Ги Мопассан - Alyvų laukas

O žiūrėjo į ją su nuostaba, jis ėmė gerbti ją, ji ėmė patikti jam visai kitaip, radosi pradžia tikros meilės šiai stambiai merginai, tokiai tvirtai šaunuolei.

Kai kraujas nustojo bėgti, jis pasiūlė jai eiti pasivaikščioti, nes baiminosi gauti dar sykį stamantraus kaimynės kumščio paragauti, jeigu liktų taip šalimais sėdėti. Tačiau jinai pati paėmė jį už parankės, kaip sužadėtiniai kad vaikšto vakare gatve, ir tarė jam:

— Negerai, Žakai, kad tu manęs taip negerbi visiškai.

Jis prieštaravo: kur ten negerbiąs — jis esąs įsimylėjęs, ir viskas.

— Tai gal tu mane vesti nori? — tarė ji.

Jis išsyk nesumetė kaip atsakyti; jis ėmė žiūrėti į ją iš šono, kai ji nereginčiu žvilgsniu skendėjo tolybėse priešais save: skruostai raudoni ir pilni, plati krūtinė veržte veržiasi iš po kartūninės liemenės, storos lūpos sultingos, o kaklas, beveik nuogas, visas nusėtas smulkučiais prakaito lašeliukais. Jis pajuto, kad geismas jį suima vėl, ir, prikišęs lūpas prie jos ausies, sumurmėjo:

— Taip, vesti noriu.

Tada ji apsikabino abiem rankom jam aplink kaklą ir pabučiavo jį tokiu ilgu bučiniu, jog pritrūko kvapo ir jam, ir jai.

Nuo to momento tarp jų prasidėjo amžinoji meilės istorija. Juodu kirkinosi pakampiais, skyrėsi pasimatymus mėnesienoje, už šieno kaugės, o pastalėje kibinosi taip, jog jų kojos buvo pilnos mėlynių nuo kaustytų klumpių.

Paskui, pamažu pamažu, Žakas ėmė bodėtis ja; jis jos šalinosi, nebekalbino niekad, vengė susitikti su ja vienu du. Ją apniko abejonės, ji labai nusiminė; po kurio laiko pasijuto besanti nėščia.

Ją visų pirma pagavo siaubas, paskui užėjo pyktis, su kiekviena diena didėjantis, užtat kad jai niekaip nevyko su juo pasikalbėti — taip jis kruopščiai vengė jos.

Pagaliau vieną naktį, kai visi miegojo, ji patyliukais išėjo, basa, su vienu apatiniu, perbėgo kiemą ir atidarė arklidę, kur Žakas miegojo skrynioje, prikrautoje šiaudų, viršum arklių. Išgirdęs, kad ji ateina, jis ėmė knarkti, apsimesdamas kad miega, bet ji užlipo, atsiklaupė šalia jo ir tol kukštino, kol jis galų gale nubudo.

Kai jis atsisėdo ir klausė:

— Ko tu nori? — ji, sukandusi dantis ir drebėdama iš įniršio, sakė:

— Aš noriu — aš noriu, kad tu mane vestum, užtat kad prižadėjai.

Jis ėmė juoktis ir atrėžė:

— Chė chė, jeigu imtum vesti visas mergas, su kuo tik pasikibinai, tai kas gi galo bebūtų!

Bet ji čiupo jam už gerklės, parvertė ir, neduodama išsisukti iš tos baisios glamonės, smaugdama jį, riktelėjo prisikišusi į pat veidą:

— Aš pastojusi — supranti? — aš pastojusi!

Jis kriokė, duso; taip jie pabuvo kiek laiko, nustėrę abu, nejudą, be žado juodoje tyloje, retkarčiais tik sutrikdomoje arklio, kuris pešė iš ėdžių šiaudus ir iš lėto grumšnojo.

Žakas, supratęs, kad ji stipresnė, išstenėjo:

— Gerai, vesiu tave, jei jau taip.

Tačiau jo pažadais ji nebetikėjo.

— Tučtuojau, — tarė jam, — eisi paduoti užsakų.

Jis atsakė:

— Tučtuojau.

— Prisiek Dievu.

Jis dvejojo kelias sekundes, paskui pasiryžęs tarė:

— Prisiekiu Dievu.

Tada ji atgniaužė gniaužtus ir, nebepridėjusi nė žodžio, išėjo.

Slinko dienos, ir vis jai nevyko su juo pasikalbėti daugiau. Arklidę dabar jis kasnakt užsirakindavo, o belstis ji neturėjo drąsos, kad žmonės nesužinotų.

Ir šit vieną rytą prie stalo atsirado kitas samdinys bernas. Ji klausė:

— Tai ar Žakas išėjo?

— Na taip, mane į jo vietą pasamdė, — atsakė tasai.

Ji sudrebėjo taip, jog vos neišmetė iš nagų katilo, kabindama nuo kobinio; paskui, kai visi išvaikščiojo prie darbų, ji užėjo į savo kambarėlį ir ilgai verkė, įsikniaubusi į pagalvį, kad niekas negirdėtų.

Dieną ji mėgino šio to išsiteirauti, nesukeldama įtarimų; tačiau pati buvo taip persisunkusi ta viena mintimi apie savo nelaimę, jog jai vaidenosi, kad visi, ką tiktai ji kalbina, šaiposi iš jos. Beje, jai pavyko sužinoti tiek, kad jis iš šių apylinkių išsikraustė visiškai.

Dabar jai gyvenimas pasidarė tikra kančia. Ji dirbo kaip mašina, nematydama pati ką dirba, ir tolydžio mąstė tą patį ir tą patį: “O kas bus, kai sužinos?“

Sloginama šios apsėdusios ją minties, ji tiek nustojo apdairumo, jog net nemėgino daryti jokių žygių išvengti skandalo, kuris artėjo ir artėjo su kiekviena diena, nesustabdomas, nenukreipiamas, kaip mirtis.

Rytais ji pakildavo anksčiausia iš visų ir su neatlyžtamu užsispyrimu žiūrinėjo savo liemenį veidrodėlyje, priešais kurį paprastai šukuodavosi, baisiai susirūpinusi: o gal jau šiandien išeis į aikštę?

O perdien ji keliskart, nutraukusi darbą, žiūrėdavosi iš viršaus, ar dar ne per aukštai kelia prikyštę padidėjęs pilvas.

Slinko mėnesiai. Ji beveik nebekalbėjo su žmonėmis, jei ją ko klausė, ji nesuprato, painiojosi, žiūrėjo iškvėšusiomis akimis, rankos drebėjo, net šeimininkas kažkada pasakė:

— Mergaitėle, kaip tu sukvailėjai nuo kurio laiko!

Bažnyčioj ji glaudėsi už pilioriaus, nebedrįso eiti išpažinties, užtat kad saugojosi susidurti su klebonu, kurį tikėjo turint antžmogišką galią skaityti kitų sąžinėse.

Prie stalo ji dabar tiesiog alpėjo iš baimės nuo kitų samdinių žvilgsnių, ir jai vis rodėsi, kad piemuo, ne pagal amžių sumatus ir suktas vaikiščias, šit ims ir išbliaus visiems, kaip su ja yra, nes jis nenuleido blizgančių akių nuo jos.

Vieną rytą laiškanešys įteikė jai laišką. Ji dar niekad nebuvo gavusi laiško ir taip susijaudino, jog turėjo atsisėsti. Gal kartais nuo jo tas laiškas? Bet ji nemokėjo skaityti ir su baiminga pagarba, drebanti žiūrėjo į prirašytą popierių. Įsidėjo jį į kišenę, nedrįsdama niekam patikėti savo paslapties, ir daug kartų, liovusis dirbti, žiūrėjo ilgai į tas eilutes, lygiais tarpais surašytas, užsibaigiančias parašu, svajodama neaiškią svają, kad štai imtų ir paaiškėtų jai šitų rašmenų reikšmė. Galiausiai, kai jau priėjo ligi tiek, jog mažne iš proto kraustėsi nuo nekantros ir nerimasčio, ji nuėjo pas mokytoją, kuris ją paprašė sėstis ir perskaitė:

„Mano brangioji dukra, šiuo pranešu tau, kad su manimi jau visiškai blogai; mūsų kaimynas, ponas Dantiu, ėmėsi plunksnos tau duoti žinią, kad atvažiuotum, jeigu gali.

Už tavo mylinčią motiną

Sezaras Dantiu, mero pavaduotojas“.

Ji nepasakė nė žodžio ir išėjo; bet, vos pasijuto viena, jai taip pakirto kojas, jog susmuko ant kelio krašto ir taip išbuvo ligi pat nakties.

Parėjusi apsakė sužinotąją bėdą šeimininkui; tasai leido jai išvykti ir būti tiek laiko, kiek reikės, žadėdamas tuo tarpu paimti dienininkę, kad už ją apsiruoštų, o kai grįš — vėl priimti į darbą.

Jos motina jau merdėjo ir tą pačią dieną, kai ji atvyko, pasimirė. Rytojaus dieną Roza pagimdė septynių mėnesių vaiką, tokį mažą ir liesą, jog net baisu; jam, matyt, buvo labai negera, nes be paliovos gniaužė savo mažas rankutes, visiškai be mėsų, nelyginant krabo žnyples.

Ir vis tiek jis išliko gyvas.

Ji pasisakė esanti ištekėjusi, bet negalinti vaiko pasiimti, nes nebūtų kas prižiūri, ir paliko jį pas kaimynus, kurie apsiėmė jį pagloboti.

Pati grįžo pas tą ūkininką.

Bet šit jos širdyje, tiek ilgai kamuotoje, nelyginant aušra patekėjo — radosi nepažinta ligi tolei meilė tam silpnučiui padarėliui, paliktam tenai toli, ir pati toji meilė pasidarė jai nauja kančia, nesgi ji negalėjo kartu su vaikeliu būti.

Kas ją visų labiausiai kankino, tai pašėlęs poreikis vaikelį bučiuoti, savo glėby spausti, savo kūnu justi jo mažyčio kūnelio šilumą. Ji nebeužmigdavo per naktis, mąstydavo per dienas, ir vakarais, užbaigusi darbus, atsisėsdavo priešais židinį ir žiūrėdavo į jį įsispyrusi kaip žmogus, kurio mintys toli.