Ги Мопассан - Alyvų laukas

Nuplėšyti lapai, jau pageltę, lakstė kaip paukščiai, sukosi, krito, tada ritosi išilgai alėjos it žvalūs žvėriūkščiai.

Artėjo vakaras. Parko tankmėse radosi prieblanda. Tas vėjo dūkimas ir medžių blaškymasis ir mane kurstė nertis iš kailio, aš šokinėjau kaip pakvaišęs ir kaukiau, mėgdžiodamas vilkų balsus.

Kai pamačiau savo tėvus, sėlinau į juos vogčia, pasilenkęs po šakomis — norėjau padaryti jiems staigmeną, lyg būčiau buvęs tikras valkata.

Tačiau per keletą žingsnių nuo jų sustojau išsigandęs. Mano tėvas, įpykęs baisiausiai, rėkė:

— Tavo mama — kvailė; ir ne ji čia svarbu, o tu. Aš tau sakau, kad man reikia tų pinigų, ir reikalauju, kad pasirašytum.

Mama atsakė tvirtu balsu:

— Aš nepasirašysiu. Tie pinigai yra Žano. Aš juos laikau jam ir nenoriu, kad tu ir juos prašvilptum su mergom ir tarnaitėm, kaip prašvilpei savąją dalį.

Tada tėtė, drebėdamas iš įniršio, pasigręžė, griebė mamą už kaklo ir ėmė ją kita ranka iš visų jėgų mušti, tiesiai per veidą.

Mamos skrybėlaitė nukrito, jos plaukai išsidraikė; ji mėgino dengtis nuo smūgių, bet jai tas nevyko. O tėtė kaip pamišęs mušė, mušė. Ji pargriuvo žemėn, abiem rankom užsiėmusi veidą. Tada tėtė ją atvertė aukštielninką, plėšė jos rankas šalin ir vėl daužė per veidą.

O man, drauge mielas, pasirodė tada, kad pasaulio galas priėjo, kad nustojo galioti amžinieji visatos dėsniai. Pasijutau taip sukrėstas, kaip žmones sukrečia antgamtiniai reiškiniai, gaivalinės katastrofos, nebeatitaisomos nelaimės. Mano vaikiška galvelė apdujo, iškvaišo. Ir aš ėmiau klykti, kiek tik turėjau jėgų, pats nesižinodamas kodėl, vien iš siaubo, iš skausmo, iš nebežmoniško sutrikimo. Tėvas išgirdo, atsigręžė, pamatė mane ir atsikėlęs žengtelėjo į mane. Aš pamaniau, kad jis nori mane užmušti, ir puoliau bėgti it vejamas žvėrelis, po tiesumu į mišką.

Bėgau gal valandą, gal dvi, nežinau. Kai visiškai sutemo, kritau ant žolės, nebetekęs jėgų, ir gulėjau apkvaišęs, smaugiamas baimės, draskomas sielvarto, pakankamai didelio sutraiškytai vargšo vaiko širdžiai visam gyvenimui. Man buvo šalta, gal ir valgyti norėjau. Išaušo rytas. Nebeturėjau drąsos nei keltis, nei toliau traukti, nei namo grįžti, nei net slapstytis, bijojau susitikti su tėvu, kurio nebenorėjau niekad matyti.

Gal ten po medžiu būčiau ir numiręs iš bado iri bėdos, jei eigulys nebūtų manęs suradęs ir parvedęs prievarta.

Namie radau tėvus kaip niekur nieko. Mama tiktai pasakė man: „Kiek tu man baimės pridarei, netikęs vaike, aš visą naktį neužmigau“. Aš neatsakiau nieko, tik ėmiau verkti. Tėvas nepratarė nė žodžio.

Po savaitės grįžau į koležą.

Tad štai, mano mielas, nuo tol man viskas buvo baigta. Pamačiau antrąją dalykų pusę, išvirkščią ją, ir nuo tos dienos jau niekad nebemačiau gerosios pusės. Kas įvyko mano viduje? Koks keistas fenomenas apvertė manyje visas mano mintis? Nežinau. Bet man niekas nebemiela, nieko nebereikia, nebeturiu jokių troškimų, jokių siekių, nei norų, nei vilties, nei meilės. Ir man vis akyse vargšė mano motina, ant žemės, parko alėjoje, ir tėvas, ją mušantis.

Mama po keleto metų numirė. Tėvas dar tebegyvena. Aš jo niekad nebemačiau.

Kelneri, vieną juodo!

Jam atnešė bokalą juodojo alaus, ir jis prarijo jį vienu gurkšniu. Bet kai ėmėsi rūkyti, rankos taip drebėjo, jog sudaužė pypkę. Tada jis desperatiškai numojo ranka ir tarė:

— Va, čia tai tikra bėda, ką ir sakyti! Mėnesio laiko reikės, kol naują įrūkysiu.

Ir jis per erdvią salę, jau pilną dūmų ir gėrėjų, paleido savo nuolatinį šūksnį:

— Kelneri, vieną juodo... ir naują pypkę!

UOSTE

LE PORT

Išplaukęs iš Havro 1882 metų gegužės trečiąją į kelionę po Kinijos jūras, tristiebis burlaivis „Švenčiausioji vėjų Mergelė“ po ketverių metų kelionių 1886 metų rugpjūčio aštuntąją įplaukė į Marselio uostą. Iškrovęs viename Kinijos uoste, į kurį jis nuvyko, savo pirmąjį krovinį, laivas ten pat gavo kitą važtą į Buenos Aires, iš ten su prekėmis išplaukė į Braziliją.

Naujos kelionės, avarijos, remontas, kelis mėnesius trunkantieji štiliai, į šalį nubloškiantys vėjai ir visokiausi jūros nuotykiai bei nelaimės išlaikė tą normandišką tristiebį toli nuo tėvynės. Dabar jis grįžo į Marselį, pakrautas amerikietiškų konservų skardinėmis.

Išplaukiant laive, be kapitono ir jo padėjėjo, buvo keturiolika jūreivių — aštuoni normandai ir šeši bretonai. Sugrįžtant jame beliko tik penki bretonai ir keturi normandai. Vienas bretonas mirė kelionėje, o keturis įvairiomis aplinkybėmis iš laivo dingusius normandus pakeitė du amerikiečiai, negras ir norvegas, pasamdyti kažkurioje Singapūro smuklėje.

Sutrauktomis burėmis ir sukryžiuotais skersiniais didžiulis laivas, velkamas priekyje pūškuojančio Marselio vilkiko, suposi rimstančiose bangose, praplaukė pro Ifo pilį, pro visas pilkąsias prieplaukos uolas, apdengtas auksiniu saulėlydžio rūku, ir įplaukė į senąjį uostą, kur palei krantines grūdosi šonais visų pasaulio kraštų, įvairiausių formų ir takelažų laivai, dideli ir maži, — laivų mišrainė, sugrūsta į pašvinkusį siauro baseino vandenį, kur jie stumdėsi ir trynėsi viens į kitą, tartum būtų marinuojami „laivyno“ padaže.

„Švenčiausioji vėjų Mergelė“ užėmė vietą tarp itališko brigo ir angliškos škunos, kiek prasiskyrusių įsileisti naują draugą. Kai buvo atlikti visi uosto ir muitinės formalumai, kapitonas išleido du trečdalius komandos visam vakarui į krantą.

Temo. Marselis nušvito žiburiais. Triukšmingo miesto ore aidėjo šauksmai, bruzdesys, rimbų pliaukšėjimas, pietietiškas linksmumas, vasaros vakaro karštyje sklido su česnakais išvirtų valgių kvapas.

Vos atsidūrę krante, dešimt jūreivių, tiek mėnesių išsitrankiusių jūroje, pamažu išsijudino pirmyn kaip išmušti iš įprastų vėžių ir atpratę nuo miesto žmonės. Jie ėjo poromis kaip kokia procesija, siūbuojančia eisena, apsižvalgydami, godžiai žiūrėdami į besidriekiančias uosto link gatveles, kankinami meilės troškulio, slėgusio juos per paskutines šešiasdešimt šešias plaukiojimo dienas.

Priekyje žengė normandai, vedami Selesteno Diuklo, auglaus žaliūko, stipraus ir sumanaus, kuris kaskart, išlipus jiems į krantą, būdavo jų kapitonu. Jis mokėdavo surasti gerąsias vieteles, prasimanydavo miklių išdaigų ir nesiveldavo per daug į peštynes, taip dažnai pasitaikančias uostuose tarp jūreivių. Bet į jas patekęs nieko nebijodavo.

Jiems kiek paklajojus einančiomis į uostą kaip nešvarumo vamzdžiai tamsiomis gatvėmis, dvokiančiomis sunkia smarve ir savotišku landynių kvapu, Selestenas išsirinko vingiuotą gatviūkštę, kurioje virš namų durų stipriai švietė gaubti žiburiai su didžiuliais numeriais ant matinių spalvotų stiklų. Siaurose durų arkose sėdėjo moterys su prijuostėmis, panašios į tarnaites: pamačiusios besiartinančius jūreivius, jos atsikeldavo, žengdavo kelis žingsnius iki gatvę pusiau dalinančio nutekamojo griovelio ir pastodavo kelią virtinei vyrų, einančių iš lėto, dainuojančių ir juokaujančių, jau įaistrintų tų landynių, tų parsidavimo kalėjimų artumo.

Kartais prieangio gilumoje staiga atsidarydavo antrosios, apmuštos ruda oda durys, ir jose pasirodydavo stora pusnuogė moteris, kurios apdribusios šlaunys ir storos blauzdos ryškėdavo po aptemptais šiurkščiais medvilniniais baltiniais. Trumpas sijonas būdavo panašus į puošnią juostą; nukarusi krūtinė, pečiai ir rankos išsiskirdavo rausva dėme iš juodo aksominio kikiliko, apsiūto auksine juostele. Ji šaukdavo iš tolo: „Malonėkite užeiti, gražieji vyrukai“, o kartais išbėgdavo pati, įsitverdavo į kurį jų ir iš visų jėgų traukdavo prie durų, įsikabinusi į jį kaip voras, tempiantis didesnę už save musę. Vyras, įkaitęs nuo jos artumo, silpnai priešindavosi, kiti sustodavo pasižiūrėti, gundomi tuoj pat įeiti ir skatinami noro tęsti tą malonų pasivaikščiojimą. Pagaliau, kai moteriai po atkaklių pastangų pasisekdavo nutempti jūreivį iki savo namų slenksčio, kur paskui jį būdavo pasiruošęs sugriūti visas būrys, Selestenas Diuklo, tokių namų specas, staiga sušukdavo: