Ги Мопассан - Alyvų laukas

Vaišės įvyko Polito Kašpriuno svetainėje. Dvidešimt lėkščių buvo padėta ant stalo didžiojoje salėj, kur pietaudavo turgaus dienomis, ir didžiulis avienos kepsnys, besisukąs ant iešmo, vištiena su padažu, dešros, spirgančios ant skaidrios ir smagios ugnies, pripildė namą tiršto kvapo, taukais aplaistytos grynos anglies, dūmų, stipraus ir sunkaus kaimietiškų valgių aromato.

Apie dvyliktą susėdo prie stalo; sriuba pylėsi į lėkštes. Veidai ėmė gyvėti; burnos prasivėrė sąmojui, akys juokėsi tarp pašaipių raukšlelių. Linksmybės valanda artėjo, dievaži.

Atsidarė durys, ir pasirodė tėvas Amablis. Jis atrodė piktas, įširdęs, vilkosi ant ramentų ir vaitojo sulig kiekvienu žingsniu, šitaip reikšdamas savo kančią.

Jį išvydę, visi nutilo; bet staiga dėdė Malivuaras, jo kaimynas, didelis juokdarys, kurs žinojo visas žmonių silpnybes, ėmė staugti, šūkauti, susidėjęs rankas prie burnos:

— Ė, senas smaližiau, tu turi gerą uoslę, kad namie užuodei Polito vaišes.

Baisus kvatojimas papliupo iš gerklių. Malivuaras, sėkmės paskatintas, varė toliau:

— Nuo skausmų nėra nieko geresnio, kaip avienos kepsnio kompresas! Išmetus stikliuką trejų devynerių, viduriams šilta darosi.

Žmonės šūkavo, daužė kumščiu į stalą, leipo juokais, susilenkdami ir vėl atsitiesdami visu stuomeniu, tarytum pumpuodami vandenį. Moterys kvakėjo kaip vištos, tarnaitės raitėsi pasieny. Vien tėvas Amablis nesijuokė ir, nieko neatsakydamas, laukė, kol jam duos vietos.

Jį pasodino ties viduriu stalo, priešais marčią, ir, vos tik atsisėdęs, jis ėmė valgyti. Šiaip ar taip, juk tai jo sūnus kėlė vaišes, reikėjo atsiimti savo dalį. Pildamas į pilvą kiekvieną šaukštą sriubos, bedantėm žiaunom žiautarodamas kiekvieną kąsnį duonos ar mėsos, versdamas į gerklę kiekvieną stiklą sidro, jis tarėsi atgaunąs šiek tiek gėrybės, atsiimąs truputį savo pinigų, kuriuos visi šitie ėdūnai rijo, išgelbstįs bent mažą dalelytę savo turto. Ir valgė tylėdamas, užsispyręs kaip šykštuolis, slepiantis savo skatiką, su tuo klaikiu atkaklumu, kaip kadaise amžinai ir sunkiai triūsdamas.

Bet staiga jis pastebėjo gale stalo Selestos vaiką ant vienos moters kelių, ir akys nebeatsitraukė nuo kūdikio. Jis valgė toliau, įsmeigęs žvilgsnį į mažylį; jo laikytoja kartais įdėdavo jam į burną truputį valgio pakramtyti. Ir senis labiau kentėjo dėl kelių kąsnių, sučiulptų šio vabalo, negu dėl to viso, ką rijo kiti.

Pietūs užtruko ligi vakaro. Po to visi išsiskirstė.

Sezaras pakėlė tėvą Amablį.

— Na, tėvai, laikas namo, — tarė jis. Ir įdavė jam į rankas abudu ramentus. Selesta paėmė į glėbį savo vaiką, ir jie iš lėto nuėjo į blankią, sniego apšviestą naktį. Senas kurtinys, kone visai apsvaigęs, iš girtumo pasidaręs dar piktesnis, užsispyręs nejudėjo iš vietos. Jis netgi sėdosi daug sykių, norėdamas peršaldyti savo marčią; ir jis dejavo, netardamas nė žodžio, kažkaip pratisai ir skausmingai aimanuodamas.

Namie senis tuojau užsirangė ant aukšto, o Sezaras tuo tarpu ėmė ruošti lovutę vaikui prie gilios įdubos, kur turėjo gulėti drauge su pačia. Bet, kadangi jaunavedžiai iškart neužmigo, po kiek laiko jie užgirdo senį besivartant ant čiužinio; jis net kažką keletą sykių garsiai kalbėjo, galbūt pro miegus, o gal jį kankino kokia nors įkyri mintis, kuri nejučiom veržėsi jam iš burnos.

Ryto metą, nusileidęs kopėčiomis, jis pamatė marčią, taisančią pusryčius.

Jinai jam suriko:

— Na, tėvuk, pasiskubinkit, štai gardžios sriubos.

Ir ji pastatė gale stalo apvalų, juodą molinį dubenį, pilną garuojančio viralo. Jis atsisėdo, nieko neatsakydamas, paėmė karštą indą, pasišildė į jį savo papratimu rankas ir, kadangi buvo labai šalta, netgi prisispaudė jį prie krūtinės, mėgindamas įlieti į savo seną, žiemų sustangintą kūną truputį verdančio skysčio šilumos.

Paskui jis susiieškojo savo ramentus ir išėjo į speigo sukaustytus laukus, vaikščiojo ligi vidurdienio, ligi pietų valandos, nes matė paguldytą didelėj dėžėj nuo muilo Selestos kūdikį, kurs dar miegojo. Jisai vis dvejojo. Jis gyveno trobelėje kaip ir anksčiau, bet atrodė, lyg jo nebūtų; niekuo nesidomėjo, žiūrėjo į šiuos žmones — į savo sūnų, į moterį ir vaiką kaip į svetimus, kurių nepažinojo, su kuriais niekad nesikalbėdavo.

Praslinko žiema. Ji buvo ilga ir žiauri. Paskui su pirmais pavasario spinduliais išsprogo daigai; ir vėl kaimiečiai lyg darbščios skruzdėlės leido savo dienas laukuose, triūsdami nuo aušros ligi nakties, per lietų ir vėją, plušėdami rėžiuose rudos žemės, duodančios žmonėms duoną.

Jaunavedžiams laikas bėgo greit. Javai žėlė tankūs ir vešlūs; išnyko vėlyvos šalnos; ir žydinčios obelys bėrė ant žolynų savo rausvą baltą sniegą, kurs rudenį žadėjo kalnus vaisių.

Sezaras dirbo kietai, keldavosi anksti ir grįždavo vėlai, kad nereikėtų samdyti berno.

Jo žmona kartais sakydavo:

— Per ilga tas tau neišeis į sveikatą.

Jis atrėždavo:

— Tik jau tu nebijok.

Tačiau vieną vakarą jis parėjo taip nuvargęs, kad turėjo atsigulti be vakarienės. Ryto metą atsikėlė įprastą valandą, bet nieko negalėjo valgyti, nors vakar nieko nebuvo ėmęs į burną; popietėje, jau vėlokai, jis turėjo pareiti namo ir vėl atsigulti. Nakčia jis ėmė kosėti ir vartėsi ant čiužinio, drugio krečiamas, karšta kaip ugnis kakta, išdžiūvusia burna, kamuojamas deginančio troškulio.

Išaušus jis visgi nuėjo į savo dirvas; bet rytojaus dieną teko šauktis gydytojo, kurs pripažino jį sunkiai sergant plaučių uždegimu.

Ir jis daugiau nebeapleido savo tamsios įdubos, kur buvo jo guolis. Jį girdėjai kosint, alsuojant ir vartantis toje landoje. Norėdamas jo pažiūrėti, duoti jam vaistų, pastatyti taures, turėdavai padėti žvakes prie angos. Tada matydavos sulysęs veidas, subjaurotas ilgos barzdos, apsiaustas tirštų voratinklių mezginių, kurie kabojo ir vėdulavo, oro judinami. Ir ligonio rankos ant pilkos antklodės atrodė lyg numirėlio.

Selesta su neramia širdim jį slaugė, pilstė vaistus, dėliojo kompresus, triūsė plušėjo po trobą; tuo tarpu tėvas Amablis tūnojo savo palėpėje, stebėdamas iš tolo tamsią landą, kur merdėjo sūnus. Jis prie jo net neprisiartindavo, nekęsdamas žmonos, pasipūtęs kaip pavydus šuo.

Praslinko dar šešios dienos; pagaliau vieną rytą, kai Selesta (ji dabar miegojo asloje, pasiskleidusi du kūlius šiaudų) nuėjo pažiūrėti, ar jos vyras jaučiasi geriau, ji nebeišgirdo iš gilumos guolio jo greito alsavimo. Išsigandusi ji paklausė:

— Na, Sezarai, sakyk, kaip tau buvo šiąnakt?..

Jis nieko neatsakė.

Selesta ištiesė ranką, norėdama jį palytėti, ir užčiuopė sustingusį jo veidą. Ji sukliko garsiu ir spiegiamu klyksmu, kaip kad klykia išgąsdinta moteris. Jis buvo negyvas.

Išgirdęs riksmą, aukštai ant kopėčių pasirodė senas kurtinys; pamatęs, kad Selesta puola laukan šauktis pagalbos, jis vikriai nulipo, pačiupinėjo, savo ruožtu, sūnaus veidą ir, staiga viską supratęs, pasiskubino užsklęsti duris iš vidaus, kad negalėtų įeiti žmona ir vėl šeimininkauti namuose, nes jo sūnus buvo jau miręs.

Paskui jis atsisėdo ant kėdės šalia negyvėlio.

Atėjo kaimynai, šaukė, baladojosi. Jis jų negirdėjo. Vienas jų išmušė langą ir įšoko į pirkią. Kiti puolė iš paskos; durys ir vėl buvo atidarytos; atsirado ir Selesta, visa paplukusi ašarose, pabrinkusiais skruostais ir paraudusiom akim. Tada tėvas Amablis, pasijutęs nugalėtas, nesakydamas nė žodžio, vėl užkopė ant aukšto.