Ги Мопассан - Alyvų laukas

Kunigas su pasibaisėjimu žiūrėjo į sūnų ir nustojo valgyti.

Filypas-Ogiustas buvo bepradedąs pasakoti.

— Ne, — tarė kunigas, — vėliau, trupučiuką palaukit.

Atsigręžęs jis vėl sudavė į skardų jį kinišką cimbolą ir sužvangino jį.

Margarita tuojau įėjo.

Jos šeimininkas paliepė jai tokiu šiurkščiu balsu, kad ji, išsigandusi ir nuolanki, nuleido galvą:

— Atnešk mums lempą ir visa, ką dar turi pietums, ir nesirodyk, kol nesuduosiu į gongą.

Ji išėjo ir sugrįžusi padėjo ant staltiesės baltą porceliano lempą, apvožtą žaliu gaubtu, didelį gabalą sūrio ir vaisių; po to ji pasišalino.

Kunigas tvirtu balsu tarė:

— Dabar aš jūsų klausau.

Filypas-Ogiustas kuo ramiausiai prisidėjo sau pilną lėkštę deserto, paskui prisipylė stiklą vyno. Antrasis butelis buvo beveik tuščias, nors klebonas jo nė nepalietė.

Jaunuolis, visai nusigėręs ir prisikimšęs pilvą, vos judino liežuvį.

— Paskutinis mano pokštas buvo žiaurokas. Aš grįžau namo., ten pasilikau, nors jie buvo priešingi: juk jie manęs... bijojo. O! nereikia manęs erzint... Aš viską galiu padaryt, kai mane suerzina. Taigi mat, juodu gyveno drauge ir ne drauge. Jis turėjo du butus: senatoriaus butą ir meilužio butą. Bet jis dažniau gyvendavo pas mamą, nes negalėjo be jos apsieiti. Na ir gudrumas, ir apsukrumas buvo... tos mamos!.. Ji tai jau mokėjo suimt vyrą į nagą! Ji pavergė jo kūną ir sielą — ir taip iki pat galo. Na ir kvaili tie vyrai! Taigi aš sugrįžau ir laikiau juos nuolatinėj baimėj. Aš niekad nenusimenu: kur reikia, aš ir klasta, ir apgaule, — o jei ne, tai ir kumščiu— aš nieko nebijau. Bet štai mama suserga, ir jis ją apgyvendina gražiam savo dvare palei Miolaną, vidur didžiulio kaip miškas parko. Taip tęsiasi, kaip esu jums sakęs, maždaug pusantrų metų... Paskui matome — artinasi galas. Jis kasdien atvykdavo pas ją iš Paryžiaus ir, reikia tiesą pripažinti, smarkiai krimtosi.

Vieną rytą juodu vėl ėmė plepėti — ir taip ištisą valandą, ir vos tik aš pagalvojau, apie ką juodu galėtų taip ilgai tauzyti, staiga mane pasišaukia. Mama ir sako man:

— Aš mirštu ir noriu tau šį tą atskleisti, nors grafas ir priešingas tam. — Apie jį kalbėdama, jinai visada vadindavo jį grafu. — Noriu tau pasakyti tavo tėvo vardą; jis dar gyvas.

Aš šimtus kartų ją klausinėjau... šimtus kartų klausinėjau... savo tėvo vardo... šimtus kartų... bet ji nė karto nesutiko man jo pasakyt. Prisimenu, sykį netgi sušėriau jai per ausį, kad tik priversčiau ją išsiplepėti, bet ir tai nieko nepadėjo. O paskui, norėdama manim nusikratyt, ji man pareiškė, kad jūs esate miręs be skatiko, kad buvote smulkus žmogelis, kad tai buvusi jaunystės klaida, mergaitės apsirikimas. Ji man viską taip gerai išdėstė, jog iš tikro patikėjau, kad jūs miręs.

Taigi jinai ir sako man:

— Aš tau pasakysiu tavo tėvo vardą.

O anas, sėdėdamas fotely, pertraukia ją tris kartus iš eilės:

— Be reikalo, Rozete, be reikalo, be reikalo.

Mama atsisėda lovoje. Aš dar tebematau ją raudonom dėmėm ant skruostų ir blizgančiom akim (visgi ji labai mane mylėjo!)... Ji sako:

— Na, tai padarykit ką nors dėl jo, Filypai!

Kalbėdama su juo, jinai vadino jį „Filypu“, o mane „Ogiustu“.

Jis ėmė šaukti kaip pasiutęs:

— Šitam niekšui — niekados, šitam šunsnukiui, šitam plėšikui, šitam...

Ir jis vaišino mane tokiais žodžiais, kad, rodos, visą gyvenimą tik juos ir būtų tyčia rankiojęs.

Man jau buvo bekyląs apmaudas, bet mama mane nutildė ir jam tarė:

— Nejaugi jūs norite, kad jis badu numirtų. Juk aš pati nieko neturiu.

Bet jis, nė kiek nesumišęs, atkirto:

— Rozete, aš jums davinėjau kasmet po trisdešimt penkis tūkstančius, taigi per trisdešimt metų susidaro daugiau kaip milijonas. Mano dėka jūs gyvenote kaip turtinga moteris, kaip mylima moteris ir, drįstu sakyti, kaip laiminga moteris. Bet aš nieko neprivalau šitam niekšui, kurs nuodijo paskutinius mūsų gyvenimo metus, ir jis iš manęs nieko negaus. Beprasmiška ir kalbėti apie tai. Pasakykite jam to kito vardą, jeigu norite. Man labai gaila, kad taip yra, bet aš nusiplaunu rankas.

Tada mama kreipėsi į mane. Aš pamaniau sau: „Gerai... Štai kada aš atrasiu tikrą savo tėvą... Jeigu jis turi storą piniginę, esu išgelbėtas“.

Ji ir sako:

— Tavo tėvas buvo baronas de Vilbua, dabar jis — kunigas Vilbua, Garandu klebonas, palei Tuloną. Jis buvo mano meilužis, kai aš jį pamečiau, atidavusi pirmenybę štai šitam.

Ir ji išpasakojo man viską, nutylėdama tik tai, kad ji jus irgi apmovė dėl savo nėštumo. Bet moterys, juk žinot, niekad nepasako tiesos.

Jis atvirai šaipėsi, nesistengdamas sulaikyti to purvo, kuris veržėsi iš jo sielos. Jis išgėrė dar ir vis tokiu pat linksmu veidu kalbėjo toliau:

— Mama mirė po dviejų dienų... po dviejų dienų... Mudu lydėjom jos grabą į kapines, jis ir aš... Įdomu, ar ne?.. Jis, aš... ir trys tarnai... daugiau nieko. Jis žliumbė kaip veršis... Mudu stovėjom greta... tarytum tėtė su savo sūneliu...

Paskui grįžom namo... tik dviese. Aš tariau sau: „Reikės nešdintis be skatiko“. Turėjau tik penkiasdešimt frankų. Ką čia tokio išgalvojus, kad jam atsikeršyčiau?

Staiga jis paliečia mane už peties ir sako:

— Turiu su jumis pasikalbėti.

Aš nuseku paskui jį į kabinetą. Jis atsisėda už stalo ir, apsipylęs ašaromis, ima tikinti mane, kad nenorįs man būti toks blogas, kaip tai sakė mamai; jis prašo mane netrukdyti jūsų: čia, girdi, mudviejų asmeniškas reikalas, mano ir jo, — ir įteikia man tūkstantį frankų. Tūkstantį frankų... O ką reiškia tūkstantis frankų tokiam žmogui kaip aš? Pastebėjau, kad stalčiuj jis turi daugiau tūkstantinių, visą krūvą. Išvydus tuos popieriukus, man užėjo noras paleist jam žarnas. Aš jau tiesiu ranką prie pasiūlytų pinigų, bet, neimdamas išmaldos, puolu ant jo, partrenkiu jį žemėn ir spaudžiu gerklę tol, kol jam akys išsprogsta; pamatęs, kad jis beveik baigiasi, užkemšu jam burną, surišu, nurengiu, apverčiu kniūbsčią ir... cha! cha! cha!.. Čia aš šauniai už jus atsikeršijau!

Filypas-Ogiustas užsikosėjo, springdamas iš džiaugsmo, ir kunigas Vilbua žiauriai, žaismingai patemptų jo lūpų išlenkime vėl atpažino šypseną moters, dėl kurios kadaise jis buvo netekęs galvos.

— Toliau? — paklausė jis.

— Toliau... Cha! cha! cha!.. Židiny liepsnojo smarki ugnis... Tai buvo gruody... Mama mirė... ji mirė per pačius šalčius... Žarijos degė smagiai... Aš paimu žarsteklį... įkaitinu jį ligi raudonumo... ir kad imsiu svilinti jam nugaroj kryžius, aštuonis, dešimt kryžių, nepamenu kiek! Paskui apverčiu aukštielninką ir — tiek pat kryžių ant pilvo. Tai bent pokštas, ar ne, tėte? Kadaise šitaip ženklino katorgininkus. Jis raitėsi kaip ungurys... bet aš taip užkimšau jam koserę, kad jis negalėjo nei spygtelt. Paskui pasiėmiau banknotus, iš viso dvylika, o kartu su manuoju— trylika... todėl man ir nepasisekė... Paskui išsinešdinau iš namų, pasakęs tarnams, kad grafo ligi pietų netrukdytų, nes jis miega. Aš maniau, kad jis nutylės šią istoriją, bijodamas skandalo — juk jis senatorius!.. Bet apsirikau. Po keturių dienų mane sučiupo vienam Paryžiaus restorane. Gavau trejus metus kalėjimo. Štai kodėl aš negalėjau pas jus atvykti anksčiau.

Jis dar išgėrė ir ėmė švebeldžiuoti, vos beištardamas žodžius:

— O dabar... tėte... tėte klebone!.. Argi ne juokinga turėt savo tėtę kleboną? Cha! cha! cha!., reikia būti meiliam, maloniam su savo sūneliu, todėl kad jūsų sūnelis— ne bet koks: juk jisai iškrėtė tam seniui puikų pokštą... ar ne?.. Puikų pokštą...