Ги Мопассан - Alyvų laukas

Ji ištekėjo už jo. Jautėsi dabar taip, tarsi įsmukusi šulinin, kurio šonų pasiekti negali, ištrūkti negali, o visų rūšių nelaimės kabo viršum galvos it akmenys didžiausi ir ims kristi sulig pirma proga. Jai vis rodėsi, kad esanti savo vyrą apvogusi, ir jis tą pamatysiąs, jei ne vieną dieną, tai kitą. Ir dar ji mąstė apie savo vaikeliuką, visų savo nelaimių, bet taip pat ir visų savo laimių žemėje šaltinį.

Ji važiuodavo jo aplankyti du kartus kas metai, o parvažiuodavo dar liūdnesnė kaskart.

Paskui ji apsiprato, jos baimės apnyko, širdis aprimo, ir ji gyveno jau tikresnė savimi, nors kažkoks baugis vis dar knietėjo širdyje.

Metai ėjo; jos berniukas jau užkliudė šeštuosius; ji dabar buvo kaip ir laiminga, tik šit ūmai apniuko šeimininko nuotaika.

Jau kokie dveji ar treji metai jį, rodės, krimto kažkoks nerimas, jame tūnojo kažkoks rūpestis, kažkoks vidinis skausmas tolydžio vis labiau maudė. Baigęs valgyti, jis ilgai sėdėdavo prie stalo, galvą rankom susiėmęs, liūdnas liūdnas, sielvarto sloginamas. Kalba jo darėsi smarkesnė, kartais grubi, ir net rodėsi, kad jis kažką turi prieš savo žmoną, nes kai kada atšaudavo jai aštriai, bemaž piktai.

Vienądien kaimynės vaikiukas atėjo kiaušinių, o Roza, labai neturėdama laiko, šiurkščiai jį sutiko; tuo pat metu parsirado jos vyras ir pasakė jai rūsčiai:

— Savo pačios vaikui, žiūrėk, nebūtum tokia atžari.

Ji tik nustėro, nesumojo nieko atsakyti ir nuėjo į trobą, o čia atsibudo visi jos nerimasčiai.

Valgant pietus, vyras su ja nekalbėjo, į ją nežiūrėjo, atrodė, kad ją niekina, nekenčia jos, kad kažką žino apie ją.

Ji visai neteko galvos, bijojo viena su juo pasilikti po pietų; šalindamasi jo, nubėgo į bažnyčią.

Leidosi naktis; siaura bažnyčios nava jau buvo visai tamsi, bet girdėjosi, kad priekyje, už grotelių, kažkas vaikšto — mat zakristijonas rengė nakčiai lempelę priešais didįjį altorių. Šis šviesos taškas, mirkčiojantis, skendėjantis skliautų šešėliuose, buvo Rozai it paskutinė viltis, ir ji, akis į jį įbedusi, puolė ant kelių.

Mažytė lempelė ėmė kilti aukštyn, grandinė tarškėjo. Greit po to ritmingai nutrepsėjo asla klumpės, paskui pasigirdo traukomos virvės brūžinimas, ir liesas varpas ėmė skleisti vakarinį „Viešpaties angelą“ per tirštėjančias sutemas. Kai žmogelis jau rengėsi išeiti, prie jo žengė Roza.

— Kaži, ar klebonas yra namie? — paklausė ji.

Jis atsakė:

— Turbūt yra, jis visada pietauja šiuo metu.

Tada ji drebėdama atsidarė klebonijos vartelius.

Klebonas sėdosi valgyti. Jis ir ją tučtuojau paprašė sėstis.

— Taigi taigi, žinau, jūsų vyras jau man kalbėjo apie jūsų reikalą.

Vargšė moteris nutirpo visa. Kunigas šnekėjo toliau:

— Ką gi padarysi, vaikuti.

Ir jis srėbė sriubą, o jos lašai varvėjo jam ant pilvo, ant įtaukusios sutanos.

Roza nebeturėjo drąsos nei kalbėti, nei verkti, nei maldauti; ji pakilo eiti; klebonas jai tarė:

— Nenusiminkite...

Ir ji išėjo.

Parėjo namo pati savęs nebesižinodama. Šeimininkas jos laukė vienas, nes šeimynykščiai buvo tuo tarpu išsivaikščioję kur kas. Tada ji puolė jam po kojų ir, srautus ašarų liedama, aimanavo:

— Ką tu turi prieš mane?

Jis ėmė rėkti ir keiktis:

— Ką aš turiu — taigi kad vaikų neturiu, po velnių! Juk negi tam vedžiau pačią, kad paskui vienudu gyventume ligi amžiaus galo! Va ką aš turiu! Jeigu karvė neveda teliukų, tai ji niekam tikusi. Jeigu moteriškė neturi vaikų, tai ji irgi niekam tikusi.

Ji raudojo ir vis kartojo pro raudas:

— Čia ne mano kaltė! Čia ne mano kaltė!

Tada jis kiek atsileido ir pridūrė:

— Aš tau nieko ir nesakau, tik vis tiek pikta.

Nuo tos dienos ji gyveno tik ta viena mintimi: pagimdyti vaiką, dar vieną vaiką; dėl šio savo troškimo ji tarėsi su visais.

Viena kaimynė pamokė, ką ji turinti daryti: kiekvieną vakarą duoti savo vyrui išgerti stiklinę vandens su žiupsneliu pelenų. Ūkininkas gėrė, bet nieko nepadėjo.

Juodu kalbėjosi:

— Gal kas žino kokių paslapčių?

Ir ėmė visur teirautis.

Žmonės jiems nurodė tokį skerdžių, už dešimties mylių; tuoj Valenas pasikinkė arkliuką į savo tilbiuri ir nuvažiavo klaustis patarimo. Skerdžius davė jiems kepalą duonos, sutaisytos su kažkokiomis žolelėmis, ir dar ant to kepalo kažkokius ženklus darė; sakė reikią tos duonos abiem užvalgyti naktį, prieš pasimylavimą ir paskui.

Visą kepalą suvalgė — kaip nieko, taip nieko.

Vienas mokytojas juos išmokė paslaptingų mylavimosi būdų, nežinomų kaime, bet visiškai tikrų, pasak jo. Ir vis tiek nieko.

Klebonas patarė atlikti dievobaimingą kelionę į Fekaną, kur esanti švenčiausiojo kraujo relikvija. Roza nuvyko, puolė prieš altorių vienuolyno bažnyčioj kartu su maldininkių minia ir, jungdama savo prašymą prie kitų neišmoningų troškimų, plaukiančių iš kaimiečių širdžių, maldavo tą, į kurį visų maldos plaukė, idant teiktųsi ją dar sykį padaryti vaisingą. Viskas buvo veltui. Tada ji įsivaizdavo esanti nubausta už savo pirmąją nuodėmę, ir begalinis skausmas apėmė ją.

Ji džiūte džiūvo iš sielvarto. Jos vyras irgi suseno, „pats save sukrimto besikrimsdamas“, kaip sakoma, sunyko nuo tolydaus vilčių bergždumo.

Tada jų tarpe kilo vaidas. Jis ją įžeidinėjo, mušė. Visą dieną ėste ėdė, o vakare, lovoje, šniokšdamas iš pykčio ir neapykantos, blaškė jai į veidą žeidžiamus žodžius ir nešvankybes.

Pagaliau vieną naktį, nebesižinodamas, kaip ją labiau įskaudinti, liepė keltis ir eiti laukan, laukti ryto kieme, lietuje. Ji nepaklausė. Tada jis griebė ją už kaklo ir ėmė mušti kumščiais per veidą. Ji nesakė nieko, net nesijudino. Įsiutęs jis šoko keliais jai ant pilvo ir, dantis sukandęs, nirtuliu nebesitverdamas, mušė ją užmuštinai. Tada ir ji, privaryta prie paskutiniosios, sumaištavo valandėlę: trenkė pagavusi vyrą į sieną, atsisėdo lovoje ir persimainiusiu, šnypščiančiu balsu pasakė:

— Aš turiu vaiką, o! Turiu vaiką! Su Žaku prigyvenau; tu žinai jį, Žaką. Jis turėjo mane vesti, o pabėgo.

Vyras net suglumo iš nuostabos ir, iškvaišęs taip pat, kaip ir ji, miknoj o:

— Ką tu sakai?! Ką tu sakai?!

Tada ji ėmė raudoti ir, ašaras liedama, kalbėjo:

— Dėl to aš nenorėjau už tavęs tekėti, ne dėl ko kito! Aš negalėjau tau pasisakyti, tu būtum mane iš darbo išvaręs su mažu vaiku. Tai tu bevaikis esi, tu! O tu nežinai, nežinai!

Jis kartojo mechaniškai, vis labiau stebėdamasis:

— Tu turi vaiką?! Tu turi vaiką?!

Ji kūkčiodama kalbėjo:

— Tu mane paėmei prievarta, negi neatsimeni? O aš nenorėjau už tavęs tekėti.

Tada jis atsikėlė, užžibino žvakę ir ėmė vaikščioti po kambarį, rankas ant nugaros susidėjęs.

Ji vis verkė ir verkė, sukniubusi ant lovos.

Staiga jis sustojo priešais ją.

— Tai, išeina, aš kaltas, kad tau vaiko nepadarau? — pasakė jis.

Ji nieko neatsakė. Jis vėl ėmė vaikščioti. Pavaikščiojęs sustojo ir klausė:

— O kokio didumo tavo vaikiukas?

Ji sumurmėjo:

— Tuoj bus šešerių.

Jis dar klausė:

— Tai ko tu man nesakei?

Ji suvaitojo:

— Kaipgi aš galėjau sakyti?

Jis vis stovėjo, nejudėjo.

Ji atsikėlė vargais negalais. Paskui, kai jau ji buvo» ant kojų, nors ir ramstydamasi sienos, jis staiga pradėjo juoktis savo rupiu juoku, kaip gerosiose dienose. O jai vis dar neatsikvošint, jis pridūrė:

— Gerai, važiuosim jo paieškoti, to tavo vaikeliuko, jei jau mudu nesusilaukiam.