Ги Мопассан - Alyvų laukas

Tas pat apmaudas, nuo kurio kadaise įdūko abatas Vilbua, matydamas savo apgaulingą meilužę, dabar jį vėl apėmė, matant šį nedorėlį.

Jis, kuris vardan Dievo buvo atleidęs tiek slaptų, šlykščių nuodėmių, pakuždėtų jam per išpažintį, dabar nebejuto savy nei pasigailėjimo, nei užuojautos ir nebesišaukė pagalbos to maloningo ir gailestingo Dievo, suprasdamas, kad nei dangiškas, nei žemiškas užtarimas nebegali išgelbėti tų, kuriuos užgriūva tokios nelaimės.

Visas jo aistringos širdies ir siautulingo kraujo karštis, kunigystės nuslopintas, staiga prasiveržė ir nesuvaldomai sukilo prieš šitą valkatą, kurs buvo jo sūnus, prieš tą gyvą jo ir niekingos motinos paveikslą, tos motinos, kuri pagimdė jį, panašų į save pačią, — sukilo prieš likimą, prirakinusį prie jo šitą nenaudėlį, tarytum rutulį prie katorgininko kojos.

Šito sukrėtimo pažadintas iš savo dvidešimt penkerių metų dievobaimingo snaudulio ir ramybės, jis staigiu įžvalgumu viską pamatė ir suprato, kas jo laukia.

Ūmai suvokęs, kad norint pažaboti šį piktadarį ir iš karto įkvėpti jam baimės, reikia su juo kalbėti griežtai, — jis jam tarė, sukandęs iš įnirtimo dantis ir užmiršęs apie jo girtumą:

— Dabar, kai jūs man viską išpasakojote, paklausykite manęs. Jūs išvyksite rytoj rytą. Gyvensite ten, kur aš jums nurodysiu, ir be mano leidimo nepasijudinsite iš vietos. Aš mokėsiu jums tiek, kiek reikia pragyventi, bet nelabai daug, nes aš pats neturiu pinigų. Jeigu jūs bent kartą manęs nepaklausysite, viskas bus baigta, ir turėsite reikalą su manim...

Kad ir apdujęs nuo vyno, Filypas-Ogiustas suprato grasinimą, ir staiga pabudo jame tūnojęs nusikaltėlis. Jis žiaukčiodamas prašvokštė:

— Ei tėte, su manim taip elgtis netinka... Tu juk klebonas... Aš turiu tave savo rankose... ir tu man būsi kaip šilta vilna, panašiai kaip ir visi kiti.

Klebonas pašoko; ir seno atleto raumenys pajuto nenugalimą norą čiupti šią pabaisą, sulenkti jį kaip lazdelę ir jam parodyti, kad jis turės nusileisti.

Jis pastūmėjo stalą, trinktelėjęs juo valkatai į krūtinę ir suriko:

— Ei tamsta! Saugokis! Saugokis! Aš nebijau nieko...

Girtuoklis, netekęs pusiausvyros, susverdėjo kėdėje.

Jausdamasis griūvąs ir bijodamas atsidurti kunigo valioje, su žudiko žvilgsniu jis ištiesė ranką prie peilio, gulinčio ant staltiesės. Abatas Vilbua, pamatęs šį mostą, taip smarkiai pastūmė stalą, kad jo sūnus griuvo aukštielninkas ir išsitiesė asloje. Lempa apvirto ir užgeso.

Keletą sekundžių aidėjo tamsoje melodingas susitrenkusių viens į kitą stiklų skambesys; paskui tarytum kažkas minkštai ėmė šliaužti per aslą, ir pagaliau viskas nutilo.

Sudužus lempai, juos netikėtai apgaubė tokia tiršta ir staigi tamsa, kad jie nustėro, lyg būtų atsitikę kažkas baisaus. Girtuoklis, prisiglaudęs prie sienos, nebekrutėjo; o kunigas vis tebesėdėjo ant kėdės, pasinėręs tamsumon, kurioje skendo jo pyktis. Ši užmesta ant jo tamsos skraistė, užgesinusi jo įniršimą, numalšino taipogi ir nesuvaldomą jo sielos dūkulį, ir jam atėjo kitos mintys, juodos ir liūdnos kaip naktis.

Stojo tyla, slogi uždaryto kapo tyla, kur niekas, rodos, nebegyvena ir nebekvėpuoja. Iš lauko irgi nebuvo girdėti jokio garso, nei ratų dardėjimo tolumoj, nei šuns lojimo, netgi lengvučio vėjelio šiurenimo medžių šakose ar pasieniais.

Tai truko ilgai, labai ilgai, gal kokią valandą. Paskui staiga suskambo gongas! Jis sužvangsėjo tik vieną kartą sausai, šiurkščiai ir stipriai, po to pasigirdo keistas, neaiškus trenksmas, lyg būtų apvirtusi kėdė ir kažkas kritęs žemėn.

Tučtuojau atbėgo Margarita, kuri visą laiką stovėjo nerimaudama; bet vos tik atvėrusi duris į kambarį, kur buvo tamsu lyg pragare, ji atšoko atgal. Visa drebėdama, apmirusia širdim, uždususiu, tyliu balsu Margarita ėmė šaukti:

— Pone klebone, pone klebone!

Nieks nieko neatsakė, nieks nesujudėjo.

„Dieve mano, Dieve mano, — galvojo jinai, — ką jie čia padarė? Kas atsitiko?“

Ji nedrįso žengti vidun, nedrįso grįžti atgal pasiimti žiburio; ir ją apėmė beprotiškas noras bėgti iš namų, bėgti ir staugti, nors jai buvo taip pakirtą kojas, kad ji vos pastovėjo.

— Pone klebone, pone klebone! Čia — aš, Margarita!

Bet staiga instinktyvus geismas padėti savo ponui nugalėjo baimę, ir toji narsa, kuri moteris kartais daro karžygėmis, pripildė jos sielą siaubingos drąsos: ji nubėgo virtuvėn ir atsinešė žiburį.

Ant kambario slenksčio ji sustojo. Pirmiausia ji pamatė valkatą, kuris gulėjo išsitiesęs pasienyje ir miegojo ar bent buvo apsimetęs kad miega; paskui pastebėjo sumuštą lempą ir kyšančias iš po stalo abato Vilbua kojas juodomis kojinėmis: jis, matyt, krito aukštielninkas ir galva sudavė į gongą.

Drebėdama iš baimės, virpančiom rankom, ji kartojo:

— Dieve mano, Dieve mano, kas gi čia?

Iš lėto žengdama atsargiais žingsniais, ji paslydo, įsistojusi į kažką glitaus, ir vos neparpuolė.

Pasilenkusi ant raudonų plytų aslos ji pamatė raudoną upelį, tekantį aplink jos padus ir greitai srovenantį prie durų. Ji suprato, kad tai kraujas.

Baisiai sumišusi, ji metė žiburį, kad nieko nematytų, ir pasileido bėgti per laukus į kaimą. Ji bėgo rėkdama, užšokdama ant medžių, įsmeigusi akis į tolimas ugneles.

Jos spiegiamas balsas aidėjo tamsoje lyg klaikus pelėdos dejavimas, ir ji be paliovos šaukė: „Maufatanas... maufatanas... maufatanas!“

Kai ji pasiekė pirmuosius namus, išgąsdinti žmonės išėjo ir apsupo ją; bet ji, netekusi galvos, tik gynėsi nuo jų ir nieko neatsakinėjo.

Pagaliau kaimiečiai suprato, kad klebono vasarinėje įvyko kokia nelaimė, ir būrys žmonių apsiginklavęs nuskubėjo į pagalbą.

Dabar mažutis, rausvai dažytas namelis, alyvmedžių apsuptas, gilioj ir nebylioj nakty pasidarė visai nematomas ir juodas. Nuo to laiko, kai užgeso vienintelis jo apšviesto lango žiburys lyg užsimerkusi akis, jį apgaubė šešėliai — jis visas paskendo tamsoje, ir nevietiniam žmogui sunku jį buvo surasti.

Veikiai tarp medžių pažemiu ėmė mirgėti ugnelės. Jos driekė ant išdegusios žolės ilgus, žalsvus šviesos ruožus, ir jų klajojančioje šviesoje gumbuoti alyvmedžių kamienai atrodė lyg pabaisos, lyg pragaro angys, susiraitę tarp savęs ir susipynę.

Staiga toli kritęs spindulys nušvietė tamsoje kažką balkšvo, neaiškaus, ir tuojau žema keturkampė namelio siena paraudo nuo žibintų. Juos nešė keli sodiečiai, lydėdami du žandarus su revolveriais rankose, kaimo policininką, merą ir alpstančią Margaritą, kurią vyrams teko prilaikyti.

Priešais baisiąsias duris, vis dar atviras, žmonės valandėlę pastovėjo svyruodami. Bet žandarų brigados vadas, pagriebęs žiburį, įžengė pirmas, o paskui jį ir kiti.

Tarnaitė nemelavo. Kraujas, spėjęs jau sukrešėti, dengė aslą it kilimas. Jis buvo nutekėjęs ligi pat valkatos, užliejęs vieną jo koją ir ranką.

Tėvas ir sūnus miegojo: vienas, perpjauta gerkle, miegojo amžinu miegu, kitas — girtuoklio miegu. Abu žandarai šoko prie bastūno ir, pirmiau negu jis pabudo, surakino jam rankas.

Jis prasitrynę akis, nustebęs, vis dar neatsipeikėjęs, kai jis išvydo kunigo lavoną, jo veidu šmėkštelėjo sumišimas ir siaubas.

— Kaipgi jis nepaspruko? — tarė meras.

— Buvo per daug girtas, — atšovė brigados vadas.

Ir visi su tuo sutiko, nes niekam neatėjo į galvą mintis, kad abatas Vilbua galbūt patsai nusižudė.

2 Arlezietė jį vadina provansiečių žodžiu maoutatan ( piane . mal- faiteur — piktadarys).