Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Aš turiu su jumis pasišnekėti, tėvuk Amabli.

Sezaras smuko pro paliktas praviras duris ir dingo. Jis nieko nenorėjo girdėti — tokia baimė jį apėmė; jis nenorėjo matyti, kaip griūva viltys nuo nepalenkiamo tėvo atkaklumo; bemeilijo kiek vėliau iš karto sužinoti visą tiesą, gerą ar blogą; ir jis išėjo į naktį. Vakaras buvo be mėnulio, be žvaigždžių, vienas iš tų miglotų vakarų, kai oras atrodo pritvinkęs drėgmės. Nesugaunamas obuolių kvapas pleveno ties kiemais, nes tai buvo kaip tik tas laikas, kada skinami labiausiai prinokę, ankstyviniai, kaip sakoma šioje sidro šalyje. Sezarui einant patvarte, pro siaurus langučius į jį mušė karštas kvapas galvijų, sumigusių ant mėšlo; o prie arklidžių jis girdėjo, kaip trypia stoviniuojantys ašvieniai ir triaukši žiaunos, kramtydamos pešamą iš ėdžių šieną.

Jis ėjo kur akys mato, galvodamas apie Selestą. Šiame prasčioko prote, kur mintys tėra tik vaizdai, gimę tiesiog iš daiktų, visos meilės svajonės įsikūnydavo į paveikslą stambios raudonveidės merginos, stovinčios duobėtame kelyje, įsisprendusios į klubus ir besijuokiančios.

Tokią jis išvydo ją tą dieną, kai pirmą kartą jos įsigeidė. Nors jisai ją pažinojo nuo pat vaikystės, bet niekados nebuvo ja taip susidomėjęs kaip aną rytą. Juodu valandėlę pasišnekučiavo; paskui jis nuėjo savo keliu ir žingsniuodamas kartojo; „Dievaži, o visgi ji daili mergina. Gaila, kad nusidėjo su Viktoru“. Taip jis galvojo ir vakare, ir rytojaus dieną.

Kai su ja vėl susitiko, jis pajuto lyg kokį kutenimą giliai gerklėje, tarytum jam būtų įkišę gaidžio plunksną pro burną į krūtinę; ir nuo to laiko kiekvieną sykį, susidurdamas su ja, jis stebėdavosi šituo nervišku kutenimu, kurs visados atsikartodavo.

Po trijų savaičių ryžosi ją vesti — taip jinai jam tiko. Jis negalėjo pasakyti, kas per galybė jį buvo užvaldžiusi, bet tai išreikšdavo tokiais žodžiais: „Ji mane visai apsėdo“, tarytum jo kūną būtų užliejęs geismas tos merginos, galingesnės už patį pragarą. Jam visai nerūpėjo, kad ji buvo paslydusi. Et, dėl to ji netapo blogesnė; ir jis nejautė Viktorui Lekokui jokio apmaudo.

Bet kas daryti, jeigu klebonui nepasisektų? Jam buvo baisu apie tai ir pagalvoti — tiek toji mintis kėlė nerimo.

Jis priėjo kleboniją ir atsisėdo palei neaukštą medinę tvorelę, laukdamas sugrįžtant kunigo.

Ten sėdėjo gal kokią valandą, staiga išgirdo žingsnius kelyje ir, nors buvo labai tamsu, tuojau pažino šešėlį, juodesni už sutaną.

Jis atsikėlė pakirstom kojom, nedrįsdamas nė kalbėti, nė klausti.

Dvasiškis jį pastebėjo ir linksmai tarė:

— Na vyruti, viskas tvarkoj.

Sezaras sumurmėjo:

— Tvarkoj!., negali būt!

— Aš tau sakau. Užeik pas mane rytoj paduot užsakų.

Vaikinas sugriebė klebono ranką. Jis spaudė, kratė, trynė ją mikčiodamas:

— Ar tai tiesa... tiesa... pone klebone... Duodu garbės žodį... Jūs matysit mane sekmadienį... per pamokslą.

Vestuvės įvyko apie vidurį gruodžio. Kuklios, nes jaunavedžiai nebuvo turtingi. Sezaras, apsitaisęs naujais rūbais, nuo aštuntos valandos ryto jau buvo pasiruošęs eiti pas nuotaką ir ją vesti į meriją; bet kadangi buvo dar per anksti, jis atsisėdo prie virtuvės stalo ir laukė tų savo giminių bei draugų, kurie turėjo ateiti jo palydėti.

Jau aštuonios dienos kaip snigo, ir parudavusi žemė, žemė, apvaisinta rudens sėklomis, išblyško po milžinišku ledo apklotu.

Trobelėse, apsidengusiose baltais kykais, darėsi šalta; ir apvalios obelys sodybose atrodė lyg pražydusios, nusipudravusios kaip gražiajame pavasario mėnesy.

Tą dieną dideli šiaurės debesys, pilki, purslėto lietaus pritvinkę debesys buvo išnykę, ir mėlynas dangus žydravo virš baltos žemės, į kurią tekanti saulė svaidė sidabrinius atspindžius. Sezaras žvelgė tolyn pro langą, nieko negalvodamas, laimingas.

Prasivėrė durys, įžengė dvi moterys, šventadieniškai išsipuošusios kaimietės, jaunavedžio teta ir pusseserė, trys vyrai, jo pusbroliai, paskui kaimynė. Jie susėdo ant kėdžių ir tūnojo sustingę ir nebylūs, moterys vienoje pusėj virtuvės, vyrai — kitoj, staiga pagauti bailės, to nejaukaus liūdnumo, kuris apninka žmones, susirinkusius į iškilmes. Vienas pusbrolių tuojau užklausė:

— Ar jau laikas?

Sezaras atsakė:

— Turbūt jau.

— Na, tai keliaukim, — tarė kitas.

Jie pakilo. Tada Sezaras, apimtas nerimo, užlipo kopėčiomis ant aukšto pažiūrėti, ar tėvas jau gatavas. Senis, kurs paprastai keldavosi anksti, dar nebuvo pasirodęs. Sūnus jį rado ant čiužinio, įsivyniojusį į antklodę, pravirom akim ir piktu veidu.

Jis jam suriko į pat ausį:

— Na, tėvai, kelkitės, jau laikas į bažnyčią.

Senis sumurmėjo sopulingu balsu:

— Negaliu. Lyg ir nušalau nugarą. Negaliu net pasijudint.

Jaunasis priblokštas žiūrėjo į jį, nujausdamas klastą.

— Na, tėvai, reikia pasitempt.

— Negaliu.

— Palaukit, aš jums padėsiu.

Ir jis pasilenkė prie senio, išvyniojo jį iš antklodės, paėmė už rankų ir pakėlė. Bet tėvas Amablis ėmė dejuoti:

— Oi! oi! oi! Varge mano! Oi! oi! negaliu. Man diegia nugarą. Tai vėjas mane perpūtė pro šitą prakeiktą stogą.

Sezaras suprato, kad jam nepasiseks, ir, pirmukart savo gyvenime įširdęs ant tėvo, suriko jam:

— Jei taip, jūs liksit be pietų; aš užsakiau vaišes Polito smuklėje. Žinosit, kaip ožiuotis.

Ir jis, nusiritęs kopėčiomis žemyn, leidosi kelionėn, lydimas giminių ir pakviestųjų.

Vyrai pasiraitojo kelnes, kad jų neišsisnieguotų; moterys pasikėlė sijonus, rodydamos savo liesas kulkšnis, pilkas vilnos kojines, prakaulias blauzdas, tiesias kaip šluotražis. Ir visi brido, krypuodami į šonus, vienas paskui kitą, nesikalbėdami, labai pamažu, kad nepamestų kelio, dingusio po lygia, vienoda, beribe sniego skraiste.

Artindamiesi prie fermų, jie pastebėjo vieną ar du žmones, kurie laukė jų; ir eisena, nuolat ilgėdama nematomais kelio kontūrais, atrodė lyg gyvas rožančius juodais poteriukais, vingiuojąs per baltąją lygumą.

Ties nuotakos durimis gausingas būrys trypinėjo vietoje, laukdamas jaunikio. Kai tas pasirodė, jį triukšmingai sveikino: čia pat ir Selesta išėjo iš kambario, apsivilkusi mėlyna suknia, ant pečių užsiklėsčiusi raudoną skepetaitę, galvą apsikaišiusi flerdoranžu.

Bet kiekvienas klausinėjo Sezarą:

— Kur tavo tėvas?

Jis atsakinėjo sumišęs:

— Jis negali pajudėti: jį diegliai surėmė.

Ir sodiečiai nepatikliai ir gudriai lingavo galvas.

Visi nuėjo merijos link. Užpakaly jaunųjų viena kaimietė nešė Viktoro vaiką, tarytum į krikštynas; ir kaimiečiai, dabar sustoję poromis, susikibę už rankų, žengė per sniegą, krypuodami nelyginant laivelis jūroje.

Kai meras sutuokė jaunuosius savivaldybės namelyje, klebonas, savo ruožtu, juos sujungė kukliuose Dievo namuose. Jis palaimino jų santuoką, linkėdamas vaisingumo, paskui iškėlė moterystės dorybes, paprastas ir šventas kaimiečio dorybes, darbą, santaiką ir ištikimybę, o vaikas tuo tarpu sušalęs cypė už nuotakos nugaros.

Kai tik jaunoji pora vėl pasirodė ant bažnyčios slenksčio, už kapinių griovio supoškėjo šautuvai. Buvo matyti tik galai vamzdžių, iš kur veržėsi dūmų juostos; paskui išsikišo galva, žvelgianti į vestuvininkus; tai buvo Viktoras Lekokas, pagerbiąs mielos draugės sutuoktuves, reiškiąs savo džiaugsmą, parako šūviais siųsdamas jai savo linkėjimus. Jis buvo pasitelkęs draugų, penkis ar šešis bernus, papoškinti iš muškietų. Žmonės manė, kad jis elgiasi prideramai...