Ги Мопассан - Alyvų laukas

Paskui visas tas judėjimas ir lakstymas liovėsi, ir didžiojoj pilyje pasidarė tylu it kape.

Valteris Šnafsas atsisėdo ties viena dar neliesta lėkšte ir ėmė valgyti. Jis valgė didžiuliais kąsniais, lyg bijodamas, kad jam sukliudys ir jis nesuspės prisiryti ligi soties. Abiem rankom grūdo sau kąsnius į burną tartum į liuką; ir maisto gumulai, net verždami gerklę, vienas po kito slinko į pilvą. Protarpiais jis stabteldavo, jau kone pusiau besprogstąs, nelyginant per daug iškimšta žarna. Tada imdavo puodelį sidro ir praplaudavo sau ryklę, kaip kad praplaunamas užsiteršęs vamzdis.

Jis ištuštino visas lėkštes, visus dubenis ir visus butelius; paskui, apsvaigęs nuo gėrimo ir valgio, sudribęs, išraudęs, žagsulio purtomas, apdujusiu protu ir taukuota burna, atsisegiojo mundurą, norėdamas atsikvėpti ir nebepajėgdamas daugiau žengti nė vieno žingsnio. Akys merkėsi, protas aptingo. Sukryžiavęs ant stalo rankas, jis padėjo apsunkusią galvą ir pamažu nustojo bet kokios nuovokos, kur jis yra ir kas aplink jį daros.

Plonytė delčia neaiškiai švietė danguje virš parko medžių. Buvo vėsu, kaip esti visada prieš auštant.

Nebylūs šešėliai būriais šmėkščiojo tankumyne, ir kartais blankioj mėnesienoj sublizgėdavo plieninis durtuvas.

Nurimusi pilis dunksojo kaip didžiulis juodas siluetas. Tik du langai dar tebešvietė apačioj.

Ūmai pasigirdo griausmingas balsas:

— Pirmyn! po velnių! į antpuolį! vyručiai!

Ir vienu akimirksniu durys, langinės ir stiklai pasidavė, ūžtelėjus žmonių bangai, kuri užtvindė namą, viską triuškindama ir griaudama. Vienu akimirksniu penkiasdešimt ligi dantų apsiginklavusių kareivių įsiveržė į virtuvę, kur taikingai ilsėjosi Valteris Šnafsas, ir įrėmė jam į krūtinę penkiasdešimt užtaisytų šautuvų, nustūmė jį nuo kėdės, pargriovė, sugriebė ir surišo nuo galvos iki kojų.

Jis sunkiai alsavo, netikėtai užkluptas, priblokštas ir pernelyg apdujęs, kad susivoktų esąs mušamas, pakvaišęs iš baimės.

Staiga kažkoks storas kariškis su auksiniais galionais užkėlė koją jam ant pilvo ir subaubė:

— Tamsta — mano belaisvis, pasiduok!

Prūsas tenugirdo tik vieną žodį — „belaisvis“ ir sudejavo: „Ja, ja, ja!“ 1

Nugalėtojai, šnopuodami it ruoniai, pakėlė jį, pririšo prie kėdės ir su dideliu smalsumu ėmė jį apžiūrinėti.

Kai kurie atsisėdo, nusigalavę iš susijaudinimo ir nuovargio.

O jis, jis dabar šypsojosi: pagaliau jis tikrai belaisvis.

Įėjo dar vienas karininkas ir tarė:

— Pulkininke, priešai pabėgo, atrodo, yra daug sužeistų. Tvirtovė mūsų rankose.

Storasis kariškis, šluostydamasis kaktą, subaubė:

— Pergalė!

Jis ištraukė iš kišenės prekybinių sąskaitų knygutę, kurią dabar naudojo kaip bloknotą, ir užrašė:

„Po aršaus mūšio prūsai buvo priversti pasitraukti, nusinešdami su savimi nukautuosius ir sužeistuosius, iš viso apie penkiasdešimt vyrų, išvestų iš rikiuotės. Daugelis liko mūsų rankose“.

Jaunas karininkas paklausė:

— Ką įsakysite, pulkininke!

Pulkininkas atsakė:

— Mes pasitrauksime ir šitaip išvengsim susidūrimo su pranašesnėm priešo jėgom ir artilerija.

Ir davė įsakymą trauktis...

Būrys vėl persirikiavo tamsoje, prie pilies mūrų, ir nužygiavo, iš visų pusių apsupęs surištą Valterį Šnafsą, kurį laikė šeši kariai su revolveriais rankose.

Pirmyn buvo pasiųsti žvalgai ištirti kelio. Ėjo su dideliu atsargumu, protarpiais sustodami.

Auštant jie atvyko į Laroš Uazelio subprefektūrą — mat šio miestelio nacionalinė gvardija atliko tą karo žygi.

Nerimastingi ir sujaudinti gyventojai laukė. Kai pasirodė belaisvio šalmas, pasigirdo baisūs šauksmai. Moterys kėlė dangun rankas, senės verkė; kažkoks karšinčius metė į prūsą savo ramentą ir sužeidė nosį vienam jo palydovų.

Pulkininkas staugė:

— Saugokite belaisvį!

Pagaliau priėjo rotušę. Atidarė kalėjimą ir įmetė į jį Valterį Šnafsą, išlaisvintą iš pančių. Du šimtai ginkluotų vyrų sustojo sargybon aplink tą pastatą.

Tuomet prūsas, kuriam jau kiek laiko buvo aiškiai sugedę viduriai, beprotiškai nudžiugęs, ėmė padūkusiai šokti, kilodamas rankas ir kojas, šokti pasiutiškai klykdamas, kol pargriuvo pasieny, netekęs jėgų.

Jis — belaisvis! Išgelbėtas!

Štai šitaip buvo atkariauta Šampinjė pilis, išsilaikiusi priešo rankose tik šešias valandas.

Pulkininkas Ratjė, gelumbės pirklys, atlikęs šitą žygį Laroš Uazelio nacionalinės gvardijos priešakyje, gavo ordiną.

1 Taip, taip, taip.

ALYVŲ LAUKAS

LE CHAMP D’OLIVIERS

Kai uoste, mažyčiam Provanso uoste Gerandu, Piskos įlankoj, tarp Marselio ir Tulono, vyrai pastebėjo abato Vilbua valtį, grįžtančią iš žūklės, jie nusileido pajūrin padėti ištraukti laivelio.

Abatas buvo luote vienas ir yrėsi kaip tikras jūrininkas, su nuostabia energija, nors jam buvo jau penkiasdešimt aštuoneri metai. Pasiraitęs ant raumeningų rankų rankoves, pasikėlęs ir suspaudęs tarp kelių sutaną, šiek tiek atsisegiojęs ją ant krūtinės, pasidėjęs trikampę kepuraitę šalia savęs, o ant galvos užsivožęs plačiabrylę kamštmedžio skrybėlę, aptrauktą balta drobe, jis atrodė lyg koks tvirtas ir keistas šiltųjų kraštų misionierius, sutvertas labiau nuotykiams negu laikyti mišioms.

Kartkartėm jis apsidairydavo užpakaly savęs, rinkdamasis vietą, kur geriau priplaukti, paskui vėl imdavo irkluoti ritmingai, smarkiai ir metodiškai, kad dar sykį parodytų šiems prastiems pietų jūreiviams, kaip iriasi šiauriečiai.

Įsibėgėjusi valtis įsirėžė į smėlį, čiūžtelėjo krantu, tarsi norėdama nusliuogti per visą pliažą, ir įsmigo ten savo kyliu; paskui ji išsyk sustojo, ir penki vyrai, draugiškai žiūrėję į atplaukiantį kunigą, prisiartino ir maloniai pasisveikino.

— Na kaip, pone klebone, — tarė vienas stipriu Provanso akcentu, — ar pasisekė žūklė?

Abatas Vilbua padėjo irklus, nusivožė plačiabrylę skrybėlę ir užsidėjo trikampę, atsiraitojo rankoves, užsisegiojo sutaną, paskui, atgavęs kaimo kunigui prideramą povyzą ir orumą, išdidžiai atsakė:

— O taip, labai pasisekė; trys lydekos, dvi murenos ir keletas lūpočių.

Penki žvejai, prisiartinę prie valties ir pasilenkę per kraštą, žinovų veidais žiūrinėjo negyvas žuvis: riebias lydekas, plokščiagalves murenas — tas šlykščiąsias marių angis, ir violetinius lūpočius, išmargintus auksuotais apelsinų žievės spalvos ruoželiais.

Vienas jų tarė:

— Aš jas nunešiu į jūsų vasarnamį, pone klebone.

— Dėkui, meldžiamasis.

Vieno vyriškio lydimas kunigas nužygiavo, paspaudęs kitiems rankas ir palikęs jiems sutvarkyti valtį.

Jis ėjo plačiais, lėtais žingsniais, pilnas jėgos ir didingas. Sušilęs po tokio smarkaus irklavimo, jis, eidamas švelniame alyvmedžių šešėly, protarpiais nusiimdavo savo trikampę, ir vis dar šiltas, bet jau šiek tiek lengvo marių vėjelio atgaivintas vakaro oras vėsino jo keturkampę kaktą (veikiau karininko nei kunigo kaktą), virš kurios styrojo žili, statūs, trumpai kirpti plaukai.

Tai buvo liepos vakarą. Akinanti saulė, beveik siekdama tolimųjų kalnų dantytą keterą, driekė įstrižai balto kelio, aptraukto dulkių apvalkalu, didžiulį kunigo šešėlį, o milžiniška trikampė jo kepurė plačia, tamsia dėme slinko gretimu lauku, čia, rodos, vikriai sliuogdama į pasitaikančius kelyje alyvų kamienus, čia vėl staiga krisdama žemėn ir šliauždama tarp medžių.

Po abato Vilbua kojomis kilo debesis smulkių dulkių — miltuotų, neapčiuopiamų dulkių, kuriomis vasarą nuberti visi Provanso keliai; jos rūkdamos sukosi aplink sutaną, sėdo ant jos ir dengė ją pažemy vis šviesesne ir šviesesne pilka spalva. Atsivėdinęs ir susikišęs rankas į kišenes, dabar jis ėjo lėtu ir tvirtu žingsniu kalniečio, kopiančio aukštyn. Jo ramios akys žvelgė į kaimą, savąjį kaimą, kur jis klebonavo jau dvidešimt metų, jo pasirinktąjį, per didelę malonę gautąjį kaimą, kur jis ketino ir numirti. Bažnyčia, jo bažnyčia vainikavo plačiu kūgiu susispietusius aplink ją namus dviem nelygiais, keturkampiais tamsaus akmens bokštais, kurių senoviški siluetai dunksojo šiame gražiame pietietiškame slėny, labiau panašūs į tvirtovės kuorus negu į Dievo namų varpines.