Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Neik, Maršanai, tat ne tai, ko reikia.

Jūreivis, paklusdamas jo balsui, staigiu judesiu ištrūkdavo, ir draugai vėl susimesdavo į būrį, o jiems iš paskos sklisdavo įsiutusios merginos nešvankūs keiksmai. Išgirdusios triukšmą, kitos moterys išilgai visos gatvelės išeidavo pro duris, ir ore aidėdavo jų kimūs, daug žadantys kvietimai. Jūreiviai tęsė savo kelionę, vis daugiau ir daugiau kaitinami juos pasitinkančių meilės durininkių choro meilikavimų bei gundymų ir lydimi šlykščių keiksmų kito choro, palikusio užpakalyje, jų paniekintų ir įžeistų moterų choro. Kartkartėmis jie sutikdavo kitą panašų būrį — kareivius, žingsniuojančius su barškančiais ties kojomis kardais, arba kitų laivų jūreivius, pavienius miestelėnus, tarnautojėlius. Jie visi pasukdavo vis į naujas ir naujas gatves, siauras, nušviestas įtartinų žiburių. Jie vis žingsniavo tame landynių labirinte per glitų grindinį, dvokiantį pašvinkusiu vandeniu, tarp nafnų, už kurių sienų buvo pilna moters kūno.

Pagaliau Diuklo apsisprendė, sustojo prie vieno gana gražios išvaizdos namo ir įėjo į jį su visu savo būriu.

Na ir paūžė! Keturias valandas jūreiviai sotinosi meile ir vynu. Iš pusės metų algos nieko nebeliko.

Jie įsitaisė didžiojoje svetainėje kaip šeimininkai ir nedraugiškai šnairavo į nuolatinius lankytojus, sėdinčius prie kampinių staliukų, kur viena kuri laisva mergina, apsirengusi paaugle mergaite arba kavinės artiste, nubėgdavo jiems patarnauti, paskui atsisėsdama prie jų.

Kiekvienas jūreivis tik įėjęs išsirinko sau draugę, su kuria nebesiskyrė per visą vakarą, — paprasti žmonės nemėgsta permainų. Sustūmę tris stalus ir, išgėrus pirmas stiklines, dviguba vora, padidėjusia tiek moterų, kiek buvo jūreivių, išsitiesė per laiptus. Kiekviena pora ilgai trepsėjo mediniais laiptais, kol toji ilga meilės procesija išnyko siaurose, atsidarančiose į kambarius duryse.

Paskui visi vėl nusileido į svetainę, išgėrė, vėl pakilo ir vėl nusileido.

Dabar bemaž visiškai girti jie plėšė visa gerkle; kiekvienas išraudusiomis akimis, pasisodinęs savo išrinktąją ant kelių, dainavo arba rėkė, daužė kumščiu stalą, pylėsi į gerklę vyną — juose atsipalaidavo slypintis žmoguje žvėris. Tarp jų Selestenas Diuklo, apkabinęs stambią raudonskruostę merginą, atsisėdusią ant jo kelių, godžiai į ją žiūrėjo. Kiek mažiau apsvaigęs kaip kiti, nors ir buvo išgėręs ne mažiau už kitus, jis dar galėjo regzti mintis ir įsilinksminęs norėjo pasikalbėti. Bet jo mintys blaškėsi, nutoldavo, sugrįždavo ir vėl nuplaukdavo, ir jis negalėjo tiksliai prisiminti, ką norėjęs pasakyti.

Jis juokėsi ir kartojo:

— Taigi taigi... Tu seniai čia?

— Pusė metų, — atsakė mergina.

Jis buvo ja patenkintas, tarytum ji būtų gero elgesio, ir tęsė:

— Tau patinka toks gyvenimas?

Ji kiek susvyravo, paskui trumpai atsakė:

— Prie visko pripranti. Tai ne blogiau už kitką. Būti tarnaite ar mergše — tai vienodai bjaurūs amatai.

Jis, matyt, sutiko su ta tiesa.

— Tu ne vietinė? — paklausė jis.

Neatsakydama ji neigiamai papurtė galvą.

— Tu iš toliau?

Ji linktelėjo, taip pat tylėdama.

Jis juokėsi, kartodamas:

— Iš kur?

Ji lyg pagalvojo, tartum stengdamasi prisiminti, paskui sušnibždėjo:

— Iš Perpinjano.

Jūreivis vėl buvo labai patenkintas ir tarė:

— Štai kaip!

Dabar ji paklausė:

— Tu ką, jūreivis?

— Taip, mano miela.

— Atplaukei iš toli?

— Taip, nemažai esu matęs visokių miestų, uostų ir visko.

— Gal esi apkeliavęs aplink pasaulį?

— Žinoma, ir ne kartą!

Ji vėl susimąstė, lyg stengdamasi prisiminti kažką užmiršta, paskui kitu, daug rimtesniu balsu paklausė:

— Ar daug laivų sutikai savo kelionėse?

— Žinoma, mano miela.

— Ar nematei atsitiktinai „Švenčiausiosios vėjų Mergelės?“

Jis nusijuokė:

— Kaipgi, pereitą savaitę buvome ją sutikę.

Ji išbalo, jos skruostai liko be kraujo. Ji paklausė:

— Tikrai? Ar tikrai?

— Tikrų tikriausiai.

— Ar kartais nemeluoji?

Jis pakėlė ranką:

— Kaip Dievą myliu!

— Gal žinai, ar jame plaukioja Selestenas Diuklo?

Jis nustebo, susijaudino ir, prieš atsakydamas, panoro sužinoti daugiau.

— Ar tu jį pažįsti?

Savo ruožtu ji atsakė į tai:

— Ne, ne aš! Viena moteris jį pažįsta.

— Moteris iš šių namų?

— Ne, iš gretimų namų.

— Šitoje gatvėje?

— Ne, kitoje.

— Kokia moteris?

— Moteris, na moteris, tokia kaip aš.

— Ko ji iš jo nori, toji moteris?

— Ar aš žinau, gal jie iš vieno krašto?

Jie žiūrėjo vienas į antrą, atidžiai stebėdami, neaiškiai nujausdami, lyg nuspėdami, kad tarp jų atsitiks kažkas lemtinga.

Jis tęsė:

— Ar aš galiu pamatyti tą moterį?

— Ką tu jai pasakysi?

— Aš pasakysiu... pasakysiu... kad mačiau Selesteną Diuklo.

— Kaip jam sekasi?

— Ne blogiau už tave ir mane, tai stiprus vaikinas. Ji vėl nutilo, stengėsi susikaupti, paskui lėtai tarė:

— Kur ji plaukė, toji „Švenčiausioji vėjų Mergelė“?

— Nagi čia, į Marselį.

Ji nebegalėjo suvaldyti nustebimo:

— Tikrai?

— Taip, tikrai.

— Tu pažįsti Diuklo?

— Taip, pažįstu.

Ji vėl susvyravo, paskui tyliai tarė:

— Taip... taip!

— O kam jis tau?

— Klausyk, tu jam pasakyk... ne, nieko!

Jis žiūrėjo į ją, vis labiau ir labiau varžydamasis. Pagaliau jam parūpo sužinoti:

— O tu jį irgi pažįsti?

— Ne, — atsakė ji.

— Kam jis tau?

Staiga pasiryžusi, ji pašoko, nubėgo prie bufeto, už kurio iškilmingai sėdėjo šeimininkė, pačiupo citriną, perpjovė ją, išspaudė sunką į stiklinę, pripylė stiklinę gryno vandens ir, ją atnešusi jūreiviui, tarė:

— Še, išgerk!

— Kam?

— Kad prasiblaivytum. Paskui aš su tavim pasikalbėsiu.

Jis klusniai išgėrė, nusišluostė atbula ranka lūpas ir pasakė:

— Jau! klausau!

— Tu pažadėk jam nepasakoti, kad mane matei, nei kad žinai, ką tau papasakosiu. Prisiek.

Jis pakėlė ranką sakydamas:

— Prisiekiu.

— Dievu?

— Dievu.

— Tai pasakyk jam, kad jo tėvas ir motina mirė ir brolis irgi — visi trys per vieną mėnesi, šiltine, sausio mėnesį tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt trečiaisiais metais. Dabar jau trejetas su puse metų.

Staiga jis pajuto, kad jam viskas ėmė suktis. Jis buvo tiek nustebintas, kad iš pradžių nežinojo ką atsakyti, paskui suabejojo ir paklausė:

— Ar tu tikrai žinai?

— Tikrai.

— Kas tau pasakė?

Ji padėjo rankas jam ant pečių ir tarė, žiūrėdama tiesiai į akis:

— Tu neplepėsi? Prižadi?

— Prižadu!

— Aš esu jo sesuo.

Jam nejučiomis išsprūdo josios vardas:

— Fransuaza?

Ji vėl atidžiai pažiūrėjo į jį, paskui, apimta išgąsčio ir pasibaisėjimo, vos girdimai, bemaž nepraverdama lūpų, paklausė:

— Ach! tai tu, Selestenai?

Jie sustingo, žiūrėdami vienas kitam į akis.

Selesteno draugai tebebliovė aplinkui. Skambėjo stiklai, kumščiai ir kojos mušė taktą; moterų spiegimas mišo su nedarnia daina.

Jis jautė ją šalia savęs; ji prisiglaudė, šilta, išsigandusi— jo sesuo! Tyliai, bijodamas, kad kas neišgirstų, taip tyliai, kad ji vos teišgirdo, jis tarė:

— Ach! Ir ką aš padariau!

Jos akys staiga pasruvo ašaromis, ir ji sušnibždėjo: