Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Na, močiut, kaip jūsų sveikatėlė? Kaip laikotės?

— Neblogai. O jūs, pone Prosperai?

— Et, kartais užeina negalės; o šiaip — puikiausia.

— Na ir ačiū dievui.

Ji nutilo. Šiko žiūrėjo, kaip ji triūsia. Jos pirštai, lenkti, gumbuoti, šiurkštūs kaip krabo žnyplės, graibė tarytum replėmis iš lėkštės pilkšvas bulves; ji jas vikriai sukiojo, ir iš po seno peilio, kurį laikė kitoje rankoj, driekėsi ilgi lupenų kaspinai. Kai jau bulvė visiškai pagelsdavo, mesdavo ją į kibirą su vandeniu. Trys įsidrąsinusios vištos viena paskui kitą prisiartindavo ligi pat jos sijono, pastverdavo lupeną ir greitai cipendavo šalin, snape įsikandusios grobį.

Šiko tarytum ko varžėsi, svyravo; jis lyg ir turėjo ką pasakyti, bet žodžiai vis niekaip nesprūdo pro lūpas. Pagaliau ryžosi paklausti:

— Sakykit, močiute Magluar...

— Kuo galiu jums patarnauti?

— Tai, vadinasi, jūs nenorit man parduoti savo ūkio?

— To tai jau ne. Ir negalvokit apie tai. Kas pasakyta — pasakyta. Verčiau ir nekalbėkim.

— Bet aš suradau būdą, kaip sutvarkyti šį reikalą taip, kad mums abiem būtų nauda.

— Kaip tat?

— Ogi šit kaip. Jūs man jį parduodat — ir vis dėlto jis lieka jūsų. Nesuprantat? Tai paklausykit, aš paaiškinsiu.

Senė liovėsi skutusi bulves ir iš po susiraukšlėjusių vokų įsmeigė į smuklininką savo žvitrias akis.

Jis traukė toliau:

— Reikalas šit koks. Aš jums mokėsiu kas mėnuo po šimtą penkiasdešimt frankų. Girdit: kas mėnuo atvešiu jums čion savo vežėčiom trisdešimt ekiū po šimtą sū. Šiaip niekas čia nepasikeis, ničniekas: jūs pasiliekat savo namuos, dėl manęs jūs neturėsit jokio vargo, jūs man nieko neskolinga. Jūs tik imsit mano pinigus. Na, kaip jums tat patinka?

Jisai žiūrėjo į ją džiaugsmingu, patenkintu veidu. Senė jį stebėjo su nepasitikėjimu, stengdamasi suvokti, kur čia spąstai. Ji paklausė:

— Tai man apsimoka. Bet kokia gi jums iš to nauda? Juk fermos jūs negaunat?

Jis kalbėjo toliau:

— Dėl to nekvaršinkit sau galvos. Jūs liekate čia tol, kol Dievas leis jums gyventi. Būsit kaip savo namuose. Tik sudarysite pas notarą sutartėlę, kad po jūsų mirties ferma atitenka man. Vaikų jūs neturit, o sūnėnai jums mažai terūpi. Na, tai kaip? Sutinkat? Kol jūs gyva — ūkis jūsų, ir aš jums moku kas mėnuo trisdešimt ekiū po šimtą sū. Tai jums gryniausias pelnas.

Senė klausėsi nustebusi, apimta nerimo, bet sykiu ir kniečiama pagundos. Ji atšovė:

— Aš neatsisakau, bet tik turiu dar apsigalvoti. Užsukit pas mane pasikalbėti apie kitą savaitę. Apsisvarsčiusi duosiu jums atsakymą.

Ir ponas Šiko išvažiavo patenkintas kaip karalius, kurs ką tik užkariavo valstybę.

Močia Magluar susimąstė. Sekančią naktį ji nemiegojo. Keturias dienas ji svyravo ir jautėsi lyg drugio krečiama. Ji nuuodė čia kažin ką negero, bet mintis apie trisdešimt ekiū kas mėnuo, apie tas puikias monetas, kurios ims byrėti jos prijuostėn, kurios pasipils lyg iš dangaus, net ir piršto nepajudinus, — be paliovos kamavo ją.

Tada ji nuvyko pas notarą ir išdėstė savo reikalą. Jis patarė jai priimti Šiko pasiūlymą, bet vietoj trisdešimt ekiū pareikalauti penkiasdešimt, nes jos ūkis mažių mažiausia esąs vertas šešiasdešimties tūkstančių frankų.

— Jeigu jūs pragyvensit dar penkiolika metų, — kalbėjo notaras, — tai ir tada jis tebus jums sumokėjęs už ūkį tik keturiasdešimt penkis tūkstančius frankų.

Senė sudrebėjo, pagalvojusi apie penkiasdešimt ekiū po šimtą sū kas mėnuo; bet jinai vis dar nepasitikėjo, baiminosi aibės nenumatytų dalykų, paslėptų gudrybių, ir niekaip nesiryžo išeiti, ligi pat vakaro berdama notarui klausimus. Galų gale ji paprašė sudaryti aktą ir grįžo namo visai sugniužusi, tarytum būtų išgėrusi keturis ąsočius šviežio sidro. Kai Šiko atvyko pasiteirauti atsakymo, po ilgų prašymų ji pareiškė nesutinkanti; bet sykiu ją ėmė baimė, kad jis atsisakys duoti penkiasdešimt monetų po šimtą sū. Pagaliau, jam vis neatlyžtant, ji išdėjo savo reikalavimus.

Jis net pašoko iš nusivylimo ir atsisakė juos priimti. Tuomet senė, norėdama jį įtikinti, ėmė aiškinti, kad jai nedaug beliko gyventi.

— Aš nepatversiu ilgiau kaip penketą šešetą metų, būkit tikri. Man jau septyniasdešimt treti metai, ir mažai beturiu jėgų. Aną vakarą maniau, kad jau ateina man galas. Atrodė, kad vidurius kas verčia lauk. Teko mane nešte nunešti lovon.

Bet Šiko nesidavė ant šios meškerės.

— Gana, gana, senos pasakos; jūs stipri kaip bažnyčios bokštas. Jūs išgyvensit mažiausiai šimtą dešimt metų. Esu tikras, kad jūs dar mane palaidosit.

Visą dieną juodu sugaišo besiginčydami. Bet kadangi senė nenusileido, smuklininkas sutiko pagaliau duoti penkiasdešimt ekiū. Rytojaus dieną jis pasirašė aktą. Ir močia Magluar išsiderėjo sau dar dešimtį ekiū magaryčių.

Prabėgo treji metai. Senukė laikėsi kuo puikiausiai. Jinai tarytum nepaseno nė viena diena, ir Šiko siuste siuto. Jam atrodė, kad moka šią rentą visą amžių, kad jį apgavo, apsuko, apiplėšė. Retkarčiais apsilankydavo pas fermerę, panašiai kaip liepos mėnesį einama į laukus pasižiūrėti, ar jau pribrendę javai dalgiui. Jinai jį pasitikdavo pašaipiu žvilgsniu, tarytum džiaugdamasi, kad iškrėtė jam puikų pokštą, ir jis skubėdavo lipti atgal į savo brikutę murmėdamas:

— Ir giltinė tavęs nerauna, sena džiūsna!

Jis nežinojo kas daryti. Matydamas senę, būtų įmanęs ją pasmaugti. Jautė jai žiaurią, slaptą neapykantą, apvogto kaimiečio neapykantą. Tada jis ėmė ieškoti išeities.

Kartą jis užvažiavo pas ją, linksmai trindamas rankas, panašiai kaip ir anąsyk, kada pasiūlė jai sudaryti sutartį. Valandžiukę pasišnekėjęs paklausė:

— Sakykit, močiute, kodėl jūs niekad neužsukat pas mane pietų, kai būnat Eprevilėj? Žmonės visaip apie mus nuplepa: sako, kad mudu jau nebe draugai, ir man tai skaudu girdėti. Jūs žinot, kad pas mane vaišės nemokamos. Aš nepagailėsiu jums pietų. Kai tik turėsite ūpo, užsukit pas mane be ceremonijų — man bus labai malonu.

Močios Magluar nereikėjo antrąkart kviesti; po dviejų dienų nuvažiavusi į turgų su savo bernu Selestenu, ji nesivaržydama pastatė arklį į pono Šiko tvartą ir pareikalavo žadėtųjų pietų. Smuklininkas, nušvitęs džiaugsmu, priėmė ją kaip ponią, padavė viščiuką, vėdarų, dešros, avienos ir lašinių su kopūstais. Bet ji beveik nieko nevalgė, nuo pat jaunystės būdama santūri, visuomet tenkindamasi šlakeliu sriubos ir riekute duonos su sviestu.

Šiko vis ragino ją. Bet ji net ir vyno negėrė. Atsisakė ir kavos.

Jis paklausė:

— Bet stikliuką konjako jūs sutiksit išgerti?

— O, tą tai sutinku, neatsisakau.

Ir jis šūktelėjo iš visų plaučių, kad net per visą smuklę nuskambėjo:

— Rozalija, atnešk čion konjako, bet tik to, paties geriausiojo.

Pasirodė tarnaitė, laikydama rankoje ilgą butelį, papuoštą popieriniu vynuogių lapu.

Jis pripylė dvi taureles.

— Paragaukit, močiute: tai puikiausias gėrimas.

Ir moterėlė ėmė siurbčioti konjaką po truputį, mažais gurkšneliais, stengdamasi prailginti malonumą. Ištuštinusi savo taurelę ligi paskutinio lašo, ji smaguriaudama pareiškė:

— Taip, iš tikro puikus konjakas!..

Ji nespėjo užčiaupti burnos, kai Šiko ir vėl pripildė taureles. Senė bandė atsisakinėti, bet jau buvo per vėlu, ir jinai pasigardžiuodama, kaip ir pirmąjį sykį, pamažu išsiurbčiojo visą stiklelį.

Tada jis norėjo įsiūlyti jai ir trečiąjį, bet jinai spyriavosi. Jis įkalbinėjo: