėdamas, kad perduos bylą teismui ir lauks tolimesnių parėdymų.

Naujiena paplito. Kai senis išėjo iš merijos, jį apsupo, klausinėjo su rimtu ar pašaipiu smalsumu, kuriame tačiau nebuvo nė mažiausio pasipiktinimo. Ir jis ėmė pasakoti istoriją apie virvagalį. Juo netikėjo. Iš jo juokėsi.

Jis ėjo, visų stabdomas, pats stabdydamas pažįstamus, be paliovos kartodamas savo pasakojimą ir savo tikinimus, išversdamas kišenes, įrodinėdamas, jog nieko neturi.

Jam sakė:

— Eik jau, eik, senas klastoriau!

Jis nesitvėrė apmaudu, siuto, susijaudinęs ir nusiminęs, kad juo netiki, ir, nežinodamas ką daryti, vis kartojo savo istoriją.

Sutemo. Reikėjo vykti namo. Jis leidosi kelionėn su trimis kaimynais ir parodė jiems tą vietą, kur pakėlė virvagalį; visą kelią jis kalbėjo apie savo nuotykį.

Vakare apėjo Breotė kaimą, norėdamas visiems apie tai papasakoti.

Bet niekas rimtai į jį nežiūrėjo.

Kiaurą naktį jis kankinosi.

Rytojaus dieną, apie pirmą valandą popiet, Marijus Pomelis, Imovilės fermerio pono Bretono bernas, įteikė piniginę ir visa, kas joje buvo, ponui Ulbrekui iš Manevilės.

Šis vyrukas tvirtino radęs piniginę ant kelio; bet, nemokėdamas skaityti, ją parsinešęs namo ir atidavęs savo šeimininkui.

Naujiena pasklido po apylinkę. Ją sužinojo ir Oškornas. Jis tuojau pasileido po kaimą ir ėmė pasakoti savo istoriją drauge su jos atomazga. Jis triumfavo.

— Skaudžiausia man buvo, — sakė jis, — ne tiek pats kaltinimas, kiek melas, suprantat. Nėra nieko pikčiau, kai tave apšmeižia dėl kokios melagystės.

Ištisą dieną jis kalbėjo apie savo nuotykį; pasakojo jį vieškeliuose visiems praeiviams, smuklėje — žmonėms, kurie ten gėrė, o sekmadienį — išeinantiems iš bažnyčios. Jis stabdė netgi nepažįstamus, norėdamas ir jiems pasipasakoti. Dabar jis buvo ramus, o vis dėlto prislėgtas, nors ir pats nežinojo kodėl. Jo klausydavo lyg ir su kokia pašaipa. Jam rodės, kad jo žodžiai nieko neįtikina ir kad už jo nugaros lyg kas šnibždasi.

Kitą savaitę, antradienį, išsirengė Godervilėn į turgų, norėdamas ten papasakoti savo nuotykį.

Malandenas, stovėdamas tarpdury, jį pamatė ir ėmė juoktis. Kodėl?

Jis užkalbino vieną fermerį iš Kriketo, bet tas neleido užbaigti kalbos ir, pliaukštelėjęs jam per pilvą, suriko stačiai į akis:

— Eik jau, eik tu, klasčiau! — ir nusisuko.

Oškornas suglumo, vis labiau ir labiau nerimdamas.

Kodėl jį vadina klasčium?

Sėdėdamas Žurdeno smuklėje už stalo, jis vėl ėmė aiškinti visą tą reikalą.

Vienas vertelga iš Montiviljė jam suriko:

— Žinom, žinom, sena lape, kas tai per virvagalys!

Oškornas sumurmėjo:

— Juk toji piniginė atsirado!

Bet anas atšovė:

— Verčiau tylėk, tėvai: vienas rado, kitas grąžino. Žinot nežinau, matyt nemačiau.

Kaimietis apstulbo. Pagaliau jis suprato. Jį kaltino, kad grąžinęs piniginę per savo bendrininką, savo sėbrą.

Jis mėgino protestuoti. Bet visas stalas ėmė juoktis.

Nebaigęs pietų išėjo, palydėtas pašaipomis.

Grįžo namo, susigėdęs ir pasipiktinęs, dusdamas iš apmaudo, visiškai sumišęs, ypač pritrenktas todėl, kad jis, gudrus normandietis, būtų sugebėjęs padaryti tai, kuo jį kaltino, ir netgi pasigirti tuo kaip geru pokštu. Jam po truputį ėmė aiškėti, kad nekaltumo negalima įrodyti, nes jo suktumas visiems žinomas. Ir jautėsi ligi pat širdies įžeistas šio neteisingo įtarimo.

Tada jis vėl ėmėsi pasakoti nuotykį, kasdien pailgindamas savo istoriją, kaskart pridėdamas vis naujų ir akivaizdesnių įrodymų, protestų, vis iškilmingesnių priesaikų, kurias sugalvodavo vienumoje, nes virvutė nė valandėlę nedavė jam ramybės. Bet kuo sudėtingesnis buvo jo teisinimasis ir kuo įmantresni įrodinėjimai, tuo mažiau juo tikėjo.

— Taip visada išsisukinėja melagiai, — šnekėjo už jo nugaros.

Jis tai jautė ir širdo, veltui nerdamasis iš kailio.

Senis diena iš dienos nyko.

Juokdariai pramogos dėlei jį vis prašydavo papasakoti apie virvagalį, kaip prašo kareivį, pabuvojusį kare, papasakoti apie mūšį, kuriame jis dalyvavo. Jo dvasios jėgos, galutinai pakirstos, tolydžio silpnėjo.

Gruodžio pabaigoje jis atgulė.

Mirė jis pirmomis sausio dienomis, ir priešmirtinė į agonijoj įrodinėjo savo nekaltumą, kartodamas:

— Virvagalys... Virvagalys... gi štai jis, pone mere.

MĖNESIENA

CLAIR DE LUNE

Kunigui Marinjanui labai tiko jo kariška pavardė3. Šis liesas aukštaūgis kunigas buvo fanatiškas, visada egzaltuotas, bet teisingas. Visa, kuo jis tikėjo, buvo tvirta, be svyravimų. Jis nuoširdžiai įsivaizdavo pažįstąs savo Dievą, permanąs jo planus, jo valią, jo ketinimus.

Kai jis dideliais žingsniais vaikštinėdavo savo mažutės kaimo klebonijos alėja, kartais jam kildavo klausimas: „Kodėl Dievas visa tai sukūrė?“ Ir jis atkakliai ieškodavo atsako, mintyse įsivaizduodamas save Dievo vietoje — ir beveik visuomet surasdavo tą atsaką. Jis nebuvo iš tų, kurie šnibžda pamaldžiai nusižeminę: „Viešpatie, tavo planai neįžvelgiami!“ Jis sakydavo sau: „Aš esu Dievo tarnas, aš turiu žinoti jo veikimo tikslus, o jei nežinau, turiu įspėti“.