Ги Мопассан - Alyvų laukas

Aš pasilenkiau. Vaikėzas jau kriokė. Jis išleido kvapą dar prieš užgęstant trobai, nepasakęs nė vieno žodžio.

Kavaljė, vienamarškinis, basas, tebestovėjo šalia mūsų nustėręs, apkvaišęs.

Kai subėgo kaimo žmonės, buvo suimtas mano eigulys, panašus į beprotį.

Aš stojau į teismą liudininku ir išdėsčiau faktus smulkiai, nieko nekeisdamas. Kavaljė buvo išteisintas. Tačiau jis dingo tą pačią dieną, palikęs šį kraštą.

Aš jo niekad nebemačiau.

Tai va, ponai, mano medžioklės istorija.

LAIMĖ

LE BONHEUR

Buvo metas gerti arbatą, netrukus turėjo įnešti lempas. Vila stiebėsi virš jūros. Saulei nusileidus, dangus buvo visas rožinis ir tarsi nubarstytas aukso dulkelėmis, o Viduržemio jūra, be jokios raukšlelės, be mažiausio ribuliavimo, plyna ir dar tebeatspindinti mirštančios dienos šviesą, panėšėjo į metalinę plokštę, nupoliruotą ir beribę.

Tolumoje, dešinėje pusėje, išblyškusiame saulėlydžių purpure juodavo dantytų kalnų kontūrai.

Buvo šnekamasi apie meilę; visi svarstė šią seną temą, kartodami tai, kas jau tiek kartų sakyta. Švelni sambrėškos melancholija kalbą darė lėtesnę, liejo į širdis graudumo, o žodis „meilė“, nuolatos kartojamas, tariamas čia storo vyriško, čia lengvaskambio moters balso, atrodė, pripildė visą svetainę, plazdeno joje kaip paukštis, pleveno kaip bekūnė dvasia.

— Ar galima mylėti ilgus metus?

— Taip, — teigė vieni.

— Ne, — tvirtino kiti.

Besikalbantieji svarstė atskirus atsitikimus, nustatinėjo meilės ribas, iliustravo pavyzdžiais; ir visi, tiek vyrai, tiek ir moterys, veikiami jaudinančių prisiminimų, kurių jie negalėjo papasakoti, bet kurie taip ir kybojo ant liežuvio galo, labai įsijautę, su įkarščiu svarstė šią kasdienišką ir didingą temą, kalbėjosi apie švelnią ir paslaptingą dviejų būtybių sąjungą.

Bet staiga vienas pašnekovas, įdėmiai įsižiūrėjęs į tolumą, šūktelėjo:

— Pažiūrėkite, — kas ten?

Virš jūros, toli horizonte, išniro didžiulė ir pilka miglota masė.

Moterys pakilo ir nustebusios žvelgė į šį keistą, niekuomet nematytą reiškinį.

Kažkas pasakė:

— Tai Korsika. Ji matoma iš čia du tris kartus per metus, esant ypatingoms atmosferos sąlygoms, kai visiškai vaiskus oras jos neslepia vandens garais, kurie paprastai dengia horizontą.

Neaiškiai ryškėjo kalnų keteros, net atrodė, kad galima įžiūrėti sniegą jų viršūnėse. Visi apmirė nustebę, sujaudinti, beveik išgąsdinti staiga pasirodžiusio šio ištiso pasaulio, šio vaiduoklio, iškilusio virš jūros. Tokie keisti reginiai galbūt vaidendavosi tiems, kas plaukdavo kaip Kolumbas į tolimus neištirtus vandenynus.

Vienas apysenis ponas, ligi šiol tylėjęs, prabilo:

— Klausykite, šioje saloje, — kuri iškilo prieš mus kaip gyvas atsakas į tai, apie ką kalbėjomės ir kuri sužadino manyje vieną ypatingą prisiminimą, — aš išvydau nuostabų pastovios meilės pavyzdį, neįtikėtinai laimingos meilės pavyzdį.

Štai ką aš pamačiau.

Prieš penketą metų keliavau per Korsiką. Ši laukinė sala mažiau pažįstama ir yra mums tolimesnė negu Amerika, nors ji ir matyti kartais nuo Prancūzijos krantų, kaip, pavyzdžiui, šiandien.

Įsivaizduokite pasaulį, kuris dar būtų pirmykščio chaoso būklėje, netvarkingai suverstus kalnus su siaurais tarpekliais, kuriais šniokščia sraunūs upokšniai; aplink jokios lygumos, tik didžiuliai granitiniai kauburiai ir gigantiškos į bangas panašios kalnų raukšlės, apaugusios maki5 arba augalotais kaštonų ir pušų miškais. Tai — neįžengiamas, neaptvarkytas, dykviečių kraštas, nors retkarčiais ten ir pastebėsi kaimelį, panašų į akmenų krūvą kalno viršūnėje. Jokios kultūros, nei pramonės, nei meno. Čia niekad neužtiksi nė gabalėlio apdrožto medžio, nė visų paprasčiausios skulptūros skeveldros, nė mažiausio pėdsako, kuris bylotų apie vaikišką arba puoselėjamą dabartinių korsikiečių bočių aistrą dailiesiems ir gražiesiems daiktams. Tokioje puikioje ir rūsčioje šalyje užvis labiausiai stebina kaip tik šis įgimtas abejingumas žaviųjų formų ieškojimui, kuris vadinamas menu.

Italija, kur kiekvieni rūmai pilni šedevrų ir kur jie patys savaime yra tikras šedevras, kur marmuras, medis, bronza, geležis, metalai ir akmenys byloja apie žmogaus genijų, kur paprasčiausi senovės daiktai, besimėtą senuose namuose, atskleidžia dievišką veržimąsi į grožį, Italija mums visiems — šventoji tėvynė, kurią mes mylime, nes ji iškelia ir įrodo mums kuriančio proto didybę, polėkį, galią ir triumfą.

O priešais ją — laukinė Korsika išliko tokia, kokia ji buvo savo jaunatvės dienomis. Žmogus čia gyvena lūšnelėje, abejingas viskam, kas neliečia jo kasdienybės arba šeimos vaidų. Jame išliko visi nekultūringųjų padermių trūkumai ir privalumai: jis atžarus, piktas, nesąmoningai nuožmus, bet podraug ir vaišingas, taurus, atsidavęs, nuoširdus, atveriąs savo duris kiekvienam pakeleiviui ir atsidėkojąs patikima draugyste už bet kokios užuojautos pareiškimą.

Taigi aš mėnesį laiko klaidžiojau po šią didingą salą, ir man atrodė, kad pakliuvau į pasaulio užkampį. Nei užeigos namų, nei smuklių, nei kelių. Mulų pramintais takeliais įkopi į kaimelius, prilipusius prie aukštų uolų ties vingiuotais tarpekliais, iš kur vakarais girdėti nenutilstąs ūžesys — duslus ir aidus upokšnio balsas. Pasibeldi į namų duris, paprašai nakvynės ir ko nors pavalgyti iki rytdienos. Ir atsisėdi prie kuklios vakarienės, miegi kuklioje padangtėje ir rytą paspaudi ranką šeimininkui, kuris palydi tave iki kaimo pakraščio.

Ir štai kartą vakare, ėjęs pėsčiomis apie dešimt valandų, užtikau mažą namuką, vienišą siaurame klonyje, kuris už vieno ljė toliau siekė jūrą. Pora stačių šlaitų, padengtų maki, uolų skeveldromis ir aukštais medžiais, tarsi dvi niūrios sienos buvo suspaudę šią be galo liūdną daubą.

Aplink pirkelę buvo sodelis ir keletas vynuogienojų, atokiau augo keli dideli kaštonai, — žodžiu, buvo iš ko gyventi; tokiam skurdžiam kraštui tai jau ištisas turtas.

Mane pasitiko senutė, atšiauri, bet tvarkinga moterėlė, — o tai retenybė čionai. Šiaudinėje kėdėje sėdėjęs vyriškis atsistojo, nusilenkė man, paskui vėl atsisėdo, neprataręs nė žodžio. Jo bendre tarė man:

— Atleiskite jam, jis kurčias. Jam aštuoniasdešimt dveji metai.

Ji kalbėjo gražia prancūzų kalba. Mane tai nustebino.

Aš paklausiau:

— Jūs ne korsikietė?

Jinai atsakė:

— Ne, mes iš kontinento. Bet mes gyvename čia jau penkiasdešimt metų.

Mane apėmė nerimo ir pasibaisėjimo jausmas; penkiasdešimt metų pragyventi šioje tamsioje landynėje, taip toli nuo miestų, kur tiek žmonių! Įėjo senas piemuo, ir jie visi susėdo už stalo ir ėmė srėbti tirštą bulvienę su lašiniais ir kopūstais, vieninteli jų pietų patiekalą.

Jiems greitai pavalgius, išėjau pasėdėti ant slenksčio; žvelgiau į niūrų peizažą liūdesio suspausta širdimi, slegiamas širdgėlos, kuri apninka kai kada keliautojus liūdnais vakarais gūdžiose vietose. Atrodo, viskas artėja į galą — ir tavo paties gyvenimas, ir visos visatos gyvenimas. Staiga imi suprasti kraupią gyvenimo menkystę, visa apimantį padrikumą, visa ko niekybę ir juodą širdies vienatvę, kuri liūliuoja save ir apgaudinėja svajomis iki pat mirties.

Senutė išėjo pas mane ir, dilginama smalsumo, kuris slypi net ir klusniai likimui pasidavusių sielų gelmėje, paklausė:

— Jūs, vadinasi, iš Prancūzijos?

— Taip, keliauju savo malonumui.