Ги Мопассан - Alyvų laukas

Kam visur aplinkui visas tas žavesys, jei žmonės jo nemato, nes jie ilsisi savo lovose? Kam skirtas tas kilnus reginys, poezijos gausybė, pažerta iš dangaus ant žemės?

Kunigas negalėjo suprasti.

Bet štai pievos pakraštyje, po medžių skliautais, panirusiais šviesiame rūke, pasirodė du šešėliai, einą vienas šalia kito.

Vyriškis buvo aukštesnis, jis laikė apkabinęs savo draugę ir kartkartėmis bučiavo ją į kaktą. Staiga jie atgaivino sustingusį peizažą, kuris juos buvo apsupęs lyg dieviški rėmai, sukurti tik jiems. Jie abu atrodė viena būtybė, būtybė, kuriai buvo skirta ši rami ir tyli naktis; ir jie ėjo link kunigo kaip gyvas atsakymas, kurį Viešpats sviedė į jo klausimą.

Jis stovėjo plakančia širdimi, apstulbęs, atrodė jam, kad mato Biblijos reginį, tarsi Rūtos ir Boozo meilę, Viešpaties valios įsikūnijimą gražiame gamtos prieglobstyje, kaip rašoma Šventajame Rašte. Galvoje suskambo Giesmių giesmės posmai, ugningas šaukimas, kūno nerimas, visa šios meile degančios poemos nuoširdi poezija.

Tarė sau: „Turbūt Dievas sukūrė tokias naktis suidealinti žmogaus meilei“.

Jis pasitraukė į šalį nuo apsikabinusios poros, einančios artyn. Juk tai buvo jo dukterėčia; bet dabar jis klausė save, ar tik jis nenusidėjo Dievui. Vadinasi, Dievas leidžia meilę, jei ją apsupa tokiu nepaprastu žavesiu?

Ir jis pabėgo sumišęs, beveik susigėdęs, tarsi būtų įsibrovęs į šventyklą, kur neturėjo teisės įžengti.

3 Marinjanas (Marignan) — taip prancūziškai vadinasi Melenjano miestas Italijoje, kur prancūzai dukart (1515 ir 1859 m.) laimėjo mūšius.

4 Prancūzų poeto romantiko Alfredo de Vigny (1797—1863) žodžiai.

SAMDINĖS ISTORIJA

HISTOIRE D’UNE FILLE DE FERME

Oras buvo labai gražus, užtat to ūkio šeimyna papietavo greičiau nei paprastai, ir visi išėjo į lauką.

Roza, samdinė mergina, liko visiškai viena dykoje virtuvėje, kur po karšto vandens katilu baigė židinyje blėsti ugnis. Ji sėmėsi to vandens ir be skubėjimo plovė plovinį, protarpiais pasižiūrėdama į du šviesos keturkampius, kuriuos saulė pro langą metė ant ilgo stalo ir kuriuose ryškėjo visi stiklų trūkumai.

Trys vištos, kur drąsiausios, rankiojo po kėdėmis trupinius. Pro atdaras duris ėjo vidun diendaržio kvapas pašvinkusi tvartų drungnumą, o vidurdienio tyloje girdėjosi gaidžių giesmės.

Mergina baigė ruoštis, nušluostė stalą, apkuopė židinį, surikiavo lėkštes ant aukštos lentynos palei virtuvės sieną, šalia laikrodžio su medine spintele, garsiai tiksinčio, atsiduso, jausdamasi truputį lyg pavargusi, lyg prislėgta, nežinia dėl ko. Ji perleido akimis pajuodusias molio sienas, susmilkusias sijas palubėje, nuo kurių kabojo vorų verpalai, rūkytos silkės ir svogūnų pynės, paskui atsisėdo, sloginama tvaiko, dėl kaitraus oro kylančio iš plūktinės aslos, į kurią per ilgą laiką tiek visko buvo prilaistyta ir susigėrę. Dar čia maišėsi ir laiškus pieno kvapas, nes šalimais, kamaroje, buvo laikomas vėsumoje nusistoti pienas. Ji ketino imtis siūti kaip paprastai, liet trūko jėgų, ir ji prisėdo ant slenksčio atsikvėpti.

Čia ji, kaitrių spindulių glostoma, pajuto, kaip rami saldumą smelkiasi į širdį, ir į visus kūno narius teka geruma.

Priešais duris šiukšlynas be paliovos leido mažytį mirguojantį garą. Čia lepinosi vištos, atsigulusios ant šono, tik viena koja pasikapstydamos, ieškodamos kirminų. Jų pulko vidury stovėjo gaidys, išsirietęs su visa savo puikybe. Kartkartėmis jis, būdavo, pasirenka vieną iš jų ir rėžia sparnui aplinkui, nebaisiai katnodamas. Višta tingiai atsikelia, ramiai pritupia ir sparnus patursina, kad jam būtų patogu užlipti; paskui ji nusipurto, iškrečia iš plunksnų dulkes ir vėl išsitiesia ant šiukšlyno, o jis nugieda sykį, atžymėdamas savo eilinį triumfą; ir visuose kiemuose visi gaidžiai jam atsiliepia, tarsi tuo būdu iš ūkio į ūkį siųsdami meilės šūkius.

Samdinė mergina žiūrėjo į juos ir nieko nemąstė; paskui ji pakėlė galvą, ir akys apžilpo nuo skaidriai žydinčių obelų, baltutėlių, tartum su pudruotais perukais.

Staiga pro ją pradūmė kumeliukas, apkvaišęs iš linksmumo. Jis porą kartų sukorė vienan ir kitan galan palei griovį, apsodintą medžiais, paskui sustojo ir atsigręžė, lyg stebėdamasis, kad niekas daugiau su juo nelaksto.

Ji irgi juto norą lakstyti, poreikį judėti, kartu ir geismą išsitiesti, rankas kojas pakloti, skaniai patysoti nejudančiame ir karštame ore. Ji žengė kelis žingsnius neryžtinga, prisimerkusi, apimta gyvuliškos gerumos; paskui pamažėli nuėjo į vištidę surinkti kiaušinių. Rado jų trylika, paėmė visus ir parnešė. Kai uždarė juos bufete, virtuvės kvapai vėl jai pasirodė koktūs, ir ji išėjo pasėdėti ant žolės.

Kiemas, iš visų pusių apaugęs medžiais, rodės, miega. Žolė kieme buvo aukšta, tirštai žalia, pavasariškai šviežia, o joje geltoni snaudalių žiedai švietė it žiburiukai. Obelų šešėliai tamsavo pačiuose pašakniuose, ant šiaudinių stogų viršūnių augo vilkadalgiai su lapais it kardais, o stogai pamažėle garavo, tartum arklidžių ir daržinių drėgmė mušėsi pro šiaudinę dangą.

Mergina užėjo už padarginės daržinės. Ten, plačioje raguvoje, buvo didelė dauba, priaugusi medžių ir krūmų, prižėlusi žibuoklių, jų kvapo pilna; viršum daubos šlaitų matėsi laukai, plačios lygumos, kur dirvos ugdė javą, vietomis stovėjo medžių guotai, kai kur, tolumoje, darbavosi būreliai žmonių, smulkutėlių it lėlytės, balti arkliukai it žaisleliai traukė žaislinę žagrę, o ją laikė artojas, didumo sulig nykščiu.

Ji ėmusi atsinešė iš klojimo šiaudų kūlį ir pasidėjo dauboje atsisėsti; buvo nepatogu, tad ji atleido grįžtę, savo tą sostą paskleidė ir ant jo atsigulė aukštielninka, rankas už galvos atmetusi, kojas ištiesusi.

Saldaus glebnumo suimta, ji pamažu užsimerkė. Buvo jau ir beužmieganti, tik šit pajuto, kad kažkas abiem rankom čiupo už krūtų, ir ji krūptelėjusi pašoko. Tai buvo Žakas, to paties ūkio samdinys, stambus pikardietis, dailaus stoto bernas, kuris jau kiek laiko rėžė sparną aplink ją. Jis šiandien darbavosi avidėje ir, pamatęs, kad ji atsigulė paunksnyje, prisėlino patyliukais, sulaikęs kvapą, blizgančiomis akimis, šiaudigalių prisivėlusiais plaukais.

Jis mėgino ją pabučiuoti, bet ji, stipri kaip ir jis, plykstelėjo jam per žandą; jis, klastuolis, ėmė atsiprašinėti. Tada juodu susėdo šalimais ir šnekėjosi draugiškai. Pakalbėjo apie orą, kad labai esąs geras javams, apie tai, kad šiemet bus, matyt, derlingi metai, apie savo šeimininką, padorų vyrą, paskui apie kaimynus, apie visą apylinkę, apie save pačius, apie gimtąjį kaimą, apie jaunystę, apie atmintinus daiktus, apie savo tėvelius, su kuriais išsiskyrė ilgam, gal ir visam laikui. Jai suminkštėjo širdis, šiuos dalykus bemąstant, o jis, vis tos pat minties apsėstas, prisislinko prie jos arti, trynėsi į ją, visas drebėdamas, vieno geismo apniktas.

Ji sakė:

— O, kaip seniai jau su mama besimačiau! Sunku dėlto šitaip atsiskyrus būti.

Ir jos akys, nieko nereginčios, žiūrėjo į tolį, per erdvių erdves, ligi pat kaimo, palikto tenai, tenai šiaurėje.

Jis staiga griebė jai už kaklo ir pabučiavo vėl, bet ji, sugniaužusi kumštį, tvojo jam į snukį taip, jog kraujas pasipylė iš nosies; jis atsikėlė ir paėjęs atsirėmė į medžio kamieną. Tada jai pagailo jo, ir, priėjusi artyn, klausė:

— Tau skauda?

Bet jis ėmė juoktis. Ne, tai esąs mažmožis; tik ji užvažiavusi jam į pat marmūzės vidurį. Jis murmėjo:

— Ir pasiutęs gi stiprumas tavo!