Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Štai čia, mano vaikuti, antroji troba.

Ir jis įėjo į Valenų lūšną kaip į savo namus.

Sena motina skalbė žlugtą; tėvas, jau paliegęs, snaudelėjo prie židinio. Abu pakėlė galvas, o tas jaunas vyras prašneko:

— Labadien, tėte, labadien, mama!

Juodu pakilo apstulbinti. Moteriškei net muilas iš nagų iškrito vandenin, ir ji miknojo:

— Tai čia tu, sūneli? Tai čia tu, sūneli?

Jis ją apkabino ir pabučiavo, kartodamas: „Labadien, mama“. Tuo tarpu senis, visas tirtantis, prakalbo ramiu tonu, kurį visada išlaikydavo:

— Vadinasi, tu pargrįžai, Žanai? — lyg būtų su juo matęsis prieš kokį mėnesį.

O kai jau visiškai atsipažino, tėvai užsigeidė tuojau eiti ir pasirodyti su sūnumi žmonėse. Nuvedė jį pas merą, pas mero pavaduotoją, pas kleboną, pas mokytoją.

Šarlo, stovėdamas ant savo trobelės slenksčio, žiūrėjo, kaip anas vaikšto.

Vakare, valgant vakarienę, jis tarė savo senukams:

— Ir kvailumas gi jūsų buvo, kad leidot paimti vaiką iš Valenų.

Motina atrėmė su atkaklybe:

— Mes savo vaiko nenorėjom parduoti.

Tėvas nepasakė nieko.

Sūnus varė toliau:

— Tai jau movėt ir pramovėt, kad šitaip kitam laimę užleidot!

Tada senis Tiuvašas prabilo rūsčiai:

— Dar imsi mums prikaišioti, kam tavęs nepardavėm!

O berniokas grubiai:

— Žinoma, prikaišiosiu, kad esate glušai, ir daugiau nieko. Tokie tėvai žino tik laimę suėsti savo vaikui. Jūs nusipelnėte, kad pamesčiau jus.

Vargšė moterėlė laistė ašaras į lėkštę. Ji aimanavo, srėbdama bulvienę, vis po pusę šaukšto išlaistydama.

— Va dabar, kamuokis, kol vaikus užaugini!

Į tai bernas aštriai:

— Geriau būčiau negimęs, ne kad esu toks kaip dabar. Kai aną pamačiau, man kraujas užvirė. Pasakiau sau: štai koks aš būčiau dabar!

Jis atsistojo.

— Tai še: matau, kad geriau man bus išeit iš namų, užtat kad prikaišiočiau jums nuo ryto ligi vakaro ir ėste jus užėsčiau. Nes jums nedovanosiu niekad, jokiu būdu!

Senukai ašarojo ir tylėjo, pritrenkti prie žemės.

O jis varė toliau:

— Ne, taip būtų per žiauru, nesinori nė galvoti. Verčiau jau eisiu ieškoti gyvenimo kitur.

Jis atidarė duris. Įsiveržė balsų mišinys: Valenai puotavo su pargrįžusiu sūnumi.

Tada Šarlo treptelėjo koja ir, atsigręžęs į tėvus, suriko:

— Ech, juodnugariai!

Ir jis dingo naktyje.

TESTAMENTAS

LE TESTAMENT

A Paul Hervien

Aš pažinojau tą aukštą vaikiną, kuris vadinosi Renė de Burnevalis. Jis buvo malonaus apsiėjimo, nors ir kiek niūrokas, atrodė viskuo nusivylęs, kraštutinis skeptikas, aštrus ir kandus skeptikas, itin gabus vienu žodžiu atskleisti gyvenimo veidmainybes. Dažnai jis sakydavo: „Nėra dorų žmonių: bent jie atrodo dori, tik palyginus juos su niekšais“.

Jis turėjo du brolius, pavarde de Kursilius, su kuriais niekad nesimatydavo. Aš maniau, kad jis kito tėvo, nes jų pavardės buvo skirtingos. Keletą kartų girdėjau, kad toje šeimoje kadaise įvykusi keistoka istorija, bet smulkiau nieko nežinojau.

Tas vyras man visai patiko, mes greitai susibičiuliavome. Vieną vakarą, kai mes dviese pas jį pietavome, nejučiomis jį paklausiau:

— Iš katros jūsų motinos santuokos esate gimęs — iš pirmosios ar antrosios?

Pamačiau, kad jis šiek tiek nubalo, paskui paraudo; ir keletą sekundžių jis tylėjo; matyt, varžėsi. Paskui nusišypsojo, liūdnai ir švelniai, kaip jam buvo būdinga, ir tarė:

— Mielas drauge, jei jums nebus nuobodu, aš tučtuojau papasakosiu gana keistas savo gimimo smulkmenas. Žinau, kad jūs protingas žmogus, todėl nebijau, kad mūsų draugystė nuo to susvyruos, o jei ji dėl to susvyruotų, aš liausiuosi ją branginęs.

Mano motina, ponia de Kursil, buvo mažutė, gležna ir bukšti moteris, kurią jos vyras vedė dėl turto. Visas jos gyvenimas buvo kankynė. Švelnios, baikščios, subtilios sielos, ji nuolat kentėjo nuo to, kuris turėjo būti mano tėvas, vieno iš tų storžievių, kuriuos vadina bajorais žemvaldžiais. Baigiantis mėnesiui po vestuvių, jis jau gyveno su savo tarnaite. Be to, meilužėmis buvo ir jo nuomininkų žmonos bei dukters; bet tai anaiptol jam netrukdė turėti du kūdikius su savo žmona; skaičiuojant ir mane, jų buvo trys. Motina nieko nesakydavo; ji gyveno tame amžinai triukšmingame name kaip mažos pelytės, kurios šmirinėja po baldais. Sunykusi, nusibaigusi, drebėdama, ji žvelgdavo į žmones neramiomis ir tyromis, vis klaidžiojančiomis akimis kaip išgąsdinta būtybė, kurios baimė jau nebepalieka. Ir vis dėlto ji buvo graži, gana graži, blondinė, pelenų spalvos plaukais, tarytum jie būtų buvę jau kiek pablukę dėl nesiliaujančio nerimo.

Tarp pono de Kursilio draugų, kurie nuolatos atsilankydavo į pilį, buvo atitarnavęs kavalerijos karininkas, našlys, jausmingas ir staigus žmogus, keliąs baimę ir pasiryžtąs drąsiems žingsniams. Jis vadinosi ponas de Burnevalis, ir jo vardu aš vadinuosi. Tai buvo aukštas, liesas žaliūkas, su ilgais ir juodais ūsais. Aš į jį labai panašus. Tas vyras buvo apsiskaitęs ir galvojo visiškai ne taip, kaip kiti jo luomo žmonės. Jo prosenelė draugavo su J. J. Rousseau, ir buvo sakoma, kad jis yra kai ką paveldėjęs iš to jo pramotės ryšio. Jis atmintinai mokėjo „Visuomenės sutartį“, „Naująją Eloizą“ ir visus tuos filosofinius raštus, kurie nuo seno ruošė mūsų senoviškų papročių, prietarų, mūsų pasenusių įstatymų ir kvailos dorovės perversmą.

Jis, kaip atrodė, mylėjo mano motiną, ir jinai mylėjo jį. Tie glaudūs santykiai buvo tokia paslaptis, kad niekas jų ir neįtarė. Vargšė apleista, nusiminusi moteris turėjo visa širdimi prie jo prisirišti ir persiimti jo mintimis, laisvojo jausmo teorijomis, nepriklausomos meilės drąsa; bet kadangi ji buvo tokia bukšti, kad niekuomet nė prakalbėti garsiau neišdrįsdavo, visa tai telkėsi, kaupėsi, brendo jos širdyje, kuri niekados neatsiverdavo.

Abudu mano broliai buvo jai šiurkštūs, nemeilūs kaip ir jų tėvas ir, įpratę matyti, kad namuose ją visi laiko nieko nevertu padaru, elgėsi su ja beveik kaip su tarnaite.

Tik aš vienas iš jos sūnų tikrai ją mylėjau, ir ji mane mylėjo.

Ji mirė. Aš turėjau tada aštuoniolika metų. Kad suprastumėte, ką tuoj jums pasakysiu, turiu pridurti, kad jos vyrui buvo paskirtas teismo patarėjas; kad jie abu atskirai valdė savo turtą, ir mano motina, dėka įstatymo lankstumo ir protingo atsidavusio notaro, pasiliko sau teisę užrašyti testamentu turtą kam panorėsianti.

Mums pranešė, kad pas tą notarą yra testamentas, ir mes buvome pakviesti dalyvauti jį atplėšiant.

Aš atsimenu tai kaip šiandien. Tai buvo sukrečianti, dramatiška, komiška, netikėta scena, kurią sukėlė tas velionės pomirtinis maištas, tas laisvės šūkis, per visą gyvenimą mūsų įpročių žudytos kankinės iš jos kapo gelmės aidįs reikalavimas savo dalies, kankinės, kuri iš savo užkalto karsto beviltiškai šaukėsi savarankumo.

Tasai, kuris tarėsi esąs mano tėvas, pilnakraujis storulis, primenąs savo išvaizda mėsininką, ir mano broliai, du stiprūs jaunuoliai dvidešimties ir dvidešimt dvejų metų, laukė sau ramiai sėdėdami krėsluose. Pakviestas atvykti įėjo ponas de Burnevalis ir atsisėdo už manęs. Jis buvo apsitempęs savo švarku, gerokai pablyškęs ir kramtė dažnai savo ūsus, tada šiek tiek jau pražilusius. Be abejo, buvo pasirengęs tam, kas greit turėjo įvykti.

Notaras užrakino duris, du kartus apsukdamas raktą, ir atplėšė prieš mus raudonu laku užantspauduotą voką, kurio turinio jis nežinojo.