Ги Мопассан - Alyvų laukas

Aplinkos žmonės pradėjo plepėti dėl šio dalyko, erzino ją, kad gal turinti kavalierių, klausė, ar jis esąs gražus, ar didelis, ar turtingas, kada gi būsiančios vestuvės, o kada krikštynos? Ir ji slėpdavosi nuo žmonių ir išsiverkdavo viena, nes tokie klausimai ją badė kaip adatos.

Stengdamasi prasiblaivyti nuo savo širdperšos, ji ėmė padūkusiu uolumu darbuotis ir, nuolat galvodama apie vaiką, vis ieškojo, kaip jam sudėti daugiau pinigų.

Ji nusistatė dirbti taip daug, kad šeimininkas pasijustų priverstas pridėti jai algos.

Ir šit pamažu ji viena suėmė visą namų ruošą, paprašė atleisti antrąją samdinę, nes toji pasidarė nebereikalinga, kai ji dirbo už dvi; ji taupė duoną, alyvą ir žvakes, taupė grūdus, beriamus vištoms, taupė pašarą, kad gyvuliams nebūtų duodama per daug. Ji taip šykštėjo šeimininko pinigų, tartum tai būtų jos pačios labas; ji sugebėjo pirkti pigiai, parduoti brangiai, kas iš ūkio ėjo, ji nesidavė apmaunama visokiems gudreivoms, siūlantiems savo dirbinius, užtat jai vienai buvo pavesti visi pirkimai ir pardavimai, šeimynos darbų priežiūra, ūkio išteklių žinia; nedaug laiko tepraėjo, ir ji pasidarė būtiniausias žmogus ūkyje. Ji taip budria akimi žiūrėjo aplinkui save, jog ūkis, jos prižiūrimas, ėmė nuostabiai tarpti. Per dvi mylias aplinkui žmonės kalbėjo apie „Valeno samdinę“, o pats Valenas visiems sakė:

— Tokia samdinė tai vertesnė ir už auksą.

Tuo tarpu laikas ėjo ir ėjo, o josios alga vis tebebuvo ta pati. Šeimininkui jos didelis uolumas rodėsi savaime suprantamas dalykas: taip ir turi būti, kiekviena sąžininga samdinė turinti taip dirbti, taip ji gerą valią parodanti. Ji ėmė su kartėliu galvoti: kas iš to, kad šeimininkas jos dėka gauna kas mėnuo penkiasdešimt ar šimtą ekiū viršaus, jeigu ji pati algos tegauna du šimtus keturiasdešimt frankų per metus, nei daugiau, nei mažiau.

Ji apsisprendė prašyti, kad pridėtų algos. Tris kartus ji tuo reikalu ėjo pas šeimininką, bet nuėjusi kiekvienąsyk kalbėjo apie ką kita. Jai buvo kaip ir gėda reikalauti pinigų, lyg tai būtų koks nepadorus dalykas. Galų gale, nutaikiusi, kai šeimininkas vienas pusryčiavo virtuvėje, ji, labai varžydamasi, pasakė jam, kad norėtų pakalbėti apie savus reikalus. Jis nustebęs pakėlė galvą, abi rankas pasidėjo ant stalo — vienoje laikė peilį smaigaliu į viršų, kitoje duonos kąsnį — ir žiūrėjo įdėmiai į savo samdinę. Ji nuo jo žvilgsnio visiškai sumišo ir paprašė savaitės atostogų nuvykti į savo tėviškę, nes truputį negaluojanti. Jis sutiko nieko nelaukęs; paskui, pats varžydamasis, pridūrė:

— Man irgi reikia su tavim pasikalbėti, kai pargrįši.

Vaikelis baigė aštuntą mėnesį; ji nepažino jo. Jis dabar buvo rausvutis visas, riebulis, kaip kimšte prikimštas, panašus į gyvą riebumynų maišiuką. Jo pirščiukai, išsikėtę per vešlumą, ramiai krutėjo, reikšdami akivaizdų pasitenkinimą. Ji puolė ant jo kaip žvėris ant grobio ir ėmė jį glamonėti taip smarkiai, jog vaikas pradėjo rėkti išsigandęs. Tada ji pati pravirko, kad vaikas motinos nepažįsta ir tiesia rankutes į žindyvę, kai tik ji prieina.

Betgi jau nuo rytojaus dienos jis priprato prie jos ir juokėsi ją pamatęs. Ji nešiojosi jį po lauką, lyg patrakusi lakstė su juo ištiestose rankose, sėdinėjo paunksnyje po medžiais; tenai, pirmą kartą savo gyvenime, ji atvėrė širdį kitam žmogui, niekis, kad tas kitas nieko nesuprato, — ji kalbėjo jam apie savo sielvartus, apie savo darbus, rūpesčius, viltis ir be atlydos kamavo jį savo smarkiais ir nuožmiais mylavimais.

Jai buvo begalinis džiaugsmas gniaužyti jį savo rankose, maudyti jį, valkstyti; ji net laiminga jausdavosi, gavusi jį apkuopti, kai apsidirbdavo mažų vaikų būdu, nes toji labai jau šeimyniška ruoša tarsi stiprino josios motinystę. Ji be paliovos žiūrėjo į jį ir tik stebėjosi, kad šit čia josios vaikas, ir, šokindama jį tarp rankų, kartojo pusbalsiu: „Mano mažiulis, mano mažiulis“.

Ji kūkčiojo visą kelią, grįždama į savo tarnybos vietą. Vos spėjo parvažiuoti, jau šeimininkas pasivadino ją į savo kambarį. Ji įėjo, labai stebėdamasi ir jaudindamasi, nežinodama kodėl.

— Sėskis čia, — tarė jis.

Ji atsisėdo. Kurį laiką juodu sėdėjo šalimais, abu sutrikę, neįmanydami kur rankų dėti nė ką su jomis veikti, nežiūrėdami kits į kitą, kaip paprastai sodžiaus žmonės.

Šeimininkas, stambus keturiasdešimt penkerių metų vyras, dvi žmonas palaidojęs, smagaus būdo ir visad savo protu gyvenąs ūkininkas, aiškiai varžėsi, o tai nebuvo jam būdinga. Galų gale jis ryžosi kalbėti, truputį užuominomis, truputį užsikirsdamas ir žiūrėdamas kažkur toli į laukus.

— Roza, — tarė jis, — ar tu dar niekad negalvojai, kaip tau reiks gyventi?

Ji išblyško kaip giltinė. Matydamas, kad ji nieko neatsako, jis varė toliau:

— Tu — merga žodžio verta, rimta, darbšti, taupi. Turėti tokią kaip tu žmoną būtų tikra laimė vyrui.

Ji vis taip pat sėdėjo nekrustelėdama, išsigandusiomis akimis, net nesistengdama suprasti, kas jai sakoma, — taip susimaišė jai viskas galvoje, tarsi užeinant dideliam pavojui. Palaukęs valandžiukę, jis dėstė vėl:

— Matai, ūkis be šeimininkės tarpti negali, net ir su tokia samdine kaip tu.

Po to nutilo, nežinodamas, ką daugiau kalbėti; Roza žiūrėjo į jį tokiu išsigandusiu veidu, tarsi priešais ją sėdėtų galvažudys, o ji būtų pasirengusi šokti ir dumti laukan, jei tik jis pajudės nors truputėlį.

Galiausiai, po kokių penkių minučių, jis klausė:

— Na, tai kaip: ar nori?

Ji, iškvėšusi galutinai, tarė:

— Ko, šeimininke?

Jis subruzdo:

— Taigi tekėt už manęs, kad tave kur velniai!

Ji ūmai pašoko ir vėl krito ant kėdės kaip pakirsta ir sėdėjo vėl nepakrutėdama, tarytum staiga ištikta dideliausios nelaimės. Šeimininkas ėmė pagaliau nekantrauti:

— Na, ko tau dar reikia?

Ji žiūrėjo į jį įsispyrusi, apdujusiu žvilgsniu; paskui staiga jai pabiro ašaros, ir ji dusdama pakartojo dusyk:

— Negaliu, negaliu!

— Kodėl gi? — klausė jis. — Tu, žinai, nebūk kvaila; duodu tau laiko apsigalvoti iki rytdienos.

Ir jis pasiskubino išeiti, jausdamasis tartum kalną nuo savęs nuvertęs po šito pareiškimo, itin jam keblaus, ir neabejodamas, kad rytoj jo samdinė priims siūlymą, kuris jai yra netikėtas, o jam — be galo pelningas, nes jis taip įsitaisytų visam gyvenimui moterį, nešančią kur kas daugiau naudos, negu dalingiausia apylinkėje nuotaka.

Šiuo atveju, beje, negalėjo būti kalbos apie nelygias vedybas, nes kaime visi daugiau mažiau lygūs: ūkininkas aria taip pat, kaip ir jo bernas, kuris dažniausiai irgi tampa šeimininku vieną gražią dieną, o samdinės merginos nuolat išvirsta šeimininkėmis, ir niekas nepasikeičia nei jų gyvenimo būde, nei papročiuose.

Roza nebuvo atgulusi tą naktį. Ji krito sėdomis ant lovos ir neturėjo jėgų net verkti — taip buvo prislėgta. Ji nė nepajudėjo, nė savo kūno nebejautė, ir jos mintys buvo taip iškedentos, kaip matracų meistrai kad vilnas kedena savo padargais.

Tiktai tarpais jai pavykdavo sugauti savo minčių skutus, ir ji baisėjosi pagalvojusi, kas gali jai atsitikti.

Jos baimės vis augo, ir kiekvieną kartą, kai miegančių namų tyloje grubus virtuvės laikrodis imdavo mušti valandas, ją išpildavo šaltas prakaitas. Galva sukosi, košmarai sekė po kits kito, žvakė, baigusi degti, užgeso; tada jai užėjo kliedas, tas lakusis kliedas, kurio pagauti kaimo žmonės manosi esą užgriūti pikto likimo, turį bėgti iš namų, turį išsilenkti, išvengti nelaimės, nelyginant laivas jūroje kad stengiasi išsilenkti audros.