Ги Мопассан - Alyvų laukas

Staiga jis susidomėjo dviem elegantiškom damom, kurias du vyriškiai vaišino austrėmis. Senas apdriskęs jūrininkas vikriai gvaldė peiliu kiaukutus ir juos padavinėjo vyrams, kurie tuojau juos paduodavo damoms. Jos valgė austres labai grakščiai, laikydamos kiautą ant plonos skepečiukės ir prikišdamos prie jo burną, kad nesuteptų sau rūbų; paskui vienu gurkšniu išgerdavo skystį ir kriauklę numesdavo jūron.

Tėvą, matyt, sužavėjo tokia aristokratiška išmonė — valgyti austres plaukiančiame laive. Jam tai atrodė rafinuota, prašmatnu, gero skonio ženklas. Jis priėjo prie žmonos ir dukterų ir paklausė:

— Norite, pavaišinsiu jus austrėmis?

Motina svyravo; ją gąsdino bereikalingos išlaidos; bet seserys tuojau sutiko. Motina tarė nepatenkintu tonu:

— Bijau, kad man nepakenktų viduriams. Pavaišink mergaites, tik neduok per daug, nes dar susirgs.

Paskui, kreipdamasi į mane, ji pridūrė:

— O Žozefas apsieis ir be to; nereikia paikinti berniukų.

Aš pasilikau su motina, laikydamas tokį apėjimą neteisingu. Sekiau akimis tėvą, kuris išdidžiai vedėsi abi dukteris ir žentą prie seno apdriskusio jūreivio.

Abi damos ką tik nusileido nuo denio. Tėvas aiškino seserims, kokiu būdu reikia valgyti austrę, kad neišsilietų skystis; jis netgi užsimanė pademonstruoti joms tai ir pasiėmė vieną. Jis bandė pamėgdžioti damas, bet čia pat išpylė visą skystį sau ant surduto, ir aš nugirdau, kaip motina suniurnėjo:

— Verčiau tupėtų savo vietoj!

Staiga man pasirodė, kad tėvas ima kažko nerimauti; jis pasitraukė keletą žingsnių atgal, įdėmiai pasižiūrėjo į dukteris ir žentą, apstojusius austrių pardavėją, ir ūmai priėjo prie mūsų. Jis atrodė labai išbalęs, jo akyse buvo kažkokia ypatinga išraiška. Pusbalsiu jis tarė motinai:

— Tiesiog nuostabu, kaip tas austrininkas panašus į Žiulį.

Motina sumišusi paklausė:

— Į kokį Žiulį?

— Nagi... į mano brolį... Jeigu nežinočiau, kad jis yra Amerikoje ir kad gerai laikosi, pamanyčiau, kad tai jis, — kalbėjo toliau tėvas.

Motina išgąsdinta sumurmėjo:

— Tu iš proto išėjai! Juk tu puikiai žinai, kad čia ne jis. Tad kam plepėti niekus?

Bet tėvas spyrėsi:

— Vis dėlto nueik, Klarise, pasižiūrėk pati: man norisi, kad tu pati įsitikintum savo akimis.

Motina atsistojo ir priėjo prie dukterų. Aš irgi ėmiau žiūrėti į tą žmogų. Senas, purvinas, raukšlėtu veidu, jis buvo pasinėręs į savo darbą.

Sugrįžo motina. Pastebėjau, kad ji visa dreba. Ji labai skubiai tarė tėvui:

— Man rodos, kad tai jis. Nueik, pasiteirauk pas kapitoną. Tik būk atsargus, nes šis nenaudėlis vėl, ko gero, atsisės mums ant sprando!

Tėvas atsitolino. Aš nusekiau paskui jį. Mane apėmė keistas susijaudinimas.

Kapitonas, aukštas, liesas vyras ilgais bakenbardais, vaikštinėjo tilteliu taip išdidžiai, tarytum būtų vadovavęs laivui, plaukiančiam Indijon.

Tėvas labai mandagiai nusilenkė jam ir, pažėręs komplimentų, užkalbino jį apie jo profesiją: kuo įžymus Džersi? Kokios rūšies gamyba ten išsivysčiusi? Kiek turi gyventojų? Kokie jų papročiai ir būdas? Kokia ten dirva? ir t. t., ir t. t.

Galėjai pamanyti, kad šnekama mažių mažiausia apie Jungtines Amerikos Valstijas.

Įsikalbėjo ir apie „Ekspresą“ — taip vadinosi laivas, kuriuo mes plaukėme, — paskui perėjo prie jo įgulos; tuomet mano tėvas netvirtu balsu paklausė:

— Mane labai sudomino štai anas senis, kuris pardavinėja austres. Gal žinote apie jį ką nors smulkiau?

Kapitonas, kurį šis pašnekesys jau ėmė erzinti, sausai atsakė:

— Tai senas valkata prancūzas. Pernai užtikau jį Amerikoj ir parvežiau atgal į tėvynę. Jis, regis, turi giminių Havre, bet nenori pas juos grįžti, nes jiems skolingas pinigų. Jis vadinasi Žiulis... Žiulis Darmanšas ar Davranšas, kažkas panašus. Sako, vienu tarpu Amerikoj jis buvęs turtingas, o dabar matote, kuo jis pavirto.

Tėvas, išbalęs kaip drobė, klajojančiomis akimis, prakošė prislopintu balsu:

— Ak šitaip... Puiku... Puiku!.. Tatai manęs nestebina... Labai dėkoju jums, kapitone.

Ir jis pasišalino; o jūrininkas suglumęs žiūrėjo jam iš paskos.

Tėvas grįžo prie motinos toks susijaudinęs, kad jinai jam tarė:

— Sėskis, nes dar pastebės, kad čia kažkas atsitiko.

Jis sudribo ant suolo vapėdamas:

— Tai jis! Aišku, kad tai jis!

Kiek lukterėjęs paklausė:

— Kas gi mums daryti?

Motina griežtu tonu atsakė:

— Reikia paimti iš ten mergaites. Žozefas jau vis vien viską žino, tai tegul nueina jų atsivesti. Svarbiausia — reikia saugotis, kad mūsų žentas nieko nepastebėtų...

Tėvas atrodė visai priblokštas. Jis sušnibždėjo:

— Kokia baisi nelaimė!

Motina, ūmai įširdusi, pridūrė:

— Aš taip ir nujaučiau, kad tas dykaduonis nieko doro nepasieks ir vėl užgrius mums ant sprando! Ar gali iš Davranšų ko nors laukti?

Tėvas perbraukė delnu per kaktą, kaip tai darė visuomet, kai žmona apiberdavo jį priekaištais.

O ji varė toliau:

— Duok Žozefui pinigų, tegul jis tučtuojau nueina ir sumoka už tas austres. Betrūksta dar, kad tas elgeta mus atpažintų. Puikų įspūdį tai padarytų keleiviams! Pereikim į kitą galą denio, o tu pasirūpink, kad mes su juo daugiau nebesusitiktume.

Ji atsistojo, ir jiedu nuėjo, įdavę man penkių frankų monetą.

Seserys nustebusios laukė grįžtant tėvo. Aš joms paaiškinau, kad motinai pasidarė šiek tiek bloga nuo supimo, ir paklausiau austrininką:

— Kiek mes jums skolingi, meldžiamasis?

Man vos neišsprūdo: „dėde“.

Jis atsakė:

— Du frankus penkiasdešimt.

Padaviau jam penkis frankus, ir jis man ištiesė grąžą.

Aš žiūrėjau į jo ranką, liesą, susiraukšlėjusią jūreivio ranką; žiūrėjau į jo veidą, seną, išvargusį veidą, liūdną ir skausmingą, kartodamas pats sau: „Tai mano dėdė, tėtės brolis, mano dėdė“.

Aš jam daviau dešimt sū arbatpinigių.

Jis man padėkojo kaip elgeta, priimantis išmaldą:

— Tegu laimina jus Dievas, jaunas ponaiti!

Ir aš pagalvojau, kad ten, užjūry, jam tikriausiai bus tekę elgetauti.

Seserys, apstulbintos mano dosnumo, stovėjo įsmeigusios akis į mane.

Kai įteikiau tėvui du frankus grąžos, motina nustebusi paklausė:

— Nejaugi austrės kainavo net tris frankus?.. Negali būti...

Aš pareiškiau tvirtai:

— Aš daviau dešimt sū arbatpinigių.

Motina pašoko ir pažvelgė man į akis:

— Tu iš proto išėjai! Duoti dešimt sū tam seniui, tam driskiui!..

Ji nuščiuvo: tėvas rodė žvilgsniu į žentą.

Visi tylėjo.

Prieš mus, horizonte, tartum kėlės iš jūros violetinis šešėlis. Tai buvo Džersi.

Kai artinomės prie molų, mane pagavo noras dar sykį pamatyti dėdę Žiulį, prieiti prie jo, tarti jam keletą švelnių paguodos žodžių.

Bet austrių jau niekas nebesiteiravo, ir jis buvo dingęs: vargšas senis turbūt nusileido atgal į dvokiantį triumą, kuriame gyveno.

Namo mes grįžome per Sen Malo, kad vėl nesusitiktume su juo. Motiną graužė nerimas.

Aš niekados daugiau nebemačiau savo tėvo brolio!

Tad matai, kodėl aš kartais duodu valkatai penkis frankus.

SUGRĮŽIMAS

LE RETOUR

Jūra plaka krantą savo trumpa ir monotoniška banga. Balti debesėliai greitai skrieja dideliu mėlynu dangumi, nešami smarkaus vėjo tarsi paukščiai; ir kaimas, susigūžęs slėnio įlinkyje, kurs leidžias į vandenyną, šildosi saulėje.

Pačioje kaimo pradžioje stovi Marten-Levekų namelis, vienišas kelio pakraštyje. Tai mažas žvejo būstas molio sienomis, šiaudų stogu su melsvais irisais ant kraigo. Prieš duris — keturkampis sodelis sulig nosine, kuriame auga svogūnai, keletas kopūstų galvų, petražolės ir salierai. Gyvatvorė jį skiria nuo kelio.