Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Eikšekit greičiau, tėvuk: yra gardaus apkepo asamblėjai atšvęsti.

Tada jis instinktyviai pakluso ir atsisėdo, žvilgčiodamas tai į vyriškį, tai į moterį, tai į vaiką. Paskui ėmė pamažu valgyti, kaip ir kasdien.

Viktoras Lekokas jautėsi lyg namie, šnekučiavosi laikas nuo laiko su Selesta, sodinosi ant kelių vaiką ir jį bučiavo. Ir Selesta jam tolydžio dėjo valgio, pylė sidro, šnekėjosi ir atrodė patenkinta. Tėvas Amablis, negirdėdamas, ką jie kalba, neatitraukė nuo jų žvilgsnio. Baigęs vakarieniauti (o jis nieko nevalgė — taip jam buvo koktu), pakilo ir, užuot lipęs ant aukšto, kaip kas vakarą, atsidarė duris ir per kiemą išėjo į laukus.

Jam pasišalinus, Selesta, truputį nerimaudama, paklausė:

— Ką jis čia daro?

Viktoras abejingai atsakė:

— Nesirūpink. Sugrįš, kai pails.

Ir ji ėmė triūsti, suplovė lėkštes, nušluostė stalą, o tuo tarpu vyras ramiai sau vilkosi rūbus. Paskui jis šastelėjo į gilų ir tamsų guolį, kur ji kadaise miegodavo su Sezaru.

Atsidarė trobos durys. Pasirodė tėvas Amablis. Įžengęs apsidairė į visas puses, panašus į seną uodžiantį šunį. Jis ieškojo Viktoro Lekoko. Niekur jo nematydamas, pasiėmė nuo stalo žvakę ir prisiartino prie tamsios įdubos, kurioje numirė jo sūnus. Gilumoje jis pastebėjo žmogų, išsitiesusį po antklode ir jau besnūduriuojantį. Tada kurtinys pamažu apsigręžė, pastatė žvakę atgal ir vėl išėjo kieman.

Selesta baigė ruošą, paguldė sūnų, viską sudėjo į vietą ir laukė, kada irgi galės išsitiesti greta Viktoro, kai sugrįš jos uošvis.

Jinai sėdėjo kėdėje nusvirusiom rankom, rūškanu žvilgsniu.

Kadangi jisai vis negrįžo, ji suniurnėjo nepatenkinta, įtūžusi:

— Dėl to seno dykaduonio mes turėsim sudegint už keturis sū žvakės.

Viktoras atsakė iš savo guolio gilumos:

— Jau daugiau kaip valanda, kai jo nėra; reiktų pažiūrėt, ar jis nemiega ant suolo, ties durim.

Ji atsakė „einu“, atsistojo, paėmė žiburį ir išėjo, prisidengusi ranka akis, kad būtų geriau matyti nakties tamsoje.

Ji nieko nerado ties durimis, nei ant suolo, nei prie mėšlyno, kur tėvukas mėgdavo kartais pasėdėti saulėkaitoj.

Begrįždama atgal ji netyčia pakėlė akis į aukštą obelį, kerojančią ties vartais, ir staiga pastebėjo dvi kojas, dvi žmogaus kojas, kadaruojančias sulig jos veidu.

Ji ėmė siaubingai klykti:

— Viktorai! Viktorai! Viktorai!

Jis atbėgo vienmarškinis. Selesta negalėjo ištarti nė žodžio ir, nugręžusi galvą, kad nematytų, ištiesė ranką, rodydama į medį.

Visiškai suglumęs, jis paėmė žvakę, norėdamas geriau įsižiūrėti, ir tarp apšviestų iš apačios lapų išvydo tėvą Amablį, karantį labai aukštai ant pavadžio.

Kopėčios stovėjo atremtos į obels kamieną.

Viktoras nubėgo atsinešti peilio, įsirangę į medį ir nupjovė virvę. Bet senis buvo jau sustingęs ir iš klaikiai išsišiepusios jo burnos šiurpulingai kyšojo liežuvis.

ANT VANDENS

SUR L’EAU

Aš buvau praeitą vasarą išsinuomojęs mažą kaimo trobelę Senos pakrantėje, už keleto mylių nuo Paryžiaus“ ir eidavau ten kas vakaras miegoti. Po kelių dienų susipažinau su vienu savo kaimynu, trijų ar keturių dešimčių metų žmogumi, kuris buvo gal pats įdomiausias tipas, kokį man iš viso kada teko matyti. Tai buvo senas irstymosi mėgėjas, bet uolus mėgėjas — visada prie vandens, visada ant vandens, visada vandeny. Jis turėjo būti gimęs valtyje, jis ir mirs tikriausiai, paskutinį kartą besiirstydamas.

Vieną vakarą, kai ėjome Senos pakraščiu, paprašiau jį papasakoti savo upeiviško gyvenimo nuotykių. Ir štai mano žmogelis tuoj pagyvėja, pasikeičia, darosi iškalbingas, beveik poetas. Jo širdyje buvo didelė aistra, viską ryjanti, neįveikiama aistra: upė.

— Ak! — tarė jis, — kiek čia man atsiminimų šioje upėje, kurią matote tekančią pro mus! Jūs, gatvių gyventojai, jūs neišmanote, kas yra upė. Bet paklausykit, kaip žvejys taria tą žodį. Jam tai yra kažkas paslaptinga, gilu, nepažįstama, apgaulingų regėjimų ir reiškinių šalis, kur naktį regi daiktus, kurių nėra, girdi garsus, kurių nepažįsti, kur drebi pats nežinodamas ko, lyg eidamas per kapines: juk iš tikro čia yra pačios klaikiausios kapinės, kuriose net ir kapų nežymu.

Žemėje per ankšta žvejui, o santėmyje, kai nėra mėnulio, upė yra beribė. Jūreivis šito nejaučia jūroje. Ji dažnai būna žiauri ir rūsti, tai tiesa, tačiau ji šaukia, riaumoja, ji yra ištikima, ta didžioji jūra; ogi upė yra tyli ir klastinga. Ji negrasina, ji teka visada be triukšmo, ir tas amžinas tekančio vandens judėjimas mane labiau baugina, nekaip aukštosios vandenyno vilnys.

Svajotojai teigia, kad jūra slepia savo gelmėse neaprėpiamas žydrąsias šalis, kur skenduoliai ritinėjasi tarp didžiulių žuvų po keistas girias ir krištolines olas. Upė neturi nieko kito kaip tik juodas sietuvas, kur bet kas pūva dumble. O tačiau ji yra graži, kai blizga tekančioje saulėje ir kai švelniai pleškena savo krantuose, šnarančių meldų priaugusiuose.

Poetas, kalbėdamas apie vandenyną, yra pasakęs:

Vai, kiek jūs gaubiat paslapčių, o marių bangos!

Jūs — siaubas motinų, žmonų ir dukterų!

Tarpusavy jūs šnabždat, duždamos į krantą,

Ir tam, kas jūsų aimanas gūdžias supranta,

Kraupu klausyt dejavimų šiurpių, niaurių.

Taip tai taip, bet aš manau, kad istorijos, kurias šnabžda skurdūs meldynai savo tyliais balseliais, turėtų būti dar klaikesnės už tas niauriąsias dramas, pasakojamas šniokščiančių bangų.

Bet kadangi jūs mane prašėte papasakoti atsiminimų, papasakosiu jums vieną ypatingą nuotykį, prieš kokią dešimtį metų čia pat man įvykusį.

Aš gyvenau, kaip ir dabar, tetos Lafon namuose, ir vienas iš mano geriausių draugų, Lui Bernė, dabar jau metęs irstymąsi, savo tuštybę ir savo nevalyvumą, kad patektų į Valstybės Tarybą, buvo įsikūręs C... kaime, dvi mylios pavandeniui. Mudu visada pietaudavome drauge — čia pas jį, čia pas mane.

Vieną vakarą, grįždamas vienišas ir gana pavargęs, vos bevilkdamas savo sunkią laivę, dvylikos uolekčių jūrinę valtį, kuria visada plaukiodavau naktimis, stabtelėjau kvapo atgauti ties ta vieta, kur prasideda meldynai, ten žemiau, pora šimtų metrų prieš geležinkelio tiltą. Buvo labai gražu, mėnulis spindėjo, upė mirguliavo, oras buvo ramus ir tylus. Toji ramybė mane sugundė; tariau sau, kad būtų gera čia pypkę išrūkyti. Kaip pamaniau, taip ir padariau: tvėriau inkarą ir išmečiau jį į upę.

Valtis, pasileidusi pasroviui, išvyniojo ligi galo visą grandinę, paskui sustojo; aš atsisėdau valties užpakalyje ant savo skrandos, kiek galėdamas patogiau. Nesigirdėjo ničnieko, tik retkarčiais atrodė, lyg nugirsčiau silpnutį, bemaž nejuntamą vandens teliuškenimą į kriaušį, ir įžiūrėjau pakilesnių meldų kuokštes, šmėksančias nuostabiais pavidalais ir tarpais lyg sujudančias.

Upė buvo rami ramutėlė, bet aš jaučiausi sujaudintas tos nepaprastos tylumos, kuri mane supo. Visi gyviai, varlės ir rupūžės, tos nakties pabalių giedotojos, tylėjo. Staiga dešinėje, priešais, kvarktelėjo varlė. Aš krūptelėjau: ji nutilo; nebegirdėjau ničnieko ir sumaniau parūkyti, kad prasiblaškyčiau. Ir, nors buvau pasižymėjęs pypkius, negalėjau rūkyti; po antro dūmo paliko šleikštu, ir lioviausi. Pradėjau niūniuoti; mano balso garsas man buvo koktus; tad išsitiesiau valties dugne ir įsižiūrėjau į dangų. Kurį laiką pagulėjau ramiai, bet greit man sukėlė nerimo lengvi laivelio judesiai. Man pasirodė, kad jis skrieja milžiniškais posūkiais ir paskliundomis, pasiekdamas abu upės krantus; paskui maniau, kad kokia būtybė ar nematoma jėga jį pamažu traukia į dugną ir vėl kelia, o tada vėl paleidžia kristi. Mane blaškė kaip per audrą; aplinkui save girdėjau triukšmą; vienu spyriu pašokau: vanduo žvilgėjo. Buvo visiškai ramu.