Ги Мопассан - Alyvų laukas

Vyras — žūklėje, o žmona priešais gryčią taiso akis didelio rudo tinklo, ištiesto prie sienos kaip milžiniškas voratinklis. Keturiolikmetė mergaitė prie sodelio vartų, įsitaisiusi šiaudinėje kėdėje, atsirėmusi į jos atlošą, lopo baltinius, jau tiek kartų adytus ir lopytus vargšų baltinius. Antra mergiščia, metais jaunesnė, supa rankose kūdikį, dar visai mažytį, dar nesiskėtriojantį ir nekalbantį; o du bambliai, kokių dvejų ar trejų metų, susėdę tiesiog ant žemės, sukišę nosis, nevikriomis rankomis kasa duobeles ir pilnas saujas smėlio žeria vienas antram į veidą.

Niekas nekalba. Tik mažylis, kurį bando užmigdyti, be perstojo cypia silpnu balseliu. Ant lango miega katė; išsiskleidusios leukonijos puošia pasienį baltais žiedais, ties kuriais zvimbia spiečius muselių.

Mergaitė, kuri ado ties varteliais, staiga šūkteli:

— Mamut!

Motina atsako:

— Ko?

— Jis ir vėl čia.

Nuo pat ryto jos nerimauja, nes aplinkui trobą slampinėja kažkoks senas žmogus, panašus į elgetą. Jos jį pastebėjo, lydėdamos tėvą į valtį. Žmogus sėdėjo pagriovy, priešais jų duris. Paskui, grįžusios iš pajūrio, jos ir vėl jį pamatė ten pat besėdintį ir žiūrintį į trobą.

Atrodė jis nesveikas ir labai suvargęs. Daugiau kaip valandą jis nė nekrustelėjo; paskui, matydamas, kad žiūri į jį kaip į piktadarį, atsikėlė ir nuėjo sunkiu žingsniu.

Bet netrukus ir vėl jos pamatė jį sugrįžtant lėtu ir nuvargusiu žingsniu; ir vėl jis atsisėdo, šį sykį bent kiek tolėliau, lyg norėdamas jas sekti.

Motina ir mergaitės nusigando. Ypač motina sunerimo, nes iš prigimties buvo baili, ir be to, jos vyras Levekas turėjo sugrįžti iš jūros tiktai temstant.

Jos vyras vadinosi Levekas; o ją vadino Marten, ir žmonės juos praminė Marten-Levekais. Štai kodėl: pirmąkart ji buvo ištekėjusi už jūreivio, vardu Marteno, kuris kas vasarą plaukdavo į Niūfaundlendą žvejoti menkių.

Po dvejų vedybinių metų ji turėjo su juo dukrelę ir buvo nėščia septintas mėnuo, kai dingo tristiebis Diepo laivas „Dvi seserys“, kuriuo plaukiojo jos vyras.

Apie tą laivą taip ir nebuvo gauta jokių žinių; joks jūreivis, juo plaukęs, negrįžo, ir visi nusprendė, kad jis nuskendo su turtu ir įgula.

Žmona Marten laukė savo vyro dešimtį metų, vargais negalais teišmaitindama savo du vaikus; bet kadangi buvo apsukri ir gera moteris, jai pasipiršo tos apylinkės žvejys Levekas, našlys su berniuku. Ji už jo ištekėjo, ir per trejetą metų su juo susilaukė dar dvejeto vaikų.

Gyveno jie vargingai ir daug triūsdami. Duona buvo brangi, o mėsos šeima beveik nematė. Kartais įsiskolindavo kepėjui — žiemą, darganų laiku. Vis dėlto mažyliai augo gerai. Žmonės sakydavo:

— Puikūs žmonės Marten-Levekai. Marten nebijo darbo, o Levekas neturi sau lygaus žūklėje.

Mergaitė, sėdėjusi prie tvoros, vėl kalbėjo:

— Atrodo, kad jis mus pažįsta. Gal tai koks vargšas iš Eprevilio arba iš Ozebosko.

Bet motina negalėjo apsirikti. Ne ne, tai tikriausiai nečionykštis žmogus!

Kadangi jis tejudėjo kaip baslys ir atkakliai spoksojo į Marten-Levekų namelį, net ir pati Marten pagaliau supyko ir, iš baimės pasidrąsinusi, pagriebė kastuvą ir išėjo pro vartelius.

— Ką jūs čia veikiate? — sušuko valkatai.

Jis atsakė gergždžiančiu balsu:

— Nagi kvėpuoju grynu oru! Aš aš jums kuo kliudau?

Ji tarė:

— O kodėl jūs, lyg koks seklys, įsitaisėte prieš mūsų namus?

Žmogus atkirto:

— Aš niekam bloga nedarau. Argi negalima pasėdėti pakely?

Neradusi ką atsakyti, ji sugrįžo atgal.

Diena slinko pamažu. Apie vidudienį žmogus dingo. Bet apie penktą jis vėl pasirodė. Vakare jo nebesimatė.

Levekas grįžo sutemus. Jam papasakojo nuotykį. Jis nusprendė:

— Tai koks nors šnipinėtojas, turbūt koks blogas žmogus.

Ir jis ramiai atsigulė, bet jo draugė galvojo apie tą klajūną, kuris į ją žiūrėjo tokiomis keistomis akimis.

Kai prašvito, pūtė smarkus vėjas, ir jūreivis, matydamas, kad negalės vykti jūron, padėjo žmonai taisyti tinklus.

Apie devintą vyresnioji duktė Marten, nuėjusi duonos, grįžo tekina išsigandusi ir šaukdama:

— Mamut, štai jis ir vėl!

Motina susijaudino ir pabalusi tarė savo vyrui:

— Eik su juo pasikalbėti, Levekai, kad jis taip nesižvalgytų į mus, nes mane šiurpas krečia.

Ir Levekas, stambus jūreivis, plytine oda, tankia rusva barzda, mėlynomis akimis, tarsi persmeigtomis juodų lėliukių, tvirtu kaklu, visad apvyniotu vilnoniu šaliku nuo vėjų ir lietaus, ramiai išėjo ir prisiartino prie pakeleivio.

Motina ir vaikai žiūrėjo į juos iš tolo, nusigandę ir drebėdami.

Staiga nepažįstamasis pakilo ir drauge su Leveku ėmė artintis į namus.

Nusigandusi Marten pasitraukė atgal. Vyras jai tarė:

— Duok jam gabalą duonos ir stiklą giros. Jis nieko nėra valgęs nuo užvakar dienos.

Ir jie abu įėjo į vidų, lydimi moters ir vaikų. Pakeleivis atsisėdo ir ėmė valgyti nuleidęs galvą, visiems į jį žiūrint.

Motina atsistojusi apžiūrinėjo jį; abi didžiosios mergaitės, velionio Marten dukterys, atsišliejusios durų, viena jų laikydama mažiausią jį vaiką, žiūrėjo, įbedusios į jį godžias akis, o du bambliai, sėdėdami židinio pelenuose, liovėsi žaidę juodu katiliuku, tarsi taip pat norėdami apžiūrėti tą svetimšalį.

Levekas atsisėdo ir paklausė jį:

— Tai jūs iš toli?

— Aš einu iš Seto.

— Vis pėsčias?..

— Taip, pėsčias. Kai nėra iš ko, reikia ir taip.

— Kur jūs keliaujate?

— Aš ėjau į čia.

— Jūs čia ką nors pažįstate?

— Galbūt.

Jie nutilo. Jis valgė iš lėto, nors ir buvo peralkęs, ir kiekvieną duonos kąsnį užgerdavo gurkšniu giros. Veidas buvo išvargęs, susiraukšlėjęs, kaulėtas, ir jis atrodė daug iškentėjęs.

Staiga Levekas jį paklausė:

— Kaip jūs vadinatės?

Jis atsakė, nepakeldamas galvos:

— Aš vadinuosi Martenas.

Keistas drebulys nukrėtė motiną. Ji žengė žingsni, tarsi norėdama iš arčiau pamatyti valkatą, ir atsistojo prieš jį nukarusiomis rankomis, praverta burna.

Niekas daugiau nieko nesakė. Pagaliau Levekas tarė:

— Ar jūs čionykštis?

Jis atsakė:

— Aš čionykštis.

Ir kai jis pagaliau pakėlė galvą, žmonos ir jo akys susitiko ir žiūrėjo vienos į kitas nejudėdamos, tarsi jų žvilgsniai būtų sulipę.

Ir staiga ji tarė žemu, virpančiu, pakitusiu balsu:

— Tai čia tu, mano vyreli?

Jis palengva pratarė:

— Taip, tai aš.

Jis nejudėjo, tebekramtydamas savo duoną.

Levekas, labiau nustebęs negu susijaudinęs, sumurmėjo:

— Tai tu, Martenai?

Šis paprastai atsakė:

— Taip, tai aš.

Antrasis vyras paklausė:

— Iš kurgi tu grįžti?

Pirmasis papasakojo:

— Iš Afrikos pakrančių. Mes užplaukėme ant seklumos. Mūsų trys išsigelbėjo — Pikaras, Vatinelis ir aš. O paskui buvo sučiupę laukiniai, kurie mus laikė dvylika metų. Pikaras ir Vatinelis mirė. Vienas anglų keliautojas pravažiuodamas mane iš ten paėmė ir nugabeno į Setą. Ir štai aš čia.

Žmona Marten ėmė verkti, įsikniaubusi į prijuostę.

Levekas ištarė:

— Ką mes dabar darysime?

Martenas paklausė:

— Tai tu esi jos vyras?

Levekas atsakė:

— Taip, aš!

Jie pasižiūrėjo vienas į kitą ir nutilo.

Tada Martenas, apžvelgdamas paeiliui visus vaikus, galvos linktelėjimu parodė abi mergaites.

— Tai manosios?

Levekas tarė: