Ги Мопассан - Alyvų laukas

Vieną rugpjūčio popietę priešais tas gryčiukes netikėtai sustojo lengvutė karietaitė, ir jauna ponia, kuri pati valdė arklį, tarė greta sėdinčiam ponui:

— O! žiūrėk, Anri, kokia krūva vaikų! Ir kokie jie gražūs, kai šitaip kirba purvini.

Vyras nieko neatsakė, matyt, jau apsipratęs su tokiais jos džiūgavimais, kurie jam buvo skausmas ir bemaž priekaištas.

Jaunoji ponia varė toliau:

— Turiu juos išbučiuoti! O! kaip norėčiau turėti vieną tokį, va šitą, visiškai mažytį!

Ir, iššokusi iš karietaitės, pripuolė prie vaikų, pasičiupo vieną iš pačių mažylių, būtent Tiuvašuką, ir, iškėlusi ant rankų, bučiavo jį karštai į murzinus skruostelius, į šviesius garbiniuotus plaukučius, žemių prisivėlusius, į rankutes, kuriomis jis makaravo, gindamasis nuo įkyrių mylavimų.

Po to ji vėl sėdo į karietaitę ir nudulkėjo sau. Tačiau kitą savaitę ji atvažiavo vėl, išlipusi atsitūpė žemėje pati, paėmė mažylį ant rankų, kimšte kimšo jam visokius pyragaičius, apdovanojo saldainiais visus kitus vaikus ir žaidė su jais it maža mergiūkštė, o tuo tarpu jos vyras kantriai laukė, sėdėdamas savo lengvutėje karietaitėje.

Paskui ji atvažiavo vėl ir vėl, susipažino su tėvais, lankėsi kasdien, ir jos kišenės vis buvo pilnos saldėsių ir smulkių pinigų.

Ji vadinosi ponia Anri Diubjer.

Vieną rytą, kai jie atvažiavo, vyras irgi išlipo drauge su ja, ir, nesustoję prie mažiukų, kurie dabar jau pažino ją gerai, suėjo į vidų.

Žmoneliai buvo namie, jie skaldė malkas valgyti virtis; jie, labai nustebę, atidėjo darbą į šalį, padavė atsisėsti ir laukė. Tada jaunoji ponia, susijaudinusi, trūkčiojančiu, drebančiu balsu pradėjo:

— Mieli žmonės, atvykau pas jus todėl, kad labai norėčiau... aš labai norėčiau išsivežti su savim jūsų... jūsų mažytį berniuką...

Tie paprasti žmoneliai žiūrėjo tik suglumę, nesuprasdami nieko, ir nieko nesakė.

Ji atsikvėpė ir varė toliau:

— Mudu neturime vaikų, mudu su vyru esame vieniši... Mudu jį laikysim pas save... ar norit?

Seimininkė pradėjo suprasti. Ji klausė:

— Tai jūs norit pasiimti mūsų Šarlo? Ai ne, jokiu būdu!

Tada ponas Diubjeras įsiterpė:

— Mano žmona prastai paaiškino. Mudu norime jį įsūnyti, bet jis lankysis ir pas jus. Jei viskas gerai klosis, kaip galima tikėtis, tai jis taps mūsų turtų paveldėtoju. Jei kartais atsitiktų, kad ir mudu susilauktume vaikų, tai jis turės lygią dalią, kaip ir jie. O tam atvejui, jei jis išaugtų ne toks, kokio trokštame, jam užrašysime dvidešimt tūkstančių frankų, kuriuos galės pasiimti, kai tik taps pilnametis; toji suma bus tučtuojau jo vardu padėta pas notarą. Mudu pagalvojome ir apie jus: jums iki gyvos galvos bus mokama renta po šimtą frankų kas mėnuo. Ar supratote mane gerai?

Šeimininkė pašoko užsiplieskusi:

— Tai jūs norite, kad mes parduotume jums Šarlo? O, niekados! Kaip galima tokio daikto reikalauti iš motinos! Niekaip gyvai! Tai būtų niekšybė!

Jos vyras, susiraukęs, susimąstęs, nesakė nieko, bet jis vis kraipė galvą, pritardamas pačiai.

Ponia Diubjer nebeįmanė ką daryti, ir pradėjo verkti; atsigręžusi į savo vyrą ji kūkčiojančiu balsu, kaip vaikas, kurio visi norai paprastai būna išpildomi, kalbėjo:

— Jie nenori, Anri, jie nenori!

Tada jie griebėsi paskutinio mėginimo:

— Bet, žmonės mieli, pagalvokit apie savo vaiko ateitį, apie jo laimę, apie...

Šeimininkė supykusi nutraukė jo kalbą:

— Viskas pagalvota ir pramatyta, ir aišku... Eikit jūs sau, ir kad nematyčiau daugiau jūsų čionai! Kas tai matęs — užsimanyk tu man atimti šitaip vaiką!

Tada poniai Diubjer, jau išeinančiai, toptelėjo į galvą, kad juk yra du mažiukai vaikai, ir ji pro ašaras klausė su įnoringos ir išlepintos, nepratusios laukti moters atkaklumu:

— Bet antrasis mažiukas juk ne jūsų?

Tiuvašas atsakė:

— Ne, tasai kaimynų; galit pas juos užeiti, jei norit.

Ir jis įėjo į savo trobą, kur dar vis girdėjosi jo pasipiktinusios moters šūksniai.

Valenai sėdėjo prie stalo ir pamažu valgė, ant duonos šykščiai užsitepdami sviesto, pasikabinę peilio viršūnyte iš lėkštės, stovinčios tarp jų.

Ponas Diubjeras ėmėsi dėstyti savo siūlymus, bet jau kur kas atsargiau, iškalbingiau, labiau įsiteikiamai, šiek tiek pasaliai.

Žmoneliai abudu purtė galvas, rodydami, jog nesutinka; tačiau kai sužinojo, kad gaus kas mėnuo šimtą frankų, jie sužiuro vienas į kitą, tardamiesi akimis, labai susijaudinę.

Jie ilgai tylėjo, abejonių kamuojami, nesiryždami. Moteris pagaliau paklausė:

— Kaip tu sakai, žmogeli?

Jis tarė sentencišku tonu:

— Aš sakau, kad čia nieko smerktino nebūtų.

Tada ponia Diubjer, drebanti iš baimės, ėmė jiems kalbėti apie vaikelio ateitį, koks jis būsiąs laimingas ir kiek daug pinigų galėsiąs jiems paskui duoti.

Šeimininkas klausė:

— O toji renta, dvylika šimtų metinių, tai kaip; bus užrašyta pas notarą?

Ponas Diubjeras atsakė:

— Žinoma, žinoma, rytoj pat.

Šeimininkė, svarsčiusi pasvarsčiusi, tarė:

Šimto frankų mėnesiui mums per maža, jei jau atsižadam vaiko: jis gi po kurio laiko uždarbiauti pradės; mums reikia šimto dvidešimt frankų.

Ponia Diubjer, virpėdama nekantrumu, sutiko tučtuojau; kadangi ji norėjo pasiimti vaiką dabar pat, ji davė jiems šimtą frankų dovanų, kol vyras surašys raštus. Tuojau buvo pašaukti meras ir vienas kaimynas, ir jie mielai pabuvo už liudininkus.

Ir jaunoji ponia, laime spinduliuodama, išsinešė ant rankų bliaunantį vaiką, kaip kad nešasi iš krautuvės labai norėtą gražniekį.

O Tiuvašai nuo savo slenksčio tylūs, rūstūs žiūrėjo, kaip jį išsiveža, ir galbūt gailėjosi, kad patys atsisakė.

Apie mažiuką Žaną Valeną po to nieko nebebuvo girdėti. Jo tėvai kas mėnuo ėjo pas notarą ir ėmė tuos savo šimtą dvidešimt frankų; jie susipyko su savo kaimynais, nes motulė Tiuvaš juos visaip koneveikė ir gėdino, ji be paliovos kartojo, pas ką tik užeidama, jog tik išgamos galį parduoti savo vaiką, jog tai esąs baisus daiktas, niekšybė, pasileidimas paskutinis.

Ir ji imdavo ant rankų savo Šarlo ir puikaudamasi rėkdavo jam, tarsi ką suprantančiam:

— Aš tavęs nepardaviau, ne, aš tavęs nepardaviau, mano mažiuli. Aš nepardavinėju savo vaikų, ne. Aš nesu turtinga, bet savo vaikų nepardavinėju.

Ir taip kiekvieną dieną, metų metais; kiekvieną dieną stačiokiški užuominų riksmai priešais duris, kad tik girdėtų kaimynai. Motulė Tiuvaš galų gale pati ėmė tikėti esanti pranašesnė už visus žmones visoje apylinkėje, kadangi nepardavė Šarlo. Ir tie, kas apie ją kalbėjo, sakė:

— Žinau tikrai, kad jai didelį pelną siūlė, taigi, sakyk, ką nori, vis tiek ji pasielgė kaip gera motina.

Ją minėdavo kaip pavyzdį; ir Šarlo, sugyvenęs aštuoniolika metų, užaugintas su ta mintimi, kurią jam kalė ir kalė be paliovos, jau laikė save pranašesniu už kitus, užtat kad jo nepardavė.

Valenai gyveno sau visko pritekę, nes visą laiką ėmė pinigus. Tiuvašai dėl to ir pyko baisiausiai, kad jie kaip buvo, taip ir liko skurdžiai.

Jų vyriausiasis sūnus išėjo į kariuomenę. Antrasis mirė. Šarlo liko vienas prakaito lieti su senu tėvu, mitinti motiną ir dvi jaunėles seseris, kurias jis dar turėjo.

Jis jau buvo užbaigęs dvidešimt pirmuosius metus, kai vieną rytą puiki karieta sustojo ties abiem gryčiukėmis. Jaunas ponas, su auksine laikrodžio grandine, išlipo iš karietos, paduodamas ranką senai poniai baltais plaukais. Senoji ponia sakė jam: