Ги Мопассан - Alyvų laukas

Suklykė pelėda; ji krūptelėjo, atsistojo, pasigrabinėjo rankomis veidą, plaukus, pasičiupinėjo kūną it pamišusi, paskui nulipo žemyn, visai kaip lunatikė. Atsidūrusi kieme, ji leidosi ropomis, kad nepamatytų koksai susivėlinęs valkatūzas, nes mėnulis labai aiškiai švietė, nors ir arti laidos būdamas. Užuot atkėlusi vartus, ji perlipo per tvorą; tada, pasijutusi nebe namie, ėmė lėkti per laukus. Ji dūmė po tiesumui, lengvu žingsniu, greitai, kartkartėmis veriamai riktelėdama ir pati to nejusdama. Drauge su ja lėkė jos šešėlis, neregėtai ilgas, patįsęs ant žemės; kai kada naktinis paukštis apsukdavo ratą jai aplink galvą. Kaimynų šunys, išgirdę ją bėgant, ėmė už kits kito loti, vienas dargi, peršokęs per griovį, ją pasivijo ir taikėsi įkąsti, bet ji atsigręžusi taip suriko, jog jis išsigandęs spruko šalin, įlindo į būdą ir nutilo.

Kai kur jaunų kiškių šeima laigė po lauką, tačiau, pamatę atlekiant tą pašėlusią bėglę, panašią į išprotėjusią Dianą, baikštūs žvėreliai lėkė slėptis kur įmanydami; vaikai ir motina glaudėsi susigūžę kokioje vagutėje, o tėvas dūmė, kiek kojos nešė, ir tik protarpiais jo šokuojantis šešėlis su stačiomis ausimis šmėsčiojo ties nusileidžiančiu mėnuliu, kuris dabar jau buvo visai prie žemės ir švietė į lygumą gulsčiai, it didelis žibintas, pastatytas lauke, pačiame regimojo ploto krašte.

Žvaigždės blėso dangaus gelmėse; kai kurie paukšteliai jau pypčiojo; ėmėsi diena. Mergina priilsusi šniokštavo ir, kai saulė prasiveržė pro purpurinius rytus, sustojo.

Jos pamuštos kojos atsisakė toliau eiti. Bet šit ji pamatė kūdrą, didelę kūdrą; jos stovimas vanduo raudonuose rytmečio atšvaituose atrodė kaip kraujas; jinai, ranką prie širdies spausdama, šlubčiodama, ėjo kojų pasimirkyti.

Ji prisėdo ant kemso, nusimetė sunkias klumpes, pilnas žemių, nusimovė kojines ir įmerkė pamėlynijusias blauzdas į ramų vandenį, iš kurio retkarčiais kilo burbuliukai.

Maloni vėsa kilo per ją visą, nuo padų iki gerklės;, tik staiga, kai ji taip žiūrėjo į tą gilią kūdrą neatitraukdama akių, jai užėjo kvaitulys, nesuvaldomas noras pasinerti visai. Čia būtų baigtos jos kančios, baigtos amžinai. Ji nebegalvojo apie savo vaiką, ji tik norėjo ramybės, visiško atilsio, nebepabundamo miego. Tada ji atsistojo, iškėlė rankas, žengė du žingsnius pirmyn. Dabar jau vanduo siekė pusiau šlaunų, jau buvo bepuolanti gilumon, tik šit pajuto, kaip apie kulkšniukus jai kažkas gelte gelia, iššoko atgal ir ėmė rėkti kaip padūkusi, nes jos kojos nuo kelių iki galų pirštų buvo apkibusios dideliausiomis juodomis siurbėlėmis, geriančiomis josios gyvastį, puntančiomis, prisisegusiomis prie jos kūno. Jai stigo drąsos prisiliesti prie jų, ji tiktai rėkė nesavu balsu. Važiavo kažkur laukų keliu vienas ūkininkas ir, išgirdęs jos tokį riksmą, atėjo pažiūrėti, kas čia dedasi. Jis nutraukiojo po vieną siurbėles, patrynė sužeistas vietas žolėmis ir įsisodinęs pavėžino merginą iki namų.

Dvi savaites ji praleido lovoj, paskui, kai jau vieną rytą atsikėlė ir išėjusi atsisėdo priešais duris, žiūri — šeimininkas išdygo priešais ją.

— Na, tai kaip, — klausė jis, — sutarta?

Ji išsyk neatsakė nieko, bet kai jis vis taip stovėjo ir žiūrėjo veriamai, ji sumiknojo:

— Ne, šeimininke, aš negaliu.

Tada jis užsidegė staiga:

— Negaliu, negaliu — tai kas tau yr, kad negali?

Ji pradėjo verkti ir tik kartojo:

— Negaliu.

Pažiūrėjo į ją įsispyręs ir suriko tiesiai į veidą:

— Tai, matyt, kavalierių turi?

Ji, drebėdama iš gėdos, sumurmėjo:

— Gal taip ir yra.

Vyriškis, išraudęs kaip lauko aguona, žodžio dorai nebepratardamas iš pykčio, užriko:

— Aha! Tu prisipažįsti, nenaudėle! O kas jis toks, tas paukštelis mielas? Basakojis koks nors, kiauraklynis, valkatūzas, badadvėsys? Kas, sakyk?!

O kad ji vis tylėjo:

— Ha! Nenori sakyti... Tai aš tau pasakysiu: Žanas Bodiu?

Ji sušuko:

— Ne ne, ne jis!

— Tai Pjeras Martenas?

— O ne, šeimininke!

Ir jis įnirtingai varė iš eilės visus apylinkės bernus, o ji vis neigė, sielvarto prislėgta, ir vis mėlynos prikyštės kampu akis šluostėsi. Bet jis kamantinėjo neatlyždamas, su žvėrišku atkaklumu, draskė josios širdį, norėdamas išplėšti paslaptį, kaip medžioklės šuo kad užsispyręs visą dieną kasa urvą, norėdamas iš jo dugno ištraukti gyvą daiktą, kurį ten užuodžia. Staiga jis sušuko:

— Chė, po velnių, taigi tai Žakas, pernykštis mano bernas; buvo juk kalbų, kad jis tave šnekindavęs ir kad judu buvot žadėję vestis?

Roza neteko žado; veidas kraujų pritvinko iki tamsio; ašaros dingo vienu mirksniu — nunyko nuo skruostų kaip vandens lašai nuo raudonų špižių. Ji šaukė:

— Ne, ne jis, ne jis, ne!

— Kaži, ar tik nemeluoji, ką? — kvotė gudreiva ūkininkas, užjutęs siūlo galą.

Ji atsakė kuo greičiausiai:

— Prisiekiu jums, prisiekiu...

Ji ieškojo kuo prisiekti, nedrįsdama šauktis šventenybių.

Jis ją nutraukė:

— Taigi jis sekiojo tave po visus kampus ir valgyte valgė tave, kada tik prie stalo sėdėjom. Jam tu ir būsi pasižadėjusi, ar ne?

Šį kartą mergina pažiūrėjo tiesiai į veidą savo šeimininkui:

— Ne, jokiu būdu, jokiu būdu, ir aš prisiekiu jums Ponu Dievu, kad tegu jis šiandien pat ateina ir prašo tekėti— neisiu už jo.

Ji atrodė tokia nuoširdi, jog šeimininkas sudvejojo. Ir šnekėjo toliau, tarsi pats save klausdamas:

— Jeigu tas ne, tai kas tada? Bėdos tau neatsitiko, būtumėm žinoję. O jei praėjo be nieko, tai negalimas daiktas, kad samdyta mergaitė atsakytų šeimininkui šiaip sau. Čia kažkas yra.

Ji nebeatsakinėjo, ji vos begalėjo atgauti kvapą.

Jis dar paklausė:

— Tai nenori, ir gana?

Ji atsiduso:

— Negaliu, šeimininke.

Ir jis nuėjo sau.

Ji manė, kad jau praslinko debesis, ir likusią dienos dalį praleido beveik rami, bet taip nuvargusi ir išsisėmusi, tartum nuo pat aušros buvusi pakinkyta kuliamosios sukti vietoj seno kuino.

Vakare atgulė, kai tik galėjo, ir tučtuojau užmigo.

Apie vidurnaktį nubudo, pajutusi, kad kažkieno rankos grabinėjasi prie jos lovos. Ji pašoko nusigandusi, bet tuoj pažino šeimininko balsą. Jis sakė:

— Nebijok, Roza, čia aš, ateinu pas tave pasišnekėti.

Ji iš pradžių nustebo; paskui, matydama, kad jis taisosi pas ją po antklode, suprato ko jam reikia, ir ėmė labai drebėti, pasijutusi viena patamsyje, mieguista ir visiškai nuoga, ir patale, šalia šio vyriškio, kuris jos geidžia. Ji, žinoma, nesidavė, bet ir priešinosi ne per smarkiai, nes turėjo grumtis su savo pačios instinktu, kuris visada galingas primityviose prigimtyse; ją kovojančią mažai tegalėjo paremti valia, kuri vangios, neenergingos padermės žmonių nėra tvirta. Ji gręžiojosi čia į pasienį, čia į kambarį, vengdama bučinių, nes šeimininkas savo lūpomis ieškojo jos lūpų, ir jos kūnas rangėsi po apklotu, įnervintas kovos. Jis, geismu apsvaigęs, darėsi šiurkštus. Vienu staigiu mostu nubloškė antklodę šalin. Ji pajuto, kad priešintis nebevalioja. Ji iš gėdingumo užsiėmė veidą rankomis, stručio būdu slėpdamasi, ir nustojo gintis.

Šeimininkas pas ją išbuvo visą naktį. Kitą vakarą ir vėl atėjo, o paskui ėjo kasdien.

Juodu gyveno kaip pats su pačia.

Vieną rytą jis pasakė:

— Einu paduot užsakų, kitą mėnesį kelsim vestuves.

Ji nesakė nieko. Ką ji galėjo sakyti? Ir nesipriešino.

Ką ji galėjo daryti?