Ги Мопассан - Alyvų laukas

Jūrininkui, lydinčiam kunigą, tiesiog niežėjo liežuvis nuo grynai pietietiško noro šnekėti. Tačiau jis nesiryžo pirmas prabilti, nes kleboną jo parapijiečiai labai gerbė. Galop įsidrąsino:

— Na kaip, pone klebone, ar jūs patenkinti savo vilioke?

Ši vilukė buvo vienas iš tų miniatiūrinių namelių, kur provansiečiai iš kaimų ir miestelių išvyksta vasarą pakvėpuoti tyru oru. Abatas išsinuomojo šią trobelę, stūksančią laukuose, penkios minutės kelio nuo mažo klebonijos namuko, stovinčio prie pat bažnyčios ir iš visų pusių suspausto trobesių.

Jis negyveno nuolatos vilukei netgi vasarą; tik retkarčiais vykdavo ten praleisti kelias dienas visiškoje žalumoje ir pašaudyti iš pistoleto.

— Taip, mano drauguži, — tarė kunigas, — aš jaučiuosi čia labai gerai.

Iš medžių išnėrė žemas, rausvai dažytas namelis, margas, dryžas nuo šakų ir lapų — alyvmedžiai augo neaptvertam lauke, ir toji pirkelė jame atrodė išdygus lyg Provanso grybas.

Augalota moteriškė ties nameliu dengė pietums mažą staliuką ir, čia dingdama už durų, čia vėl pasirodydama, įprastais lėtais judesiais dėliojo tai lėkštę, tai servetėlę, tai stiklinę, tai gabalą duonos. Ji buvo apsigaubusi arleziečių gobtuvu — smailiu juodo aksomo ar šilko kyku, virš kurio pūpsojo baltas grybas.

Abatas, prisiartinęs tiek, kad girdėtųsi jo balsas, šūktelėjo jai:

— Margarita!

Ši sustojo, pasižiūrėjo ir, pažinusi savo šeimininką, atsiliepė:

— A, tai jūs, pone klebone!

— Taigi. Parnešu jums puikių žuvų; tuojau iškepsit man vieną lydeką svieste, tik būtinai svieste, girdit?

Tarnaitė priėjo prie vyrų ir žinovo akimi tyrinėjo jūrininko nešamas žuvis.

— Tai kad mes jau turime vištą su ryžiais, — tarė jinai.

— Vis tiek. Vakarykštė žuvis — jau ne tas, nei ką tik ištrauktoji iš vandens. Aš noriu šiandien truputį pasmaguriauti; tai man ne per dažniausiai pasitaiko; o be to ir nuodėmė čia nedidelė.

Moteriškė išsirinko lydeką ir buvo benešanti ją virtuvėn, bet vėl grįžo:

— Beje! Šiandien jau triskart buvo atėjęs pas jus kažin koks žmogus, pone klebone.

Jis abejingai paklausė:

— Žmogus? Kas jis toks?

— Kaip čia pasakius, nei šioks, nei toks.

— Kas jis? Elgeta?

— Gal ir taip, kas jį žino. Tik man rodos, greičiau tai bus koks „maufatanas“ 2.

Abatas Vilbua ėmė juoktis iš šito provansiečių žodžio, reiškiančio piktadarį, valkatą, nes žinojo bailų Margaritos būdą: apsigyvenusi vasarinėj, per ištisas dienas ir ypač per naktis vaizdavosi, kad juos kėsinąs nužudyti.

Jūrininkas, gavęs kelis sū, pasišalino, o abatas, išlaikęs buvusio pasauliečio švaros pamėgimą ir manieras, tik spėjo pasakyti: „Man reikia truputį nusiplauti rankas ir veidą“, — bet staiga Margarita, skutusi virtuvėje lydį, nuo kurio nugaros lyg smulkūs sidabriniai pinigučiai byrėjo sukruvinti žvynai, jam šūktelėjo:

— Antai, jis ir vėl čia!

Abatas dirstelėjo į kelią ir iš tikrųjų pamatė lėtai žingsniuojanti namų link žmogų, kurs jam iš tolo pasirodė labai blogai apsirengęs. Lūkuriuodamas jo ir dar tebešypsodamas iš savo tarnaitės bailumo, pagalvojo: „Dievaži, manau, jos tiesa: jis tikrai panašus į maufataną“.

Nepažįstamasis artinosi neskubėdamas, susikišęs rankas į kišenes, įsmeigęs akis į kunigą. Tai buvo dar jaunas vyras su šviesia, garbiniuota barzda; susiraičiusios plaukų sruogos kyšojo iš po minkštos tūbinės skrybėlės, taip suterštos ir sudėvėtos, kad nieks nebūtų galėjęs atspėti pirmykštės jos spalvos ir formos. Jis vilkėjo ilgą kaštoninį apsiaustą, kelnes, pabrizgusias apie kulnis, ir buvo apsiavęs virviniais sandalais, nuo kurių jo eisena darėsi minkšta, begarsė, pasali kaip kokio valkatos.

Atsidūręs per keletą žingsnių nuo dvasiškio, jis kiek teatrališkai nusitraukė skarmalą, dengiantį jam kaktą, rodydamas nuvalkiotą, palaidūnišką, bet dailų veidą ir nuplikusį pakaušį, kuris liudijo apie pervargimą ar anksti pradėtą lėbautojo gyvenimą, nes šiam žmogui tikriausiai buvo ne daugiau kaip dvidešimt penkeri metai.

Kunigas irgi tuojau nusiėmė skrybėlę, spėdamas ir jausdamas, kad čia nėra paprastas valkata — bedarbis ar iš kalėjimo išėjęs nusikaltėlis, bastąsis, ligi jį vėl suims, ir beveik jau atpratęs kalbėti kitaip, kaip tik mįslinga padugnių kalba.

— Laba diena, pone klebone, — tarė nepažįstamasis.

— Sveiki, — atsakė kunigas paprastai, nenorėdamas šio įtartino skarmaluoto praeivio vadinti „ponu“.

Juodu įdėmiai žiūrėjo viens į kitą, ir abatas Vilbua prieš šito valkatos žvilgsnį pasijuto sumišęs, susijaudinęs tarytum nežinomo priešo akivaizdoje, apsiaustas to nesuprantamo nerimo, kuris šiurpuliais skverbiasi į mūsų kūną ir kraują.

Galop valkata paklausė:

— Na ką, ar pažįstat mane?

Kunigas, labai nustebęs, atsakė:

— Jus? Ne, aš jūsų visai nepažįstu.

— Aha! Jūs visai manęs nepažįstat? Nagi, įsižiūrėkit į mane geriau.

— Ko man žiūrėti, juk aš niekad nesu jūsų matęs.

— Tas tiesa, — atšovė valkata ironiškai, — bet aš tuojau jums parodysiu šį tą, ką jūs geriau pažįstat nei mane.

Jis užsidėjo skrybėlę ir atsisegiojo apsiaustą, po kuriuo pasirodė nuoga krūtinė. Raudonas diržas, apjuostas aplink liesą pilvą, prilaikė virš klubų jo kelnes.

Jis išsiėmė iš kišenės voką, nežmoniškai suterštą, išmargintą įvairiausiomis dėmėmis, vieną tų vokų, kuriuose valkatos saugo už pamušalo kokius nors dokumentus, tikrus ar suklastotus, nuosavus ar pavogtus, brangius jų laisvės gynėjus nuo sutiktųjų žandarų, — ir ištraukė iš jo nedidelę fotografiją, kokias gamindavo kadaise, pageltusią, nublukusią, ilgai visur tąsytą, šildytą prie šio žmogaus kūno ir patamsėjusią nuo jo prakaito.

Paskui, iškėlęs ją sulig savo veidu, paklausė:

— O va šitą ar pažįstat?

Kunigas žengė porą žingsnių, kad geriau galėtų įsižiūrėti, ir ūmai sustojo, išblyškęs, nustėręs, nes tai buvo jo paties atvaizdas, padarytas jai, seniai prabėgusiais jo meilės laikais.

Jis tylėjo, nieko nesuprasdamas.

Valkata pakartojo:

— Ar pažįstat va šitą?

Kunigas sušnabždėjo:

— Taip.

— Kas gi čia?

— Tai aš.

— Jūs dėl to tikras?

— Žinoma.

— Gerai! Dabar pažvelkit į mudu abu, į savo atvaizdą ir į mane?

Jis, vargšas, jau matė, kad abi šios būtybės, toji, kur nuotraukoje, ir toji, kur šaipėsi šalia jo, panėšėjo viens į antrą kaip du broliai, bet, vis dar nesuvokdamas, sumiksėjo:

— Ko gi pagaliau jūs norit iš manęs?

Tada driskius piktai atšovė:

— Ko aš noriu? Aš noriu, kad jūs pirmiausia mane pripažintumėte.

— Kas jūs toks?

— Kas aš toks? Paklauskit pirmą sutiktąjį, paklauskit savo tarnaitę, paklauskit, jeigu norit, savo merą, parodę jam va šitą nuotrauką, ir jis gardžiai nusikvatos iš jūsų, tikėkit manimi. Aha! tai jūs nenorit pripažinti, kad aš esu jūsų sūnus, tėte klebone?

Tada senis, pakėlęs aukštyn rankas biblišku ir beviltišku mostu, sudejavo:

— Tai netiesa.

Jaunuolis prisiartino prie pat jo, akis į akį:

— Ach, šitaip! Netiesa? Ei kunige, užteks meluot, girdit?

Jo veidas buvo grasinantis, kumščiai sugniaužti, ir jis kalbėjo su tokiu nepalaužiamu įsitikinimu, jog kunigas, vis traukdamasis atbulas, klausė pats save, katras iš jųdviejų šiuo momentu apsirinka.

— Aš niekad neturėjau vaiko.

— Galbūt neturėjot ir meilužės?