Ги Мопассан - Alyvų laukas

Neturėjau ko veikti. Pasivaikščiojau truputį po pietų. Pražygiavau pro „Liono Kredito“ banką, perėjau visą Vivjeno gatvę, dar kitas kai kurias gatves. Staiga pamačiau didelę aludę, kurioje gėrėjų buvo ne per daugiausia. Užėjau be kokio reikalo. Gerti visai nenorėjau.

Pasižvalgiau vietos kur erdviau, ir sėdau prie staliuko šalia tokio vyriškio, kuris man pasirodė senas ir rūkė prastą molinę pypkę, juodą it anglis. Šešios ar aštuonios stiklo lėkštutės, sukrautos rietuvėn priešais jį, rodė, kiek jau jo išgerta bokalų. Aš nesiėmiau tyrinėti savo kaimyno. Iš vieno akies užmetimo buvo aišku, kad tai esama alaus pliumpiko, nuolatinio svečio, kuris ateina iš pat ryto, kai tik aludę atidaro, ir teišeina vakare, kai ją uždaro. Jis buvo nevalyvas, viršugalvyje plikė, o ant švarko apykaklės ilgų, žilų, įtaukusių plaukų sruogos. Drabužiai jo buvo per platūs, atrodė siūti tada, kai jis turėjo pilvuką. Numanu buvo, kad jam nesilaiko kelnės ir kad šis vyras nė dešimties žingsnių nepažengia, nesikėlęs ir nesitaisęs tos smunkančios savo kostiumo dalies. Ar jis turėjo liemenę? Šiurpas ėmė vien pamąsčius apie jo batus ir apie tai, ką batai dengia. Atspurusių mankietų kraštai buvo visiškai juodi, nelyginant panagės.

Kai tik prisėdau, tasai žmogynas užkalbino mane kuo ramiausiai:

— Kaip tu laikaisi?

Aš staigiai pasigręžiau ir griežtai sužiurau į jį. Jis kalbėjo toliau:

— Tu nepažįsti manęs?

— Ne.

— De Barė.

Aš apstulbau. Čia sėdėjo grafas Žanas de Barė, buvusis mano koležo draugas.

Padaviau jam ranką, bet buvau tiek sutrikęs, jog neradau ko pasakyti.

Galiausiai burbtelėjau:

— O tu, kaip tu laikaisi?

Jis atsakė švelniai, ramiai:

— Ogi kaip mokėdamas.

Ir nutilo. Norėjosi parodyti nors kiek širdies, sulipdžiau frazę:

— Ir... ką beveiki?

Jis atitarė su rezignacija:

— Kaip matai.

Pajutau, kad raustu. Vis tiek klausiau:

— Bet visą laiką?

Jis, leisdamas tirštus dūmų debesis, tarė:

— Visą laiką tas pats.

Paskui, stuksendamas į marmurą pinigu, kuris mėtėsi ant staliuko, riktelėjo:

— Kelneri, du juodo!

Tolimas balsas pakartojo:

— Du juodo į ketvirtą!

Kitas balsas, dar iš toliau, plonai pyptelėjo:

— Duodu!

Po to pasirodė vyriškis su balta prikyšte, nešinas dviem juodojo alaus bokalais; jis ėjo potekinis, ir geltona puta dribo ant nubarstytos smėliu aslos.

De Barė savąjį vienu mauku ištuštino ir pastatė ant stalo, čiulpstydamasis putas nuo ūsų.

Paskui klausė:

— O kas naujo?

Aš išties nežinojau, ką čia jam naujo pasakyti.

Šiaip taip sumiknojau:

— Nieko, žinai. Aš tai esu komersantas.

Jis tarė vis tuo pat vienodu balsu:

— Ir... tau patinka?

— Ne, bet ką gi, reikia juk ką nors veikti!

— O kodėl reikia?

— Na... užsiėmimą turėti.

— O kuriems galams? Aš štai neveikiu nieko, kaip matai, niekad nieko. Jei kas be skatiko, suprantu, reikia užsidirbti. Jei turi iš ko gyventi, tai nereikalinga. Kokia prasmė dirbti? Ar dirbi savo labui, ar kitų? Jei savo, tai reiškia, kad tau patinka, tai ir labai gerai; jei dirbi kitų labui, tai esi tik mulkis, ir daugiau nieko.

Paskui, pasidėjęs pypkę ant staliuko, riktelėjo vėl:

— Kelneri, vieną juodo!

Po to kalbėjo toliau:

— Man randasi noras gerti, kai šneku. Nesu pratęs. Tad štai, aš neveikiu nieko, viskam esu abejingas, senstu. Kai mirsiu, negailėsiu nieko. Ir prisiminti neturėsiu nieko daugiau, kaip tik šitą aludę. Nei žmonos, nei vaikų, nei rūpesčių, nei sielvartų, nieko. Taip geriau.

Išgėrė šviežiai atneštą bokalą, nusilaižė lūpas ir vėl įsikando pypkę.

Žiūrėjau į jį ir tiesiog nežinojau ką manyti. Paklausiau:

— Bet juk tu ne visada toks buvai?

— Atsiprašau, visada, nuo pat koležo.

— Tai ne gyvenimas, meldžiamasis, jeigu šitaip. Tai siaubas. Bet vis tiek tu gal veiki ką nors, turi pomėgių, turi draugų.

— Ne. Aš keliuosi pusiaudieny. Ateinu čia, pusryčiauju, geriu bokalą po bokalo, laukiu nakties, pietauju, vėl geriu bokalą po bokalo; paskui, apie pusę antros naktį, einu namo gulti, nes aludę uždaro. Tas man nepatinka visų labiausiai. Iš dešimties pastarųjų metų mažiausiai šešerius praleidau ant šito štai suoliuko, savajame kampe; kitus — savo lovoje, niekur daugiau. Kartais pasišneku su nuolatiniais aludės lankytojais.

— O pačioj pradžioj, vos atvykęs į Paryžių, ką veikei?

— Studijavau teisę... „Medičių“ kavinėje.

— O paskui?

— Paskui... persikėliau į kitą Senos pusę ir atsidūriau čia.

— Ir kam to reikėjo?

— Negi visą gyvenimą būsi Lotynų kvartale. Studentai per daug triukšmo kelia. Bet dabar tai jau nebesijudinsiu iš vietos. Kelneri, vieną juodo!

Pamaniau, kad jis šaiposi iš manęs. Ėmiau kamantinėti:

— Pala, tu kalbėk kaip žmogus. Tu turėjai kokių didelių sielvartų? Meilės skausmų galbūt? Išties tu atrodai kaip nelaimių palaužtas žmogus. Kiek tau metų?

— Trisdešimt treji, bet atrodau mažiausiai keturiasdešimt penkerių.

Sužiurau į jį atidžiau. Jo veidas, pilnas raukšlių, apleistas, atrodė beveik kaip senio. Ant viršugalvio šiurpsojo keli ilgi plaukai, plikės oda buvo labai nekokio švarumo. Antakiai sužėlę, ūsai didžiausi, barzda tiršta. Man staiga, nežinia kodėl, pasivaideno pilna praustuvė: kokios juodos būtų srutos, išplovus visą tą jo želmeniją.

— Iš tiesų tu atrodai senesnis negu esi. Tu tikrai turėjai kokių didelių sielvartų.

Jis atrėmė:

— Ne, tikėk manim. Susenau dėl to, kad niekuomet ore nebūnu. Niekas taip žmogaus nesumoko, kaip sėdėjimas kavinėje.

Aš tuo negalėjau patikėti:

— Tai gal tu nusimerginėjęs? Negalimas daiktas, kad žmogus nupliktų taip kaip tu, jei nėra nusialinęs su moterimis.

Jis ramiai papurtė galvą, ir iš jo skystų plaukų pabiro ant pečių balti smulkūs žvyneliai.

— Ne, aš saiko niekad nepamesdavau.

Ir, pakėlęs akis į dujų žibintų sietyną, nuo kurio šilo mums galvos, pridūrė:

— Jei aš nuplikau, tai dujos kaltos. Jos didžiausias plaukų priešas. Kelneri, vieną juodo! Tu negeri?

— Ne, dėkui. Bet tu mane iš tikrųjų sudominai. Nuo kada tu taip apsileidai? Tai nenormalu, tai nenatūralu. Turi būti kokia nors priežastis.

— Taip, tatai eina iš mano vaikystės. Aš gavau baisų smūgį, kai buvau dar mažas, ir tas apjuodino neprasišviečiamai man visą gyvenimą.

— Kas tai buvo?

— Nori žinoti? Klausykis.

Tu turbūt atsimeni dvarą, kuriame aš augau, — juk tu buvai ten atvažiavęs per atostogas penkis ar šešis kartus. Atsimeni didelį pilką gyvenamąjį namą dideliame parke ir ilgas ąžuolų alėjas, einančias į visas keturias pasaulio šalis. Atsimeni mano tėvą ir motiną, kokie jie buvo abudu ceremoningi, orūs ir griežti.

Aš dievinau motiną, bijojau tėvo, o gerbiau abu; tiesą sakant, buvau pratęs matyti, kad visi žmonės prieš juodu lankstosi dvilinki. Visai apylinkei juodu buvo ponas grafas ir ponia grafienė; taip pat ir mūsų kaimynai, Tanmarai, Ravlė, Brenviliai, rodė mano tėvams kuo didžiausią pagarbą.

Turėjau tada trylika metų. Buvau linksmas, patenkintas viskuo, kaip kiekvienas tokio amžiaus, pilnas laimės gyventi.

Šit sykį rugsėjo pabaigoj, kai jau po kelių dienų reikėjo važiuoti į koležą, aš daviausi po parko tankynes, žaisdamas vilką; praskyręs krūmus ir šokdamas skersai alėją, pamačiau tėtę ir mamą, išėjusius pasivaikščioti.

Atsimenu viską kaip vakar būta. Pašėlusiai draskėsi vėjas. Kai pasiausdavo, tai visi medžiai nulinkdavo girgždėdami, ir rodydavosi, kad jie aimanuoja, šaukia tais dusliais, žemais šūksniais, kuriuos laido miškai per audrą.