Ги Мопассан - Alyvų laukas

Sulig šiais žodžiais senukai tuoj pastatė ausis ir reikalavo apsakyti smulkiau. Jis, tiesa, nieko nuo jų daugiau nenuslėpė, taip tik jos odos spalvą.

Ji esanti tarnaitė, turto didelio neturinti, bet esanti apsukri, taupi, švari, gero elgesio ir labai protinga. Visi šie dalykai esą verti kur kas daugiau nei pinigai blogos šeimininkės rankose. Turinti ji, beje, šiek tiek ir pinigų, kuriuos jai palikusi viena moteris, buvusioji jos globėja, — ir ne taip jau mažai, galima sakyti, šiokią tokią pasogą: pusantro tūkstančio frankų taupomojoje kasoje. Senukai, tokių šnekų įtikinti, be to, pasikliaudami jo nuovoka, ėmė po kiek nusileisti, o jis tada priėjo patį opųjį punktą. Prisiverstinai juokdamasis tarė:

— Tik vienas dalykas galėtų jums nepatikti. Ji ne visai balta.

Jie nesuprato, ir jis gavo ilgai aiškinti, su visokiomis atsargumo priemonėmis, kad jie neišsigąstų, jog ji priklausanti tamsiajai rasei, kurios pavyzdžių jie nė matyti nebuvo matę kitur kaip tik chromolitografijose.

Nuo to jie sunerimo, susirūpino, ėmė būkštauti, tarsi jis būtų jiems pasiūlęs susigiminiuoti su velniu.

Motina kalbėjo:

— Juoda? Kaipgi čia dabar? Ir jai visur juoda?

Jis atsakė:

— Na taip. Kaip tau visur balta, taip jai juoda.

Tėvas nuo savęs klausė:

— Juoda? Nejau tokia juodumo kaip katilas?

Sūnus atsakė:

— Už katilą gal truputį šviesesnė. Juodumo tai juoda, bet ne tiek juoda, kad būtų nemaloni. Gi žiūrėkit, klebono sutana juoda, bet argi ji prastesnė už kamžą, kuri yra balta?

Tėvas tarė:

— Tai kaip ten, jų krašte, ar yra ir juodesnių už ją?

Sūnus su įsitikinimu sušuko:

— Na taip, žinoma!

Bet žmogynas kraipė galvą:

— Bjauru, turbūt visgi...

O sūnus:

— Anei bjauru, anei ką, juk pripranti žmogus per laiką.

Motina klausė:

— O baltinių ar neišmurzina ta juoda oda?

— Nė kiek ne labiau kaip tavoji, — jos gi spalva tokia.

Ir taip po daugelio dar kitų klausimų buvo sutarta, kad tėvai tuo tarpu nespręs nieko, bet pirma pažiūrės tą merginą, o vaikinas, kurio tarnyba baigsis kitą mėnesį, parveš ją namo parodyti; tada, ją kaip reikiant ištyrę, nutars, ar ne per daug ji tamsi įeiti į Buatelių giminę.

Dabar Antuanas pranešė, kad sekmadienį, gegužės dvidešimt antrą, tą dieną, kai bus paleistas iš kariuomenės, važiuos į Turtvilį su savo mieliausiąją.

Važiuoti pas savo mieliausiojo tėvus ji apsivilko visų gražiausiais ir visų ryškiausiais drabužiais, kur dominavo geltonos, raudonos, mėlynos spalvos taip, jog ji atrodė tarsi apsikaišiusi vėliavomis kokios tautinės šventės proga.

Išvažiuojant iš Havro, stotyje visi į ją žiūrėjo, ir Buatelis jautėsi išdidus, kad veda už parankės merginą, kuri šitaip traukia visų dėmesį. Paskui, trečiosios klasės vagone, sėdėdama greta jo, jinai darė tokį stiprų įspūdį kaimo žmonėms, jog net iš kitų skyrių, pasistoję ant suoliukų, žiūrinėjo ją per medinių pertvarų viršų. Vienas mažas vaikelis, ją pamatęs, ėmė rėkti persigandęs, o kitas greit įsikniaubė į motinos prikyštę.

Visa betgi ėjo gerai, kol privažiavo savąją stotį. Kai tik traukinys, artėdamas į Iveto, ėmė lėtinti greitį, Antuanas pasijuto nejaukiai, lyg prieš kokią inspekciją, nemokėdamas statuto. Paskui, iškišęs galvą pro vagono duris, iš tolo pamatė tėvą, laikantį už apynasrio arklį, pakinkytą į kaimiškus ratelius, ir motiną, priėjusią ligi pat aptvaro.

Jis išlipo pirmasis, padavė ranką savo mieliausia jai ir, išdidžiai pasitempęs, tartum generolą lydėdamas, pasuko savo šeimos linkui.

Motina, pamačiusi šią juodą apsimarginusią damą einant su jos sūnumi, apstulbo tiek, jog nė burnos praverti nebevaliojo, o tėvas vos įstengė nulaikyti arklį, kuris stojosi piestu baidydamasis, nežinia, ar garvežio, ar negrės. Bet Antuanas, staiga pagautas tyro džiaugsmo, kad vėl susitinka su savo senukais, puolė prie jų, pakštelėjo motiną, pakštelėjo tėvą, nepaisydamas, kad arklelis baidosi, paskui atsigręžė į savo draugę, kurią labai nustebę praeiviai apstojo, ir pareiškė:

— Tai va, kokia ji! Aš jums jau sakiau, kad iš pirmo pažiūrėjimo ji baisoka truputį, bet kai tik pažįsti arčiau, tai, kaip mane gyvą matote, niekur nerasi malonesnio sutvėrimo. Pasisveikinkit, kad ne taip drovu jai liūtų.

Tada močiutė Buatel, pati įsibauginusi iki pakvaišimo, šiaip taip linktelėjo jai, o tėvas nusiėmė kaškietą ir sumurmėjo:

— Linkiu jums, ko širdis trokšta.

Po to nedelsdami sulipo į vežimėlį, moterys užpakaly, ant sėdynės, kuri jas šokdino sulig kiekvienu ratų krestelėjimu, vyrai priešais, ant lentelės.

Nė vienas nekalbėjo. Antuanas neramus švilpiniavo kareivišką dainelę, tėvas ragino arkliuką, o motina smalsiai ir baikščiai dirsčiojo akies kampučiu į negrę, kurios; kakta ir skruostai žvilgėjo saulėje kaip gerai nušveisti batai.

Mėgindamas pralaužti ledus, Antuanas atsigręžė ir tarė:

— Tai ko nesišnekat?

— Apsiprasti reikia, — atsakė senikė.

Jis varė toliau:

— Žinai ką, papasakok tą istoriją, kaip tavo višta sudėjo aštuonis kiaušinius.

Tai buvo visiems namuose žinoma istorija. Tačiau motina, dar neatgavusi žado iš susijaudinimo, tylėjo, ir Antuanas ėmėsi tą atmintiną nuotykį dėstyti pats, daug juokdamasis. Tėvas, viską žinąs atmintinai, pralinksmėjo nuo pirmų žodžių, motina netrukus pasekė juo, o negrė pačioje šmaikščiausioje pasakojimo vietoje staiga taip prajuko, taip ėmė kvatoti garsiai, trankiai ir griausmingai, jog net arklys pasileido šuoliais.

Pažintis užsimezgė. Šneka atsirado.

Kai tik parvažiavo ir išlipo iš ratų, Antuanas tuoj nuvedė savo mieliausiąją į trobą persivilkti, kad nesusiteptų ruošdamasi, — mat ji norėjo pagaminti skanių valgių pagal savo būdą ir palenkti senukus per pilvą, — o tėvą motiną pasivadino į kiemą ir plakančia širdimi klausė:

— Na, ką jūs sakysit?

Tėvas tylėjo. Motina, šnekesnė, tarė:

— Tai kad nebežmoniškai juoda! Ne, išties — nebežmoniškai! Net baisu žiūrėti!

— Apsiprasit, niekis, — tarė Antuanas.

— Gal ir apsiprasim, bet ne iš karto.

Jie suėjo į vidų, ir gerajai moterėlei atlėgo širdis, pamačius negrę ruošiantis. Ji pasikaišė sijoną ir padėjo jai, žvali dar, nors ir sena.

Pietūs buvo skanūs, ilgi, smagūs. Kai paskui išėjo visi pasivaikščioti, Antuanas pasivedė tėvą į šalį:

— Na, tėte, ką tu sakysi?

Ūkininkas niekad be apdairos nekiša galvos:

— Nežinau, ką čia tau pasakyti. Klausk mamos.

Tada Antuanas pasivijo mamą ir, timptelėjęs kad atsiliktų, klausė:

— Na, mama, ką tu sakysi?

— Ai vaikeliuk, kadgi iš tiesų nebežmoniškai juoda. Jei nors kruopelytę būtų šviesesnė, nieko nesakyčiau, bet kad jau nebežmoniškai. Velnias o velnias!

Jis nebesispyrė, žinodamas, kad mamos neperkalbės, bet širdyje pajuto kylant nerimasčio audrą. Jis suko galvą, ką čia daryti, kaip čia tą reikalą kreipti, ir stebėjosi, kad ji nepatraukė į save jo tėvų, kaip kad pakerėjo jį patį. Ir jie visi keturi žingsniavo palengva per javų laukus, ir kalbos ėmė stigti. Kai ėjo kaimo pakluone, žmonės rinkosi palei aptvarą, vaikai korėsi ant stogų, visi galvotrūkčiais lėkė arčiau kelio pasižiūrėti „juodukės“, kurią parsivežęs Buatelių Antuanas. Iš tolo matėsi, kaip žmonės lekia per laukus lyg išgirdę mušant būgną, kuris žada negirdėtų neregėtų naujienų. Senieji Buateliai, išsigandę tokio žmonių domesio, kylančio visur, kur tik pasirodė jų viešnia, ėmė abudu eiti greičiau ir toli paliko sūnų, kurį jo palydovė klausė, ką jo tėvai apie ją maną.