Ги Мопассан - Alyvų laukas

Visa gamtoje jam atrodė sukurta absoliučia ir nuostabia logika. „Kodėl“ ir „todėl“ nuolatos vienas kitą atsverdavo. Aušros sukurtos tam, kad žmogui būtų džiugu prabusti, dienos — brandinti javus, lietus — jiems palaistyti, vakarai — pasiruošti miegui, o tamsios naktys — miegoti.

Keturi metų laikai tobulai atitiko visus žemdirbystės reikalavimus, ir niekad kunigui nebūtų kilęs įtarimas, kad gamta neturi jokių sąmoningų tikslų ir kad, priešingai, visa kas gyva yra palenkta griežtiems epochos, klimato ir medžiagos dėsniams.

Bet jis nekentė moters, nekentė nesąmoningai, ir instinktyviai ją niekino. Jis dažnai kartodavo Kristaus žodžius: „Moterie, kas yra bendra tarp tavęs ir manęs?“ Ir pridurdavo: „Atrodo, kad pats Dievas buvo nepatenkintas tuo savo kūriniu“. Moteris kunigui Marinjanui buvo tas „dvylika kartų nešvarus vaikas“ 4, apie kurį kalba poetas. Ji buvo gundytoja, kuri suvedžiojo pirmąjį žmogų ir kuri iki šiol varo savo nuodėmingą darbą, tebebūdama silpnutė, pavojinga, paslaptingai jaudinanti. Ir dar labiau negu jų pragaištingo kūno nekentė jų mylinčios sielos.

Dažnai jis jausdavo jų meilę, besiveržiančią į jį, ir nors buvo įsitikinęs esąs nepažeidžiamas, piktindavosi šituo geismu mylėti, visada kankinančiu moters sielą.

Jo nuomone, Dievas sukūrė moterį tik vyrui gundyti ir jam išbandyti. Prie jos artintis reikią atsargiai ir apdairiai, kad nepakliūtum į spąstus. Ir iš tikrųjų moteris esanti panaši į spąstus, nes jos rankos ištiestos apkabinimams, o lūpos pravertos pabučiavimams.

Atlaidus buvo tik vienuolėms, kurias skaistybės įžadai paversdavo beginklėmis; bet ir su jomis jis elgdavosi atšiauriai, nes ir jų sukaustytų širdžių, nužemintų širdžių gelmėse jausdavo tą amžinąjį švelnumą, kuris ir jį patį pasiekdavo, nors ir buvo kunigas.

Jis jautė tą švelnumą jų pamaldžiame, drėgname žvilgsnyje, visai kitokiame negu vyrų vienuolių žvilgsnis, jų ekstazėse, į kurias įsiskverbdavo ir jų lytis, jų meilės polėkiuose Kristui, kiuriais jis piktindavosi, nes tai buvo moteriška, kūniška meilė. Jautė tą prakeiktąjį švelnumą net jų paklusnume, jų balso švelnume, kai jos kalbėdavo, jų nuleistose akyse ir jų nuolankiose ašarose, kai jis atšiauriai jas mokydavo.

Išėjęs iš vienuolyno, nusipurtydavo sutaną ir nužingsniuodavo plačiu žingsniu, tarsi būtų bėgęs nuo pavojaus.

Jis turėjo dukterėčią, kuri gyveno su motina kaimynystėje. Vis kalbindavo ją stoti į gailestingųjų seserų ordiną.

Jinai buvo gražutė, vėjavaikė ir pašaipūnė. Kai kunigas jai droždavo pamokslą, ji juokdavosi; ir kai jis supykdavo, ji karštai imdavo jį bučiuoti, glausdama prie širdies, o jis nesąmoningai stengdavosi išsilaisvinti iš glėbio, nors vis dėlto patirdavo saldų džiugesį ir sielos gelmėse prabundantį tėviškumo jausmą, kuris rusena kiekvieno vyro širdyje.

Vaikštinėdamas su ja laukų keleliais, dažnai kalbėdavo jai apie Dievą, savąjį Dievą. Ji beveik nesiklausydavo ir žiūrėdavo į dangų, į žoles, į gėles su tokiu gyvenimo džiaugsmu, kuris trykšdavo jai iš akių. Kartais ji vaikydavosi skrendantį drugelį ir, sugavusi jį, sakydavo:

— Žiūrėk, dėde, koks jis gražus, norėčiau jį pabučiuoti.

Ir tasai noras pabučiuoti kokią nors peteliškę arba alyvų žiedelį kunigą erzindavo, keldavo nerimą, piktindavo, nes čia ir vėl pasireikšdavo toji neišraunama meilė, amžinai slypinti moterų širdyje.

Ir štai vieną dieną zakristijono žmona, kuri šeimininkavo kunigui Marinjanui, atsargiai jam pranešė, kad dukterėčia turinti mylimąjį.

Jis baisiai dėl to susijaudino ir sustingo vietoje taip, kaip buvo, — išsimuilinęs veidą, nes ruošėsi skustis.

Atsipeikėjęs ir galėdamas vėl samprotauti ir kalbėti, jis sušuko:

— Tai netiesa, jūs meluojate, Melani!

Bet kaimietė pridėjo ranką prie širdies:

— Tenubaudžia mane Viešpats Dievas, jei aš meluoju, kunige klebone. Aš jums sakau, kad ji išeina kas vakaras, kai jūsų sesuo užmiega. Jie būna paupyje. Jums tik reikia nueiti ten tarp dešimtos valandos ir vidurnakčio.

Jis paliovė gramdęs smakrą ir ėmė smarkiai vaikščioti po kambarį, kaip visuomet, kai rimtai ir giliai mąstydavo. Vėl pabandęs skustis, jis tris kartus įsipjovė — nuo nosies iki pat ausies.

Visą dieną jis tylėjo, degdamas pykčiu ir apmaudu. Prie jo, kunigo, pasibaisėjimo nenugalima meile prisidėjo dar ir nepaprastas įžeidimas dvasiško tėvo, globėjo, sielos vadovo, kurį mergiščia apgavo, apvylė, apsuko. Jį apvaldė egoistinis sielvartas tėvų, kuriems duktė praneša pasirinkusi vyrą be jų atsiklausimo ir pritarimo.

Papietavęs bandė paskaityti, bet neįstengė. Ir erzinosi vis labiau ir labiau. Kai laikrodis išmušė dešimtą, jis pasiėmė lazdą, baisią ąžuolinę kuoką, kurią visuomet imdavo eidamas naktį pas ligonį. Šypsodamasis apžiūrinėjo didžiulį mietą, grasinamai pasukinėjo jį savo tvirta valstiečio ranka. Paskui staiga pakėlė lazdą ir grieždamas dantimis tvojo per kėdę taip, jog jos atlošas perskilo ir nukrito ant grindų.

Jis atidarė duris, norėdamas išeiti, bet sustojo ant slenksčio, nustebintas tokio mėnesienos spindėjimo, koks retai pasitaiko.

Kadangi buvo apdovanotas egzaltuota siela, tokia siela, kokią turbūt turėjo bažnyčios tėvai, tie svajingi poetai, staiga jis viską užmiršo, sujaudintas didingo ir tylaus šviesios nakties grožio.

Mažame sodelyje, užlietame švelnia šviesa, eilė vaismedžių metė alėjoje vos vos žaluma apsidengusių šakų šešėlį. Milžiniškas išsikerojęs skirpstas namo pasienyje skleidė puikų saldų kvapsnį, ir atrodė, kad šiltą ir šviesų vakarą visur plevena kažkokia kvapni dvasia.

Jis ėmė dideliais gurkšniais traukti į save orą, gardžiuodamasis juo, kaip girtuokliai gardžiuojasi vynu, ir nuėjo lėtu žingsniu, susižavėjęs, susijaudinęs, beveik pamiršęs savo dukterėčią.

Vos tik atsidūręs kaime, sustojo pasigėrėti lyguma, visa užtvinusia šita meilinga, švelnia šviesa ir skendinčia sidabriniame giedros nakties rūke. Varlės be perstojo skardeno trumpais metaliniais garsais, o toli toli suokė lakštingalos, kurių muzika savaime verčia svajoti, toji lengva, virpanti muzika, sukurta pabučiavimams mėnesienos vilionėse.

Kunigas vėl ėmė eiti, pats nežinodamas kodėl jau suminkštėjusia širdim. Jis pasijuto lyg ir nusilpęs, lyg staiga netekęs jėgų. Panoro atsisėsti, pasilikti čia, mąstyti, žavėtis Dievu, gėrėdamasis jo kūriniais.

Tolėliau, išilgai upelio, vinguriavo eilė tuopų. Lengvutis rūkas lyg baltas garas, nusidabrintas mėnulio spindulių, buvo pakibęs viršum šlaitų, apgaubęs sraunų vandenį tarsi savotiška lengvutė, permatoma skraistė.

Kunigas dar sykį sustojo; jo sielą iki gelmių persmelkė nenugalimas, vis labiau jį apimantis graudulys.

Staiga jį pagavo abejonė, neaiškus nerimas; jis pajuto kylančius klausimus, kuriuos sau kartais keldavo.

Kodėl Dievas visa tai sukūrė? Jei naktis yra skirta miegui, nesąmoningam poilsiui, ramybei, visko užmiršimui, kodėl ją padarė žavesnę negu dieną, švelnesnę negu aušros ir vakarai, ir kodėl šitas šviesulys, taip iš lėto slenkąs ir toks žavingas, poetiškesnis už saulę, toks švelnus, jog atrodo skirtas apšviesti tam, kas per daug švelnu ir slaptinga dienos šviesai; kodėl jis padaro permatomas nakties tamsybes?

Kodėl pats puikiausias paukštelis giesmininkas ne ilsisi kaip visi kiti, o pradeda suokti virpančiose sutemose?

Kam šita lengvutė skraistė, užtiesta pasaulyje? Kam tie širdies virpėjimai, tas sielos nerimas, toji negalė visame kūne?