Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Klausykite, juk tai tik pienas; aš išgeriu dešimt, dvylika stikliukų be jokio vargo. Jis tirpsta burnoj kaip cukrus. Nieko nejunti nei viduriuos, nei galvoj, sakytum, jis išgaruoja čia pat ant liežuvio. Nerasi nieko sveikesnio.

Pagunda buvo didelė, ir senė nusileido, bet išgėrė tik pusę taurelės. Tada Šiko, dosnumo pagautas, sušuko:

— Gerai, jeigu jis jums taip patinka, dovanosiu visą statinaitę; nepamirškite, kad mudu iš seno — geri draugai.

Moterėlė neatsisakė ir išėjo jau šiek tiek įkaušusi.

Kitą dieną smuklininkas įvažiavo į močios Magluar kiemą ir ištraukė iš savo dviračių mažą statinaitę, apkaustytą geležiniais lankais. Paskui privertė ją paragauti gėrimo, kad ji įsitikintų, jog čia tikrai ta pati rūšis; ir kai juodu išmetė dar po tris taureles, jis pareiškė išeidamas:

— Turėkit omeny: kai šitas pasibaigs, atsiras daugiau... Nesivaržykit, jums aš nepagailėsiu. Kuo greičiau ištuštės, tuo maloniau man bus.

Ir jis įsėdo į savo brikutę.

Po keturių dienų jis vėl užsuko. Senė sėdėjo lauke ties durimis ir raikė duoną sriubai. Jis priėjo, pasisveikino ir ėmė kalbėti su ja, prisilenkęs prie pat veido, norėdamas užuosti kvapą. Nuo jos dvelktelėjo spiritu. Tada jo veidas nušvito.

— Gal ir man pasiūlysit stikliuką? — tarė jis.

Ir juodu susidaužė du tris kartus.

Veikiai po apylinkę pasklido gandas, kad močia Magluar girtuokliauja pati viena. Ją rasdavo begulint pasliką čia virtuvėj, čia kieme, čia kur nors netoliese ant kelio taip, jog tekdavo ją nešte nunešti namo, sustingusią lyg lavonas.

Šiko nustojo pas ją lankęsis ir, kai jam kas užsimindavo apie kaimietę, liūdnu veidu numykdavo:

— Jos amžiuje — ir įprask tu man į tokį dalyką! Tiesiog baisu — tokiai senei!.. Vis tiek geruoju nesibaigs!

Ir iš tikro tas jai geruoju nesibaigė. Ji mirė sekančią žiemą, apie Kalėdas, girta nugriuvusi į sniegą. Ponas Šiko paveldėjo jos fermą ir pareiškė:

— Jeigu šita boba nebūtų įnikus į svaigalus, ji būtų patempusi dar bent dešimtį metelių!

VIRVAGALYS

LA FICELLE

A Harry Alis

Visais keliais sodiečiai ir jų žmonos traukė į Godervilės miestelį: buvo turgaus diena. Vyrai ėjo iš lėto, sulig kiekvienu žingsniu palinkdami priekin ir ramiai dėdami ilgas, klišas kojas, suluošintas sunkaus darbo ir plūgo, kuris, be to, iškreipia kairį petį ir liemenį, dalgio, nes kertant javus prasiskečia keliai, kad būtų tvirta stovėsena, žodžiu, visokio gaišaus ir varginančio žemdirbių triūso. Jų mėlynos palaidinės, iškrakmolytos, blizgančios tarytum nulakuotos, ties apykakle ir ties riešais apkraštuotos baltais siūlais, išsipūtusios aplink kaulėtus stuomenis, atrodė lyg balionai, kurie, žiūrėk, tuoj ims ir pakils, o iš jų kyšojo galva, dvi rankos ir dvi kojos.

Vieni tempė už virvės karvę ar veršį. O jų žmonos, eidamos paskui galviją, plakė per strėnas dar lapuota šaka, kad jis pasiskubintų. Rankoje jos nešėsi nedideles pintines, iš kurių vienur kyšojo viščiukų galvos, kitur — ančių. Jos ėjo smulkesniu ir greitesniu žingsniu negu jų vyrai, liesą ir tiesų stuomenį apsisupusios siaura skepeta, ant plokščios krūtinės susegta smeigtuku, o galvą glotniai apsirišusios balta skarele, virš kurios stypsojo kykas.

Paskui pravažiavo ratai, kuriuos traukė kuinas nelygia risčia, keistai purtydamas du vyriškius, sėdinčius greta kits kito, ir užpakaly jų moterį, besilaikančią už vežimo kraštų, kad ne taip kratytų.

Godervilės aikštėje buvo spūstis, susigrūdimas, žmonių ir gyvulių maišatis. Bulių ragai, aukštos tūbinės turtingų ūkininkų skrybėlės ir sodiečių moterų gobtuvai šmėkščiojo virš minios. Rėksmingi, šaižūs, spiegiami balsai liejosi į vieną audringą klegesį, kuriame protarpiais išsiskirdavo garsus kvatojimas, išsiveržęs iš galingos krūtinės kokio įsilinksminusio kaimiečio, arba pratisas mykimas karvės, pririštos prie namų sienos.

Visa tai dvelkė tvartu, pienu ir mėšlu, šienu ir prakaitu, skleidė tą aitrų, šleikštu žmonių ir gyvulių kvapą, įprastą kaimo gyventojams.

Ūkininkas Oškornas iš Breotė atvyko į Godervilę ir jau suko į turgų, bet staiga pamatė ant žemės virvagalį. Oškornas, taupus kaip kiekvienas normandietis, pagalvojo: ne pro šalį paėmus tai, kas gali praversti. Ir vargais negalais pasilenkė, nes jį kankino reumatas. Jis pakėlė nuo žemės ploną virvagalį ir, kai jau buvo kruopščiai jį bevyniojąs, pastebėjo šikšnių Malandeną, kuris nuo savo namų slenksčio žiūrėjo į jį. Kadaise jie susivaidijo dėl pavadžio ir nuo to laiko negalėjo atlyžti, nes ir vienas, ir kitas apmaudavo. Oškornas šiek tiek susigėdo, kad priešas jį pamatė nei šiaip, nei taip — besikapstantį purve dėl virvagalio. Jis skubiai paslėpė savo radinį po palaidine, paskui įsidėjo į kelnių kišenę; lyg ketino dar kažko ieškoti ant žemės, bet nieko neradęs nuėjo į rinką, ištiesęs kaklą, dvilinkas iš skausmo.

Jis tučtuojau pasimetė rėksmingoje ir lėtoje minioje, įsikarščiavusioje nuo nesibaigiančių derybų. Kaimiečiai čiupinėjo karves, ėjo šalin, vėl grįžo, svyruodami, vis bijodami apsigauti, niekaip nesiryždami pirkti, įtariamai žvalgydamiesi į pardavėją, vis stengdamiesi susekti žmogaus klastą ar gyvulio kliautį.

Moterys, pasidėjusios prie kojų dideles pintines, ištraukė iš jų paukščius, ir tie gulėjo ant žemės surištomis kojomis, išsigandusiomis akimis, vaiskiai raudonomis skiauterėmis.

Jos klausėsi pasiūlymų šaltu, abejingu veidu ir laikėsi savo kainų; arba staiga, ryždamosi nuleisti, rėkavo iš lėto besitolinančiam pirkėjui:

— Na gerai, pone Antimai. Imkit.

Paskui aikštė pamažu ištuštėjo, ir kai dvyliktą valandą suskambo bažnyčios varpas, visi, kuriems iki namų buvo toli, išsiskirstė į smukles.

Pas Žurdeną didžioji salė buvo pilna svečių, o erdvus kiemas pristatytas visokiausių vežimų: kabrioletų, vežėčių, šarabanų, dviračių, karietų, — žodžiu, įvairiausių ratų, pageltusių nuo mėšlo, išklerusių, sukalinėtų, keliančių dangun lyg dvi rankas savo ienas, arba sukniubusių žemėn ir stiebiančių aukštyn pasturgalį.

Prieš pat pietaujančius skaidriai liepsnojo milžiniška krosnis, žerdama savo karštį į nugaras tų, kurie sėdėjo dešinėj. Sukosi trys iešmai su pasmeigtais ant jų viščiukais, balandžiais ir avienos kumpiais; stebuklingas kvapas — keptos mėsos ir sulčių, lašančių nuo ąpskrebusios odos, kvapas — sklido nuo ugnies, žadindamas linksmumą, pripildydamas burną seilių.

Visa žagrės aristokratija valgė čia, pas smuklininką Žurdeną, apsukrų ir pinigingą verteivą.

Patiekalai keitėsi vienas po kito; juos greitai ištuštindavo, lygiai kaip ir ąsočius geltono sidro. Kiekvienas pasakojo apie savo reikalus, kas ką pirkęs ir pardavęs. Teiravosi kits kito apie derlių. Oras buvo palankus daržams, nors šiek tiek per drėgnas javams.

Staiga kieme, ties namu, sudundėjo būgnas. Visi tuojau pakilo, išskyrus keletą abejingųjų ir nubėgo prie durų, prie langų, dar pilnomis burnomis ir su servetėlėmis rankose.

Pabūgnijęs šauklys išrėkė nelygiu balsu, ne vietoje kapodamas frazes: „Pranešama Godervilės gyventojų žiniai ir visiems asmenims, dalyvaujantiems turguje, kad šiandien rytą, tarp devintos ir dešimtos valandos, kelyje į Bezevilę buvo pamesta juodos odos piniginė su penkiais šimtais frankų ir su reikalų raštais. Prašoma nedelsiant ją pristatyti į meriją arba ponui Fortiunė Ulbrekui iš Manevilės. Atlyginimo — dvidešimt frankų“.

Ir žmogus pasišalino. Dar sykį kažkur toli pasigirdo duslūs būgno garsai ir prislopintas šauklio balsas.