Ги Мопассан - Alyvų laukas

Senis ryžtingai ištarė vieną vienintelį žodį, išdidžiai prisipažindamas:

— Turėjau.

— O kai tą meilužę išvijot, ar nebuvo ji nėščia?

Staiga sena pagieža, nuslopinta prieš dvidešimt penkerius metus — ne, ne nuslopinta, o užmūryta meilužio širdies gilumoje, pramušė slegiančius tikėjimo, nužeminto pamaldumo ir asketiškos vienatvės skliautus, ir kunigas, nesitverdamas apmaudu, suriko:

— Aš ją išvijau todėl, kad ji mane apgaudinėjo, ir kūdikis, kurį ji nešiojo savyje, buvo ne mano, o svetimo; kitaip, gerbiamasis, aš būčiau užmušęs ją, o drauge ir jus.

Jaunuolis, kurį nustebino toks nuoširdus klebono apmaudas, kiek atlyžo, paskui atkirto jau švelniau:

— Kas jums sakė, kad vaikas buvo kito?

— Nagi ji, ji pati, norėdama įgelti mane.

Tada valkata, neginčydamas šito teigimo, tarė abejingai, kaip plikšis, reiškiantis savo nuomonę:

— Na ką gi, mama, mulkindama jus, pati apsigavo, štai ir viskas.

Vėl susivaldęs po šio pagiežos prasiveržimo, klebonas, savo rėžtu, paklausė:

— O kas jums sakė, kad jūs mano sūnus?

— Ji pati, prieš mirdama, pone klebone... O be to, žiūrėkit!

Ir jis pakišo kunigui po akių mažą fotografiją.

Senis ją paėmė ir lėtai, ilgai, suspausta širdim lygino šį nepažįstamą praeivį su senuoju savo paveikslu, ir abejonė jam dingo: tikrai, tai buvo jo sūnus.

Jo sielą pagavo širdgėla, neišreiškiamas liūdesys, Šimkus ir baisus lyg sąžinės graužimas dėl padaryto nusikaltimo. Kai kas jam iškart paaiškėjo, kitką jis numanė, prisiminęs brutualią persiskyrimo sceną. Tik norėdama išgelbėti savo gyvybę, kuriai grasė įžeista vyro garbė, toji moteris, apgaulinga ir ištvirkusi patelė, sviedė jam į akis šį melą. Melas pasisekė. Ir štai gimė nuo jo sūnus, išaugo, tapo šlykščių bastūnu, nuo kurio tartum sklido nedorybių kvapas, kaip nuo ožio smarvė.

Jis sumurmėjo:

— Gal norite kiek pasivaikščioti su manim — geriau išsiaiškinsim reikalą.

Anas pašaipiai atsiliepė:

— Kaipgi?! Aš tik tam čion ir atvykau.

Ir juodu drauge nužingsniavo per alyvų lauką. Saulė buvo nusileidusi. Pietinių sutemų gėli vėsa apgaubė žemę nematoma šalta skraiste. Abatas pajuto šiurpą ir staiga, įprastu dvasininko judesiu, pakėlęs aukštyn akis, išvydo aplink save virpant danguje pilkšvus lapelius šventojo medžio, kuris savo skaidrioj paunksmėj buvo priglaudęs didžiausią pasaulio sielvartą tą vienintelį kartą, kai Kristaus palūžo dvasia.

Jam ištryško malda, trumpa ir beviltiška, sukalbėta tuo vidiniu balsu, kurs veržiasi ne pro burną ir kuriuo tikintieji šaukiasi Išganytojo: „Dieve, padėk man“.

Paskui, kreipdamasis į sūnų, paklausė:

— Vadinasi, jūsų motina mirusi?

Skausmas vėl apėmė jį, betariant žodžius „jūsų motina mirusi“, ir spaudė jam širdį. Tai buvo kažkoks keistas kūniškas sopulys žmogaus, kurs niekaip negali galutinai užmiršti žiauraus atgarsio visų jo išgyventų kančių, o gal dar veikiau (mat ji buvo jau mirusi), paskutinis suvirpėjimas tos svaigios ir trumpos jaunystės laimės, iš kurios dabar nebeliko nieko, kaip tik atsiminimų žaizda.

Jaunuolis atsakė:

— Taip, pone klebone, mano motina mirusi.

— Ar seniai?

— Jau treji metai.

Kunigą vėl pagavo abejonė.

— Kodėl jūs neatvykote pas mane anksčiau?

Anas sumišo.

— Negalėjau. Buvo kliūčių. Bet leiskit man nutraukti šiuos paaiškinimus, kuriuos — duosiu jums vėliau su visom pageidaujamom smulkmenom; o tuo tarpu aš noriu jums pasakyti, kad nuo vakar ryto nieko neturėjau burnoj.

Omus gailestis apėmė senį, ir jis staiga ištiesė abi rankas:

— O, mano vargšas vaikeli, — tarė jis.

Jaunuolis paėmė šias dideles, jam ištiestas rankas, kuriose paskendo laibi, liguisti, karšti jo pirštai.

Paskui jis atsakė su ta pajuokiama šypsena, kuri niekad nedingdavo jam nuo lūpų:

— Na štai, iš tiesų pradedu manyt, kad mudu pagaliau rasim bendrą kalbą.

Klebonas pasuko atgal.

— Eime pietų, — tarė jis.

Staiga su kažkokiu neaiškiu ir keistu instinktyviu pasitenkinimu jis prisiminė puikią jo sugautą žuvį, kuri drauge su višta ir ryžiais sudarys gerus pietus šiam nelaimingam jaunuoliui.

Nerimo apimta arlezietė jau niurgzdama laukė jų ties durimis.

— Margarita, — šūktelėjo klebonas, — paimkit viską nuo stalo ir nuneškit į valgomąjį. Greičiau, greičiau! Ir padenkit dviem! Tik greičiau!

Tarnaitė pastiro vietoje išgirdusi, kad jos ponas ruošiasi pietauti su šiuo plėšiku.

Tada klebonas Vilbua pradėjo pats imti nuo stalo jam padėtuosius rykus ir nešti į vienintelį kambarį apačioje.

Po penkių minučių jis sėdėjo priešais valkatą ties pilnu dubeniu kopūstų, iš kurių kilo karštų garų debesėlis.

Kai lėkštės buvo pripiltos kopūstų, valkata ėmė godžiai ryti sriubą. Klebonas jau nebejautė alkio ir tik pamažu srėbė skanų viralą, duoną palikdamas ant lėkštės, dugno.

Staiga jis paklausė:

— Kaip tamsta vadiniesi?

Vyriškis nusišypsojo patenkintas, kad numalšino alkį.

— levas nežinomas, — tarė jis, — todėl aš vadinuosi motinos pavarde, o josios turbūt dar nepamiršote. Bet užtat aš turiu du vardus, tarp kitko, visai man nepritinkančius: Filypas-Ogiustas.

Kunigas išblyško ir suspausta gerkle paklausė:

— Kodėl tamstai davė šiuos vardus?

Valkata truktelėjo pečiais.

— Jūs patys turite tai numanyt. Palikusi jus, mama norėjo įtikint jūsų konkurentą, kad aš esu jo, ir jis maždaug tuo tikėjo ligi penkiolikos metų mano amžiaus. Bet nuo to laiko aš per daug pradėjau panėšėt į jus. Ir jis manęs atsižadėjo, šunsnukis. Taigi man ir davė abudu jo vardus: Filypas-Ogiustas. O jeigu aš būčiau turėjęs laimės į nieką nepanėšėti arba tiesiog būti sūnum kokio trečio latro, sugebėjusio likti nežinomu, tai šiandien vadinčiaus vikontas Filypas-Ogiustas de Pravalonas ir būčiau įteisintas sūnus senatoriaus, grafo, turinčio tą patį vardą. Bet aš ne veltui pakrikštijau save „Nevykėliu“.

— Iš kur jūs visa tai žinote?

— Po velnių! Juk jie ne sykį prie manęs yra ginčijęsi, ir dar kaip audringai. O iš to gali pasimokyt, kaip reikia gyventi!

Kunigo krūtinę prislėgė kažin kas sunkesnio ir skausmingesnio už visa tai, ką jis pajuto ir iškentė prieš pusvalandį. Tai buvo lyg ir koks dusulys, kuris, sykį prasidėjęs, ėjo vis didyn ir pagaliau turėjo jį pribaigti; ir tai sukėlė jam ne tiek žodžiai, kuriuos jis girdėjo, kiek tonas, kuriuo tai buvo sakoma, ir šlykšti valkatos veido išraiška, kuri juos savaip nušviesdavo. Tarp šio žmogaus ir jo, tarp sūnaus ir jo dabar lyg ir atsirado kažkoks moralinių pamazgų srautas, kuris tam tikroms sieloms yra mirštami nuodai.

Nejaugi štai čia jo sūnus? Kunigas vis dar negalėjo tuo patikėti. Jis reikalavo įrodymų, — visų lig vieno, būtinai visų; jis norėjo viską sužinoti, viską suprasti, viską iškentėti. Jis vėl pamąstė apie alyvmedžius, supančius jo mažą namelį, ir sušnabždėjo antrusyk; „O, Dieve mano, padėk man!“

Filypas-Ogiustas išbaigė sriubą ir paklausė:

— Ar daugiau nieko nebus, klebone?

Kadangi virtuvė buvo ne pačiame name, o gretimame priestate ir Margarita negalėjo girdėti savo klebono balso, prireikus jis šaukdavosi ją, suduodamas į kinišką gongą, kabantį ant sienos užpakaly jo.

Taigi jis paėmė oda aptrauktą plaktuką ir keliskart sudavė į apvalų metalinį skritulį, iš kurio išsiveržė silpnas garsas: jis augo, didėjo, perėjo į tą aštrų, spengiamą, veriantį, baisų griaudžiančio vario vaitojimą.